Pastaruosius keletą metų daugiau laiko Lietuvoje nei gimtajame krašte praleidžiantis ispanų dailininkas Lino Lago į klausimą, kurią šalį šiuo metu laiko savo namais, diplomatiškai atsako: "Dabar mano šeima, namai yra čia, bet širdyje esu ispanas".
Lino atviras: kai ateis sutartas laikas, visa šeima – žmona ir du sūnūs – pakels sparnus. Į Ispaniją veja ne vien nostalgija – menininkas su gimtine niekada nebuvo nutraukęs kūrybinių saitų, čia nuolatos sulaukia įvairių užsakymų, aktyviai dalyvauja parodose, meniniuose projektuose bei konkursuose.
Kaip tik neseniai dailininko darbas pelnė įvertinimą, kurio pavydėtų ne vienas ispanų kūrėjas.
Medalis – iš karalienės rankų
– Pasidalykite gerąja naujiena – juk kitą savaitę Ispanijoje viešėsite ypatinga proga.
– Važiuoju atsiimti medalio, kurį laimėjau konkurse. Ceremonija vyks Madride, karalių rūmuose, apdovanojimą įteiks Ispanijos karalienė.
– Ar jau pasiruošėte fraką?
– Ne, frako nereikės. Užteks ir paprasto kostiumo.
– Papasakokite apie šį konkursą. Kiek jums, kaip menininkui, svarbus įvertinimas jame?
– Tai BMW koncerno remiamas konkursas, kuris turi ilgametes tradicijas. Ekspertų komisija pasirenka apie 50 darbų, kuriuos vertina. Konkursui pristatytą savo darbą eksponavau vasarą ir Lietuvoje, tarptautinėje meno mugėje "ARTVILNIUS‘09".
Žinoma, įvertinimas visada malonu, bet tai – ne svarbiausia, aš to nesureikšminu. Viskas šiame gyvenime reliatyvu. Tai nei pasaulio pradžia, nei pabaiga, reikia toliau gyventi, kurti ir dar daug ką nuveikti. Turiu daug sumanymų, projektų. Nereikia įsivaizduoti, kad esi geriausias, galbūt kita komisija taip nebūtų įvertinusi. Čia panašiai kaip su filmais, kurie laimi "Oskarus", – komisija nusprendžia, bet galbūt žiūrovams jie nepatiks.
– Ar tarp Ispanijos menininkų laimėjimas šiame konkurse lygiavertis "Oskarui" kinematografijoje?
– Iš principo būtų galima sulyginti. Ispanijoje šis konkursas yra prestižiškiausias.
Atsisakė šeimos verslo
– Kas jus įkvepia kūrybai? Kaip prisiviliojate savo mūzas?
– Jokių mūzų nėra. Aš tiesiog dirbu ir negalvoju apie tapybą. Mane įkvepia pats pasaulis – viskas bendrai, kas yra aplink mane. Jei tau labai svarbu kažką pasakyti, tu surasi būdą, kaip tai padaryti. Žinoma, tenka tapyti ir dėl pinigų, pagal užsakymus, kitokio būdo išgyventi dar niekas nesugalvojo. Tačiau aš turiu laimės dirbti tą darbą, kurį pasirinkau, kuris man patinka.
– Lietuvoje gajus posakis, jog menininkas turi būti alkanas, kad gebėtų sukurti vertingą kūrinį. Ar jūs pritariate šiai minčiai?
– Žmonės gali kalbėti ką tik nori. Bet jei jau konkrečiai paklausėte, ką aš apie tai manau – tik Lietuvoje girdžiu tokias nesąmones. Istorija byloja, kad tik vienas kitas dailininkas geriausius ir įdomiausius darbus sukūrė alkanas. Reikia tiesiog turėtų pavyzdžių, įrodymų, apie ką kalbama. O gal Lietuvoje buvo daug alkanų menininkų? Jeigu gyveni tokioje vietoje, kur daug alkanų, turbūt ir pats turi būti alkanas.
– Iš kur jūsų polinkis į dailę, galbūt menininko gyslelę paveldėjote iš tėvų?
– Šia prasme mano tėvai man nedarė jokios įtakos, jie neturi nieko bendra su menais. Ir nelabai norėjo, kad tapčiau dailininku. Viena vertus, vyrauja nuomonė, kad menai nėra ta sritis, iš kurios būtų galima gerai gyventi. Be to, mano tėvas norėjo, kad aš dirbčiau jo baldų kompanijoje, tęsčiau šeimos verslą. Bet aš esu laisvas daryti tai, ką noriu. Ir savo vaikų neversiu per jėgą imtis to, kas jiems nepriimtina.
Tylumoje po tris mėnesius
– Ar nemanote, kad šiuolaikinis menininkas – tam tikra prasme taip pat verslininkas?
– Ir ne tik šiandien – taip būdavo visada. Dar tada, kai nebūdavo pinigų, egzistavo mainai – tu man duodi viena, aš tau – kita. Man tai atrodo savaime suprantamu dalyku. Kad ir koks būtų tavo darbas, jis tau turi uždirbti duoną.
– Vienoje publikacijoje apie jus užkliuvo pastebėjimas, kad esate santūrus žmogus. Jūsų tautybės žmogaus portretui tai kiek netikėtas bruožas.
– Visai ne. Tik esu užsidaręs – galiu tris mėnesius neišeiti iš namų ir su niekuo nekalbėti. Bet šiaip esu emocingas, ekspresyvus žmogus. Žinote, kaip jautis, kuris gali būti ramus, dienų dienas rupšnoti žolę, bet jei tik kas – ir užsiplieksti.
– Jūsų žmonai turėtų būti sunku, jei jūs galite tylėti net po tris mėnesius.
– Bet Jurga labai daug kalba. Ir aš per ją įpratau daugiau kalbėti.
– Puikiai bendraujate lietuviškai. Ar sunku buvo įvaldyti svetimą kalbą?
– Lietuvių kalba – labai sunki. Bet jei gyvenu Lietuvoje, noriu susikalbėti lietuviškai. Tačiau linksniavimas man vis dar sunkiai įveikiamas. O kad vaikai nepamirštų kalbos, namie bendraujame ispaniškai.
Karštas kraujas nesušildo
– Ar galėjote kada pagalvoti, kad jūsų viešnagė Lietuvoje prieš daugelį metų taps lemtinga – susipažinsite su savo būsimąja žmona ir giliai įleisite čia šaknis?
– Tikrai ne. Bet turbūt visi galėtų taip pasakyti. Gyvenimas nuolatos pateikia siurprizų. O aš esu atviras naujovėms, įvairiems potyriams, kaip ir kitam požiūriui. Man labai pasisekė, kad sutikau Jurgą, ji nuostabi moteris.
– Ar yra dalykų, prie kurių Lietuvoje taip ir nepavyko priprasti?
– Apie klimatą geriau nekalbėti, man čia per šalta. Kai pagalvoju, kad greitai žiema prasidės... O žmonės – visokių yra, kaip ir visur. Galbūt tik ispanai lengviau vieni su kitais randa bendra kalbą, yra atviresni. Tačiau ir čia įgijau puikių draugų. Be to, tai, ko man galbūt stinga čia, visiškai kompensuoja šeima. Tačiau kai tik vaikai baigs mokyklą, planuojame daugiau laiko gyventi Ispanijoje.
– O gal taip nutiks, kad dar po kelerių metų nebesinorės grįžti atgalios?
– Žinoma, gali nutikti ir taip. Tai yra planas, o planas visada gali pasikeisti. Galbūt sulauksiu kokios nors galerijos kurioje kitoje šalyje pasiūlymo.
– Į kokią šalį nenorėtumėte vykti?
– Į Rusiją. Turiu draugą, kuris ten gyvena, ir daugiau pažįstamų, kurie yra susidūrę su šia šalimi. Nekalbu jau apie tai, kad ten dar šalčiau, bet man turbūt būtų nepriimtinas per daug šaltas ir kietas mentalitetas.
Lietuviškas alus įtiko
– Jus supa iškirtinai su menu susiję žmonės: žmona Jurga – žinoma juvelyrė, uošvis – taip pat garsus juvelyras ir skulptorius. Ar, be kultūrinių dalykų, dar kuo nors kitu domitės, pavyzdžiui, Lietuvos politiniu gyvenimu?
– Nors lietuviškai kalbu, skaityti man per sunku. Bet Jurga labai domisi politika, netgi per daug. Ji mane ir apšviečia. Man atrodo, kad politika – nešvarus dalykas. Bet nesu didelis šios srities specialistas. Man patinka, kad dabar Lietuvoje žmonės organizuoja įvairias akcijas, išeina į gatves. Manau, kad tai jie galėtų daryti dar drąsiau, kad politikai suprastų, kad jie yra darbininkai, jie dirba tautai, o ne atvirkščiai.
– Pokalbio pabaigai leiskite pasmalsauti kulinarine tema. Ispanija laikoma vynų kraštu, o lietuviai, sako, gamina neprastą alų. Ir jūs, kaip matau, šią žvarbią lapkričio popietę neatsisakėte bokaliuko klaipėdietiško alaus.
– Taip, man jis patinka. Kartais paragauju, aišku, ne po penkis litrus per dieną. Aš alkoholį apskirtai pradėjau vartoti tik Lietuvoje, anksčiau jo gyvenime buvau neragavęs. Todėl apie vynus nelabai daug ką galiu pasakyti, nesu žinovas. Beje, Ispanijoje taip pat mėgstamas alus, tik jis ne toks geras kaip lietuviškas. Mano mieste, Redondeloje, netgi galima rasti "Švyturio" alaus. Ir jį ispanai labai mėgsta.
Naujausi komentarai