Pokario rezistencinę kovą išgyvenęs ir ne kartą mirčiai į akis žvelgęs klaipėdietis savo gyvenimu įrodė, kad sportas ir menas gali tapti pasipriešinimo forma.
D.Grybauskaitės giminaitis?
Vyčio kryžiaus ordininkas, buvęs Lietuvos laisvės armijos narys, Žemaičių legiono partizanas Steponas Grybauskas savo išgyvenimų nesutalpintų net į kelių tomų knygą. Tačiau jei kas nors paprašytų nelengvą patirtį apibūdinti pora sakinių, 83 metų vyras kalbėtų apie sportą, kuris ne kartą gelbėjo iš keblių situacijų, bei meną, suteikusį pragyvenimo šaltinį ir suvedusį su įdomiais žmonėmis.
Kasmet birželio 14-ąją minima Vilties ir gedulo diena primena S.Grybauskui jaunystės išgyvenimus. Ir šiandien šis žmogus tvirtina, kad šimtai tūkstančių už Lietuvos laisvę žuvusių vyrų ir moterų liejo kraują ne veltui, o jei didesnioji jų dalis būtų buvusi dar tvirtesnė, partizaninė kova būtų užsitęsusi iki pat nepriklausomybės atgavimo.
S.Grybauskas – telšiškis. Vyras tikina nežinąs, ar giminystės ryšiai gali sieti jį su išrinktąja Prezidente Dalia Grybauskaite. Jo tėvas – bajoras, iš karštos meilės vedęs tarnaitę, šeimos buvo atstumtas, tad apie savo šaknis vaikams daug nepasakojo. Keturi broliai ir dvi seserys augo nuo mažens spaudžiami prie darbo. Nors ir išlaikomi vieno tėvo, vaikai augo aprūpinti ir gavo išsilavinimą.
Dar gimnazijoje S.Grybauskas pradėjo sportuoti. Jis buvo laikomas puikiu futbolininku, krepšininku, stalo teniso žaidėju, mokėjo čiuožti, plaukti.
„Didelę įtaką mano pasaulėžiūrai ir nusiteikimui tapti Lietuvos laisvės armijos kariu padarė Rainių kankinių laidotuvės. Dalyvavau juos atkasant. Man, tada dar jaunam vaikinui, buvo nesuvokiamas žiaurumas ne tik žudyti nekaltus žmones, bet ir taip baisiai sudarkyti jų kūnus“, – prisiminė S.Grybauskas.
Laimėjo prieš vokiečius
„Patyrę sovietų žiaurumus, vokiečių laukėme kaip išlaisvintojų. Tačiau netruko paaiškėti, kad mūsų viltys buvo tuščios. Kai pajutome, jog šie okupantai ne ką geresni nei sovietiniai, visais įmanomais būdais rodėme priešiškumą“, – pasakojo S.Grybauskas.
Sužinoję, kad Telšiuose yra stipri futbolo komanda „Džiugas“, vokiečiai organizavo varžybas. Telšiškių priešininkai buvo vokiečių karių rinktinė. S.Grybauskas prisiminė, kad tarp priešininkų buvo vienas juodaodis, pora ispanų.
„Stengėmės taip, lyg varžybų rezultatas būtų nulėmęs karo baigtį. Nors priešininkų komanda buvo labai stipri, mes laimėjome 1:0. Net ir pralaimėję vokiečiai elgėsi džentelmeniškai, surengė vaišes ir pakvietė visą apskrities valdžią. Vaišino raudonu vynu, alumi. Įkaušę vokiečiai užtraukė jų mėgstamą dainą. Mes pritarėme, bet lietuviškais žodžiais, kurie buvo labai įžeidūs vokiečiams. Telšių valdžios vyrai išbalo ir visi iki vieno paskubėjo išeiti rūkyti. Vėliau mus labai barė, nes jei nors vienas vokietis būtų supratęs, ką dainavome, būtume visi sušaudyti“, – pasakojo S.Grybauskas.
Pabėgo išardęs grotas
Artėjant frontui, S.Grybausko tėvai, seserys ir du broliai pasitraukė į Vakarus. Steponui atlėgo, jis nebesijaudino, kad jį suėmus gali nukentėti šeima. Vyras tada jau buvo miške ir taip išvengė karinės tarnybos vermachte.
Būdamas partizanas S.Grybauskas kelis kartus dalyvavo žiauriuose mūšiuose ir tik per stebuklą liko gyvas. Kartą grįžęs į štabą pamatė, jog jo kaklą nuo šalčio saugojęs šalikas suvarpytas kulkų. Vadinasi, nuo mirties jį skyrė vos keli centimetrai.
Partizanas prisiminė, kad buvo dukart suimtas. Pirmąjį kartą jam pavyko pasprukti išardžius mūrą, laikiusį lango grotas. Tada kovotojas įkliuvo su padirbtais dokumentais, kuriuos pats buvo pagaminęs. Polinkis dailei ir kruopštumas lėmė, kad partizanų būryje S.Grybauskui buvo pavesta gaminti fiktyvius dokumentus. Todėl vaikinas gavo Sekretoriaus pravardę.
Po poros metų, praleistų miške, partizanų vadovybė nusprendė, kad kovotojai turi išsiskirstyti ir legalizuotis. Tada S.Grybauską į futbolo komandą priėmė šilutiškiai, o netrukus jis buvo pakviestas treniruoti Klaipėdos rinktinę. Čia vyras susipažino su architektu Petru Lape, kuris po ilgų kalinimo metų S.Grybauskui padėjo gauti registraciją uostamiestyje.
Neteko jėgų nuspirti kamuolį
Futbolas išgelbėjo S.Grybauską ir nuo bado mirties sovietų lageryje. Politinis kalinys prisimena, kaip lagerio viršininkas – šios sporto šakos aistruolis sumanė organizuoti komandą ir pabandė atrinkti žaidėjus. Iškankintas bado ir nepakeliamo darbo S.Grybauskas su keletu likimo draugų turėjo parodyti, kaip moka žaisti.
„Mus išvedė iš lagerio į kaimelio futbolo aikštę. Davė kelis kamuolius, liepė jais pažaisti. Kamuolys man pasirodė labai didelis ir sunkus. Spyriau, bet šis tik vos pariedėjo, o aš nugriuvau. Vis dėlto mane atrinko į komandą, nebereikėjo sunkiai dirbti, gaudavau daugiau ir geresnio maisto, todėl netrukus atsigavau“, – pasakojo S.Grybauskas.
Mintis apie savižudybę pasitraukė, kai vyras po kelerių kalinimo metų gavo laišką iš močiutės. Voke buvo ir mažytė skiautė popieriaus – sesers laiškelis su žinia, kad šeima laimingai pasiekė Vakarus.
Malonės iš sovietų neprašė
Stipri sveikata, gabumai sportui suteikė galimybę S.Grybauskui išgyventi, tačiau pasiryžimas niekada netarnauti okupantams ne kartą stūmė jį į akistatą su mirtimi.
„Kai mane suėmė, porą savaičių nekirpo plaukų ir kilnojo iš vienos kameros į kitą, kad matyčiau po kankinančių tardymų grįžtančius vyrus. Paskui pasiūlė bendradarbiauti, tikino, jog galėsiu žaisti futbolą geriausiose komandose ir būsiu sirgalių nešiojamas ant rankų. Atsisakiau. Vėliau jau lageryje KGB darbuotojas mane verbavo. Atsakiau, kad jei būčiau norėjęs būti niekšu, lageryje nesėdėčiau. Tada man liepė rašyti, jog atsisakau jiems padėti. Parašiau, kad niekada nepadėjau, nepadedu ir nepadėsiu sovietų valdžiai bei KGB. Vėliau, po Stalino mirties, daugelis į laisvę išėjo parašę malonės prašymus. Mano užsispyrimas neleido to daryti. Nemaldavau, o darbu, kurio viena diena buvo vertinama kaip trys, išsikovojau, kad būčiau paleistas anksčiau“, – savo būdą atskleidė S.Grybauskas.
Nepasiliko ir Amerikoje
Tik užsispyrimo dėka vyras po daugelio metų išvydo savo artimuosius Čikagoje. Kasmet į prašymą leisti vykti į Jungtines Amerikos Valstijas aplankyti tėvų ir brolių bei seserų jam būdavo atsakoma vieninteliu žodžiu: „Otkazat“. Bet S.Grybauskas nenuleido rankų.
Kartą jis sulaukė skambučio iš JAV ambasados. Darbuotojas klausė, kodėl jis neprašo vizos, ar nenorįs pasimatyti su šeima. S.Grybauskas paaiškino daugybę kartų tai daręs. Ambasados darbuotojai ėmėsi pagelbėti. Prispausti diplomatinių tarnybų sovietų valdininkai leido išvykti, bet lyg pasakoje gavo neįveikiamą užduotį. Užsienio pasą Vilniuje jis turėjo pasiimti po kelių valandų.
„Skubiai nuvažiavau į Palangos oro uostą, bet moteris prie langelio pareiškė, kad bilietai į lėktuvą parduoti prieš du mėnesius. Buvau dailininkas, tad pinigų man netrūko. Nubėgau į bufetą, pripirkau dvi rankines visokių skanumynų ir nuėjau į dispečerinę. Pasakiau, kad man labai reikia skristi. Keleivių įlaipinimas į lėktuvą buvo jau baigtas, kai man buvo liepta skubiai pirkti bilietą. Atbėgau prie lėktuvo, man buvo nuleistas trapas. Vietos sėdėti neliko. Bet aš ir ant vienos kojos būčiau skridęs. Apsižvalgiau ir užsidariau tualete. Nuskridau kaip ponas. Pasą spėjau atsiimti paskutinę minutę. Kai įėjau į kabinetą, darbuotojai apstulbo. Išvarė į koridorių, bet ir ten girdėjau, kaip kažkam telefonu rėkė, kad tas niekšas sugebėjo atvažiuoti per neįmanomai trumpą laiką“, – savo nuotykius prisiminė S.Grybauskas.
Pirmąkart į Ameriką klaipėdietis nuvyko 1982 metais. Viešėdamas užjūryje, jis per televiziją stebėjo Sovietų Sąjungos vado Leonido Brežnevo laidotuves.
Tąkart Čikagoje namiškiai pasitiko jį su plakatu: „Sveikas sugrįžęs namo“. Ir šiandien S.Grybauskas susigraudina prisiminęs, kaip po daugybės metų jį apkabinusi mama paklausė: „Ar liksi su mumis?“
„Atsakiau, kad negaliu palikti šeimos ir Lietuvos. Pamenu, Raudonojo Kryžiaus organizacijoje man į tokį pat atsakymą moterys mestelėjo, jog Lietuvos nebėra, yra Sovietų Sąjunga. Bet aš atrėžiau, kad taip bus ne visada“, – savo įžvalgumu didžiavosi S.Grybauskas.
Lipdiniais puošė bažnyčias
Grįžęs iš lagerių S.Grybauskas toliau sportavo, o duoną valgė iš dailininko apipavidalintojo darbo. Jo rankų darbas yra Marijos Taikos Karalienės bažnyčios lipdiniai ir Kryžiaus kančios stotys. Stacijas jis gamino ir kitoms bažnyčioms.
Už Klaipėdos greitosios pagalbos stoties maketą, kurį menininkas su kolegomis sukūrė tarptautinei parodai, tarybiniais metais jis buvo premijuotas butu ir automobiliu.
Nors gyvenimo naštos paveiktas S.Grybausko kūnas jau nebėra toks paklusnus, kaip seniau, Žemaičių apygardos partizanų vadas ir dabar turi visuomeninių įpareigojimų, noriai dalyvauja renginiuose, domisi politika.
Geroji Grybauskų namų siela partizano žmona Danutė tikino, kad 50 metų su Steponu jai visai neprailgo.
„Jis labai geras žmogus. Teisingas ir atlaidus“, – sutuoktinį gyrė D.Grybauskienė.
Naujausi komentarai