Sekretorius dalijasi atsakomybe

Buvęs LTSR komunistų partijos Klaipėdos pirmasis sekretorius Jonas Gureckas – dabar vilnietis. Jam 90 metų.

Tačiau anų laikų žinomas uostamiesčio veikėjas dar nepamiršo, kas nusprendė sunaikinti seniausias uostamiesčio kapines.

"Tai buvo mūsų bendras sprendimas – partijos komiteto, taip pat ir Vykdomojo komiteto. Jokių ginčų dėl tų kapinių panaikinimo neatsimenu, man rodos, mes buvome vieningos nuomonės. Juo labiau, kas norėjo, visus palaidotuosius perkėlė į kitas kapines, buvo duotas sklypas. Kai kapines uždarėme, ten jau kapų nebeliko. O tie palaikai, kurie pasiliko, ant jų jokių skulptūrų nebuvo pastatyta", – dienraščiui dėstė J.Gureckas.

Esą visiems buvo pranešta savo artimųjų palaikus perkelti į kitą vietą. Anot J.Gurecko, jeigu neperkėlė, vadinasi, nenorėjo.

"Neatsimenu jokių kalbų, kad reikia išsaugoti kažkokius kapus. Ten buvo nutarta įrengti parką", – teigė J.Gureckas.

Skirtingai nei J.Gureckas, buvęs Klaipėdos Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys (1929–2006) nesikratė atsakomybės, nors puikiai suvokė, kad dar ilgai bus keikiamas dėl sprendimo sulyginti kapus su žeme.

"Tokia buvo pokario realybė. Reikėjo jas likviduoti, nes neliko tų kapų šeimininkų", – su skausmu užsiminė A.Žalys, kurio pasisakymai tuo klausimu užfiksuoti LRT dokumentiniame filme "Istorija rašyta plaktuku", sukurtame po nepriklausomybės atkūrimo.

Šventa vieta virto miesto gėda

Tai, ką apie senąsias kapines sovietmečiu pasakojo Kalvystės muziejaus įkūrėjas ir jo siela Dionyzas Varkalis, primena siaubo filmo vaizdus.

Pro šabakštynus styrantys ažūriniai metaliniai kryžiai, atviri kai kurių kapaviečių rūsiai, paversti viešaisiais tualetais, besimėtantys buteliai ir šiukšlės.

O tarp jų – linksmybių vietą čia atradęs degradavusio sovietinio proletariato "žiedas".

Čia jiems nebuvo šventa žemė, nes tie velioniai – ne kas kitas, o tarybų valdžios priešai. Tad pagarbos kodeksas, jų liumpenproletarišku supratimu, tokiems negaliojo.

"O dar baisiau buvo tai, kai kadaise buvusioje prabangioje kapavietėje staiga sugalvodavo palaidoti kokį nors Piotrą Ivanovičių. Panaudodavo net tą patį kryžių, tik privirindavo skersinį pagal stačiatikių paprotį, uždažydavo senąją pavardę ir užrašydavo kitą. Tai buvo siaubinga", – prisiminė D.Varkalis.

Laidoti šiose kapinėse liautasi 1959 m., tačiau į jas įžengti buvo nejauku ir baisoka.

Tad kadaise gražiausios Klaipėdos kapinės visą praeito amžiaus septintąjį dešimtmetį šiurpino padorius miestiečius, kurie stengėsi jas aplenkti.

"Reikėjo kažką daryti, nes buvo baisu. Ten buvo kraupus barbarizmas, nebuvo galima įsileisti žmonių į tą vietą", – kalbėjo D.Varkalis.

Dar D.Varkalis prisiminė girdėjęs kalbų, kad buvusių kapinių vietoje planuota statyti kažkokią gamyklą.

Tačiau J.Gureckas dienraščiui teigė, jog tai – netiesa.

"Sprendimas čia įrengti Skulptūrų parką – geriausia, kas galėjo nutikti. Juk galėjo jas nušluoti ir užstatyti gyvenamuosius namus, nes niekas nežiūrėjo, viską statė ant lavonų, dar girdėjau, kad ten ketino statyti kažkokią gamyklą. Tad Skulptūrų parkas vietoj kapinių buvo ne pats blogiausias variantas", – mano D.Varkalis.

Bandymai saugoti palikimą

Taigi buldozeriai pajudėjo. Kapines užplūdo darbininkai su kastuvais.

D.Varkalis pasiėmė fotoaparatą – vienintelį savo ginklą ir pradėjo fotografuoti darbininkus, trypiančius kapavietes.

Šiandien Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje yra 5 fotojuostos, kurios liudija, kaip išnyko seniausios miesto kapinės.

D.Varkalis su klaipėdiečiu kraštotyrininku Vytu Tamošiūnu naktimis slėpė gražiausius paminklus, užkasdami juos ten pat žemėmis, taip siekdami juos išsaugoti ir tikėdami, kad kada nors jie dar išvys dienos šviesą.

"Paprašiau, kad man leistų surinkti geriausiai išsilaikiusius kryžius ir metalines tvoreles. Sukroviau keturis sunkvežimius. Du jų pasidėjau į sandėlius Daržų gatvėje 10. Išvažiavau į komandiruotę į Leningradą mėnesiui, kai grįžau, nieko tuose sandėliuose neberadau", – pasakojo muziejininkas.

Sukaupus tai, kas liko iš senųjų kapinių, kilo mintis kurti Kalvystės muziejų, ir visos tvorelės bei kryžiai atrado saugią ir pagarbią vietą.

Muziejus atsirado 1975 m., suprantama, ne be A.Žalio žinios.

"Tai buvo 1975 metai, juk KGB veikė visu pajėgumu ir, jei A.Žalys būtų norėjęs, manęs nebūtų likę su visais kryžiais", – kalbėjo D.Varkalis, pabrėždamas, kad būtent A.Žalys buvo tas žmogus, kuris dėl Klaipėdos senojo palikimo padarė tai, ką galėjo ir dar daugiau – jo dėka Klaipėda virto kultūringu miestu.

Mecenato paminklo trileris

Pats paskutinis kapinėse buvo nugriautas Juliaus Ludwigo Wienerio (1795–1862) paminklas.

Šis neįtikėtino dosnumo žydų kilmės verslininkas trečdalį milijono talerių savo palikimo paskyrė Klaipėdos miestui.

Anot D.Varkalio, L.Wienerio paminklo istorija verta atskiro romano.

Esą Jonui Tatoriui (1925–2004) – menotyrininkui ir architektūros istorikui buvo duota užduotis aprašyti L.Wienerio paminklą. Jis tą ir padarė.

"Tas paminklas stovėjo paskutinis. Einu vieną rytą, žiūriu, jo nebėra, dingo, net vietos nebegaliu atpažinti. Ten buvo keturi medžiai, jų nebėra, dar kartą žingsniais išmatavau. Užlipau ant tos kalvelės, žiūriu – du vaikiškų kapelių rėmai padėti, smėliu aplink pabarstyta, o L.Wienerio paminklo nebėra", – pasakojo D.Varkalis.

Po kurio laiko pas D.Varkalį atėjo J.Tatoris, kuris tada dirbo Paveikslų galerijos direktoriumi, ir pasakė jam pasiimti L.Wienerio paminklą.

"Labai nustebau, kaip tas paminklas pas jį atsirado. Jis man papasakojo įdomią istoriją, kad kažkokie kauniečiai pasikrovė tą paminklą ir vežėsi, o juos sulaikė "obėchaesininkai" (Kovos su socialistinės nuosavybės turto grobstymo skyrius – A.D.) ir paminklą grąžino į Klaipėdą, jis man pasiūlė pasiimti jį į Kalvystės muziejų", – prisiminė D.Varkalis.

Nespėjus pergabenti paminklo, jis iš Paveikslų galerijos kiemo vėl  pradingo.

Paskui jį pavyko rasti restauravimo dirbtuvėse, tačiau taip ir nepaaiškėjo nei kas jį pervežė, nei kas su juo ką ketino toliau daryti.

Kai D.Varkalis jį aptiko, paliko paminklą toje vietoje iki pat Atgimimo pradžios, nes taip ir nenuspręsta, kur jį dėti.

Kalvystės muziejuje tokiam daiktui eksponuoti tinkamos vietos nebuvo.

"Tada pasiūliau žydų bendruomenei paimti L.Wienerio paminklą pas save, šiaip ar taip, jis buvo jų tautietis. Jie jį paėmė, pasistatė Žiedų skersgatvyje. Po kiek laiko atėjo pas mane žydų bendruomenės pirmininkas ir pareiškė, kad nori tą paminklą grąžinti, sakė, esą nekošerinis – nešvarus. Ką jis tuo norėjo pasakyti, taip ir nesupratau", – pasakojo D.Varkalis.

Galiausiai L.Wienerio paminklas grįžo ant tauriojo Klaipėdos mecenato kapo, kuris primena, kad šioje vietoje ilsisi ir kitų garbių senųjų klaipėdiečių palaikai.

Raudos Kalvystės muziejuje

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, į Klaipėdą plūstelėjo dar gyvų memelenderių karta ir jų palikuonys, kurių artimieji buvo priversti emigruoti iš savo gimtojo miesto.

Daug jų aplankė Kalvystės muziejų, ieškodami savo protėvių ženklų.

"Net penkis kryžius atpažino. Tokio buvusio verslininko proanūkė atvažiavo ir verkė prie savo protėvio kryžiaus. Jos tas prosenelis, kuriam garbės reikalas buvo svarbesnis už gyvenimą, kažkada apkaltintas sukčiavimu, nusišovė ir buvo palaidotas Klaipėdos kapinėse, o jo antkapinį kryžių man pavyko išsaugoti", – dramatišką istoriją prisiminė D.Varkalis.

Vis dėlto daugybės senųjų klaipėdiečių kapai buvo nutrinti nuo žemės paviršiaus, tačiau jų atminimą tikimasi atgaivinti.

Juolab kapinės, kuriose šiandien yra Skulptūrų parkas, niekada nebuvo likviduotos, jos tebeturi kapinių statusą, tik ten sustabdytas laidojimas.

Klaipėdiečių garbės reikalas

Yra parengtas planas, kaip rekonstruoti dabartinį Skulptūrų parką, primenant, kokia tai iš tiesų yra vieta.

Pirmiausia ketinama atkurti buvusius takelius ir senųjų kapinių ribas.

Bus siekiama pažymėti vietas, kuriose liko neperkelti paprastų klaipėdiečių palaikai, kur palaidoti žymūs asmenys ar karo aukos – nuo Septynmečio ir Napoleono laikų iki Antrojo pasaulinio karo, taip pat sovietų budelių kankiniai.

Identifikuojant konkrečias palaidojimo vietas, daug prisidėjo vietos istorikai.

"Yra vienas toks kvadratas kapinėse. Teigta, jog jis tuščias, jokių palaidojimų nėra. Taigi pavyko identifikuoti daug garsių žmonių kapaviečių. Išsiaiškintos Lietuvos karių palaidojimo vietos, taip pat Antrojo pasaulinio karo Vokietijos karo belaisvių – prancūzų, lenkų, belgų palaidojimo vieta. Netgi pavyko išsiaiškinti, kodėl jų kapai buvo panaikinti, pasirodo, kuriant sovietinių karių memorialą, nenorėta savotiškos konkurencijos", – paaiškino istorikas Dainius Elertas.

Paklaustas, kodėl buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų palaidojimo vieta, buvęs Komunistų partijos sekretorius J.Gureckas nelabai norėjo prisiminti šio klausimo ir tikino nieko apie tai nežinojęs.

"Nieko nežinau apie jokių sąjungininkų kapus. Nebuvo ten nieko. Arba aš ko nors neatsimenu", – dienraščiui kalbėjo J.Gureckas.

Pažymėjus žuvusių karių kapavietes, dabartinis Klaipėdos skulptūrų parkas galėtų tapti ta kultūrine jungtimi, kur vainikus atmintinomis progomis galėtų padėti ir amerikiečiai, ir prancūzai, ir belgai, ir lenkai, ir vokiečiai, taip pat lietuviai.