„Išvadavimas“ – it krachas

Raudonas trikampis ir skaičius "40627" – tai prieškario Eltos Klaipėdos skyriaus vadovo Jono Grigolaičio (1902–1957) skiriamasis ženklas nacių Zoldau ir Zachsenhauzeno-Oranienburgo koncentracijos stovyklose.

Aktyvus lietuvininkas buvo vienas iš 200 žmonių, kurie A.Hitlerio įsakymu buvo suimti, naciams okupavus Lietuvą. Jis išliko gyvas ir vėliau pasitraukė į Vakarus.

Kitas aktyvus Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas ir pedagogas Kazys Trukanas (1892–1957) į Klaipėdą, patikėjęs sovietais, grįžo 1945 m. ir tų pačių metų balandį paskirtas Klaipėdos I mokyklos (buvusios Vytauto Didžiojo gimnazijos) direktoriumi.

Tačiau jis gana neatsargiai Mokytojų konferencijoje pasisakė prieš propagandos ir agitacijos sekretoriaus V.Princevo poziciją dėl pedagogų lojalumo valdžiai.

1946 m. gruodį K.Trukanas buvo suimtas ir ištremtas, iki 1954 m. kalėjo Mordovijos ir Sverdlovsko srities lageriuose.

Grįžęs po tremties, pragyveno dar trejus metus. Jam sunkiai pavyko įsidarbinti Klaipėdos viešojoje bibliotekoje (mokytojauti uždraudė sovietinė valdžia).

Iš Sibiro nesugrįžo kitas Klaipėdos šviesuolis dailininkas Adomas Brakas (1886–1952).

Šio talentingo žmogaus kapas net nėra žinomas, mirties liudijime apie palaidojimo vietą – jokio įrašo.

Tik vėliau pavyko sužinoti, kad šio klaipėdiečio gyvenimas nutrūko kažkur Altajaus krašte.

"Ką jau kalbėti apie Vydūno tragediją (1868–1953). Juk toks lietuvybės puoselėtojas paskutiniuosius gyvenimo metus turėjo gyventi be tėvynės. Jis buvo palaidotas svetimoje žemėje. Nors tokia paguoda, kad jo palaikus pavyko parvežti į Lietuvą ir palaidoti prie kitų šviesuolių Rambyne. Karas baisiai palietė visus krašto gyventojus, nepriklausomai nuo jų padėties", – pabrėžė šį laikotarpį tyrinėjantis istorikas S.Karalius.

Knygos – silkėms vynioti

Anot S.Karaliaus, karas sunaikino senąją Klaipėdą. Idiliškas gyvenimas miesto, kurio gatvėmis dar ne taip seniai vaikščiojo gražiai apsirengę, pasiturintys žmonės, kuriame važinėjo elektrinis tramvajus, nutrūko.

Po karo nieko neliko: nei žmonių, nei kultūros. Nebeliko miesto dvasios.

Pasakojama, kad po karo Klaipėdoje mėtėsi šimtai vokiškų knygų. Krosnims pakurti jos esą nelabai tiko, tad turguje į jas vyniodavo silkę.

"Klaipėda juk tuo atžvilgiu labai nukentėjo, neliko to kultūrinio paveldo, sugriautos bažnyčios, mokyklos. Juk ir senamiestį pamažu pradėjo atstatyti tik 1974 m. O planas jų buvo viską čia nugriauti ir pastatyti "dėžutes". Jei ne Atgimimas, Klaipėdos kultūrinio palikimo iš viso nebūtų likę. Mes, istorikai, dar 1989 m., norėdami patekti į piliavietę – miesto širdį, kur viskas prasidėjo, turėdavome gauti specialų valdžios leidimą", – pasakojo S.Karalius.

Istoriko teigimu, senoji Klaipėda sovietų buvo be gailesčio nušluota.

Ir esą tai, kaip jie čia atnešė naują gyvenimą ir pastatė miestą, nepanašu į tiesą ir nė iš tolo į tą Klaipėdą, kuri buvo iki karo.

"O memelenderiams buvo baisiausia, kad jie nebegali grįžti į savo gimtąjį miestą, net negali aplankyti savo artimųjų kapų. Jie čia buvo nepageidaujami visą sovietmetį. Tik prasidėjus Atgimimui viskas pasikeitė. Ar pamenate, kaip Klaipėda knibždėjo nuo vokiečių? Visi, kol gyvi, skubėjo dar kartą pamatyti savo miestą, kurio neteko dėl tragiškų aplinkybių", – kalbėjo S.Karalius.