Užėmė, bet ne išvadavo

Ilga raudonojo melo kelionė Klaipėdoje prasidėjo mažais žingsneliais.

Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto organas "Valstiečių laikraštis", leistas Vilniuje, 1945 m. vasario 3 d. pirmajame puslapyje išspausdino vyriausiojo kariuomenės vado, Tarybų Sąjungos maršalo Josifo Stalino įsakymą.

Jame rašoma: "1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenė, perėjusi į puolimą, šiandien, sausio 28 d., užėmė Lietuvos miestą Klaipėdą (Memel) – svarbų uostą ir stiprų vokiečių gynybos atramos punktą Baltijos jūros pakrantėje, tuo būdu visiškai užbaigdama Tarybų Lietuvos valymą nuo vokiškųjų grobikų."

Išvardijus visus pasižymėjusius šiose kautynėse, priduriama: "Šiandien, sausio 28 d., 22 valandą, mūsų tėvynės sostinė Maskva Tėvynės vardu saliutuoja šauniajai 1-jo Pabaltijo fronto kariuomenei, užėmusiai Klaipėdos miestą ir užbaigusiai visišką Tarybų Lietuvos išvalymą nuo vokiškųjų grobikų – dvidešimčia artilerijos salvių iš dviejų šimtų dvidešimt keturių pabūklų."

Šis istorinis leidinys paviešintas Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus 39/45 ekspozicijoje.

Šalia kabo dar vienas irgi daug sakantis dokumentas – garbės raštas generolui leitenantui D.I.Samarskiui, kuriam J.Stalinas asmeniškai dėkoja "už Klaipėdos užvaldymą", ne už išvadavimą, kaip tada buvo pabrėžiama, kalbant apie kitus Lietuvos miestus.

Taigi patys užkariautojai suvokė ir pripažino, kad Klaipėdą (Memelį) jie ne išvadavo, o užėmė.

Bet nepraėjo nė metai, ir pradėta kurti miesto "išvadavimo" legenda, kurios kai kas laikosi iki šiol.

Jau kitais metais jų raštuose įrašo "Memelis" nebeliko, tik – Klaipėda.

"Jau kitais metais jų raštuose įrašo "Memelis" nebeliko, tik – Klaipėda. Vadinasi, metai prabėgo, ir istoriją pradėjo taisyti, o paskui atsirado žodžiai "išvadavome, daug žuvo". O juk jie net savo karių deramai tada nepalaidojo. Taip atsirado ideologinis pagrindas naujai epochai. Sausio 28-ąją "pergalę" pradedama švęsti, o tikrasis miesto gimtadienis nubraukiamas, tarsi 500 metų miesto istorijos ir nebuvo", – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istorikas Saulius Karalius.

Gimtieji namai tapo spąstais

Po šio Klaipėdos užėmimo, kurio "išvadavimo" operacija truko keturis mėnesius, nuo 1944-ųjų spalio, miestas buvo tuščias, sugriautas, užminuotas.

Strategiškai svarbioje Klaipėdoje sovietams verkiant reikėjo darbo jėgos.

Čia buvo kviečiami atvykti žmonės iš Rusijos, kitų Lietuvos miestų, taip pat buvę klaipėdiečiai, kurie pasitraukė į Vokietiją.

"Buvo vykdoma labai aktyvi propaganda. Ir apie 8 tūkst. Klaipėdos krašto gyventojų grįžo. Tie, kurie grįžo, po 1947 m. gruodžio 16 d. įsakymo visi automatiškai tapo Tarybų Sąjungos piliečiais. Ir kai tik gavo pilietybę, prasidėjo trėmimai. Beveik pusė tų sugrįžusių lietuvininkų buvo išvežti į Sibirą. Įsivaizduojate, tie žmonės evakavosi, nukentėjo nuo vokiečių, iš ten grįžo atgal į Klaipėdą ir vėl buvo represuoti", – klaipėdiškių tragediją akcentavo istorikas.

Tragedija palietė visus

S.Karalius ekspozicijoje rodo mažos Klaipėdos krašto mergytės Annes Hofman nuotrauką. Vaikui vos dveji.

Jos tėtis žuvo per evakuaciją, mama nusižudė, kai pabėgėlius pavijo Raudonoji armija.

Nė nekyla klausimų, kad moteris buvo išprievartauta. Jos dukrelės išvaduotojai nelietė, "tam reikalui" ji buvo per maža.

Mergaitė tapo viena iš tų kelių tūkstančių vadinamųjų vilko vaikų, kurie netekę tėvų, išbadėję ieškojo užuovėjos ne tik savo tėviškėje, bet ir visoje Lietuvoje.

Jie buvo išprievartauti, paniekinti, pažeminti. O tų, kurie grįžo, namai jau buvo užimti, jų ten niekas nebeįsileido.

Už pagalbą "priešų" vaikams tada grėsė tremtis.

"O koks siaubingas buvo tas pabėgėlių persekiojimas, besitraukiančių kartu su vokiečių kariuomene – tas bombų mėtymas ant kolonų, traiškymas tankais ant Kuršių marių ir Aistmarių ledo. Žmonės buvo išblaškyti. Paskui dar 10 metų vokiškuose laikraščiuose mirguliavo skelbimai: ieškau, ieškau, ieškau to ir to iš Mėmelio. Jie buvo išprievartauti, paniekinti, pažeminti. O tų, kurie grįžo, namai jau buvo užimti, jų ten niekas nebeįsileido. Ir nors karas baigėsi, Mažosios Lietuvos aktyvistus toliau persekiojo KGB. Ta tragedija tęsėsi. Tokių klaipėdiečių istorijų yra šimtai", – pasakojo S.Karalius.

Tragedija tęsėsi ir po karo

Miestas ir kraštas neteko visko – ir paprastų žmonių, ir šviesuolių.

S.Karalius vardijo tarpukario Klaipėdos miesto tikrojo elito atstovus, kurių vieni pateko į vokišką nacių mėsmalę, kiti – į sovietų.

Raudonas trikampis ir skaičius "40627" – tai prieškario Eltos Klaipėdos skyriaus vadovo Jono Grigolaičio (1902–1957) skiriamasis ženklas nacių Zoldau ir Zachsenhauzeno-Oranienburgo koncentracijos stovyklose.

Aktyvus lietuvininkas buvo vienas iš 200 žmonių, kurie A.Hitlerio įsakymu buvo suimti, naciams okupavus Lietuvą. Jis išliko gyvas ir vėliau pasitraukė į Vakarus.

Kitas aktyvus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas ir pedagogas Kazys Trukanas (1892–1957) į Klaipėdą, patikėjęs sovietais, grįžo 1945 m. ir tų pačių metų balandį paskirtas Klaipėdos I mokyklos (buvusios Vytauto Didžiojo gimnazijos) direktoriumi.

Tačiau jis gana neatsargiai Mokytojų konferencijoje pasisakė prieš propagandos ir agitacijos sekretoriaus V.Princevo poziciją dėl pedagogų lojalumo valdžiai.

1946 m. gruodį K.Trukanas buvo suimtas ir ištremtas, iki 1954 m. kalėjo Mordovijos ir Sverdlovsko srities lageriuose.

Grįžęs po tremties, pragyveno dar trejus metus. Jam sunkiai pavyko įsidarbinti Klaipėdos viešojoje bibliotekoje (mokytojauti uždraudė sovietinė valdžia).

Iš Sibiro nesugrįžo kitas Klaipėdos šviesuolis dailininkas Adomas Brakas (1886–1952).

Šio talentingo žmogaus kapas net nėra žinomas, mirties liudijime apie palaidojimo vietą – jokio įrašo.

Tik vėliau pavyko sužinoti, kad šio klaipėdiečio gyvenimas nutrūko kažkur Altajaus krašte.

"Ką jau kalbėti apie Vydūno tragediją (1868–1953). Juk toks lietuvybės puoselėtojas paskutiniuosius gyvenimo metus turėjo gyventi be tėvynės. Jis buvo palaidotas svetimoje žemėje. Nors tokia paguoda, kad jo palaikus pavyko parvežti į Lietuvą ir palaidoti prie kitų šviesuolių Rambyne. Karas baisiai palietė visus krašto gyventojus, nepriklausomai nuo jų padėties", – pabrėžė šį laikotarpį tyrinėjantis istorikas S.Karalius.

Knygos – silkėms vynioti

Anot S.Karaliaus, karas sunaikino senąją Klaipėdą. Idiliškas gyvenimas miesto, kurio gatvėmis dar ne taip seniai vaikščiojo gražiai apsirengę, pasiturintys žmonės, kuriame važinėjo elektrinis tramvajus, nutrūko.

Po karo nieko neliko: nei žmonių, nei kultūros. Nebeliko miesto dvasios.

Pasakojama, kad po karo Klaipėdoje mėtėsi šimtai vokiškų knygų. Krosnims pakurti jos esą nelabai tiko, tad turguje į jas vyniodavo silkę.

"Klaipėda juk tuo atžvilgiu labai nukentėjo, neliko to kultūrinio paveldo, sugriautos bažnyčios, mokyklos. Juk ir senamiestį pamažu pradėjo atstatyti tik 1974 m. O planas jų buvo viską čia nugriauti ir pastatyti "dėžutes". Jei ne Atgimimas, Klaipėdos kultūrinio palikimo iš viso nebūtų likę. Mes, istorikai, dar 1989 m., norėdami patekti į piliavietę – miesto širdį, kur viskas prasidėjo, turėdavome gauti specialų valdžios leidimą", – pasakojo S.Karalius.

Istoriko teigimu, senoji Klaipėda sovietų buvo be gailesčio nušluota.

Ir esą tai, kaip jie čia atnešė naują gyvenimą ir pastatė miestą, nepanašu į tiesą ir nė iš tolo į tą Klaipėdą, kuri buvo iki karo.

"O memelenderiams buvo baisiausia, kad jie nebegali grįžti į savo gimtąjį miestą, net negali aplankyti savo artimųjų kapų. Jie čia buvo nepageidaujami visą sovietmetį. Tik prasidėjus Atgimimui viskas pasikeitė. Ar pamenate, kaip Klaipėda knibždėjo nuo vokiečių? Visi, kol gyvi, skubėjo dar kartą pamatyti savo miestą, kurio neteko dėl tragiškų aplinkybių", – kalbėjo S.Karalius.