763-iąjį gimtadienį mininti Klaipėda – permainingos lemties ir tragiškų istorinių įvykių paženklintas miestas. Šiandieniniai klaipėdiečiai nė nenutuokia, kad kai kurios jiems įprastos ir gerai žinomos uostamiesčio vietos istorine prasme yra juodosios dėmės, persunktos žmonių kančių, kraujo ir mirties.

Sveiki, atvykę į Mėmelį

Šiandien mažai kas akcentuoja, bet kūrimosi pradžioje Mėmelis turėjo itin prastą reputaciją. O kad čia rastųsi mažiau piktadarių, vietos valdžia kaip prevencinę priemonę prie įvažos į miestą pastatė kartuves.

XVI–XVII a. kartuvės Klaipėdoje stovėjo vadinamojoje Kartuvių pelkėje, ten, kur dabar šakojasi Minijos ir Nemuno gatvės. Ant masyvios konstrukcijos iš karto buvo galima karti net keturis nusikaltėlius.

Taigi: "Sveiki, atvykę į Mėmelį". Anais laikais pro šią vietą įvažiuojančius svetimšalius dažniausiai ir pasitikdavo kilpose siūbuojantys pūvančių pakaruoklių kūnai.

Tai buvo įtikinamas argumentas ir piktadariams, kas jiems gresia už nusikaltimus, ir šiaip žiopliams, kad saugotų ne tik savo pinigų kapšelį ar prekes, bet ir gyvastį.

XVIII a. trečiame dešimtmetyje tvirtos ąžuolinės kartuvės atsirado miesto centre – Turgaus ir Tiltų gatvių sankryžoje, priešais tada ten stovėjusią miesto sargybinę.

XIX a. pradžioje kartuvės ir kaulų laužymo ratas buvo nukeltas į tuometį miesto pakraštį – dabartinę Herkaus Manto ir S.Daukanto gatvių sankryžą. Dar viena egzekucijos vieta buvo Kūlių Vartų gatvėje.

Europoje plintant Apšvietos idėjoms dėl kankinimų ir viešų bausmių uždraudimo, Mėmelis pamažu virto civilizuotu miestu, ir šie kančių reikmenys pamažu dingo iš viešumos.

Kurį laiką liko tik baugus žinojimas ir skaudulių bei mirties persunktos vietos, kurių tikroji istorija ilgainiui išnyko ir iš miestiečių atminties.

Taigi šiandien nė nesusimąstydami užtikrintai žengiame ar važiuojame tomis kryžkelėmis, kuriose prieš kelis šimtus metus buvo nudaigota dešimtys, o gal ir daugiau nusižengėlių, kad kiti matytų ir žinotų, kaip Mėmelyje elgtis nedera.

Mirusiųjų kerštas?

Miesto juodosios dėmės neabejotinai yra ir senieji kapai, kurių vietoje šiandien stovi gyvenamieji namai, ligoninės, mokyklos ar vaikų žaidimų aikštelės, tik dabartiniai klaipėdiečiai apie tai nė nenutuokia.

"Kad ir Bandužių kapinynas. Šiandien ten įsikūręs didžiulis gyvenamųjų namų kvartalas. Štai kai kurios ligoninės ir šalia esančio naujojo daugiabučių kvartalo keli namai stovi ant maro kapų. Galima į tai nekreipti dėmesio, bet ne taip seniai kolegos, tyrinėję Vilniuje palaidotų prancūzų karių kapus, išsiaiškino, kad maro bacila vis dar gyvybinga ir po žemėmis", – perspėjo D.Elertas.

Esą kai kuriais atvejais mirusieji tarsi priešinasi gyvųjų bandymams drumsti jų ramybę. Kaip vieną tokių savotiškų mistinių pavyzdžių istorikas pateikia atvejį, kai prie senosios Jono bažnyčios sumanyta statyti viešbutį ir iš buvusio šventoriaus iškasta keli šimtai garbių klaipėdiečių palaikų.

Jų kaulai vis dar, beje, nepalaidoti, tačiau ir komercinis projektas ligi šiol neįgyvendintas. Argi tai ne mistika, klausia kai kurie miestiečiai.

Mirties kelias prie Rimkų

Dramatišką istoriją yra pasakojęs vienas klaipėdietis, kuriam 1944-aisiais buvo 9-eri ir jis kartu su tėvais pabėgėlių vilkstinėje iš Klaipėdos traukėsi į Vakarus nuo artėjančios Rytų fronto linijos.

Vyras atsiminė, kai gurguolei priartėjus prie Rimkų gyvenvietės dienos metu prasidėjo raudonarmiečių aviacijos antskrydis. Ir nors vilkstinėje daugiausia buvo civiliai su savo manta ir gyvuliais, o šalia jų traukėsi tik vermachto armijos likučiai, sovietų aviatoriai ant jų ėmė mėtyti bombas.

Vaiko akimis, po visko buvo slogus vaizdas: aplinkui – žuvę žmonės ir gyvuliai, sąmyšis ir kraujo klanai. Bombonešiams atsitraukus, vokiečiai žuvusiuosius liepė tempti į šalikelę, užpilti negesintomis kalkėmis, kurių, regis, visą karą turėjo po ranka, ir užkasti.

Taigi kalkės sunaikino visus organiškos kilmės palaikus, veikiausiai šiandien net kaulų neįmanoma būtų aptikti. Tačiau liko liudijimas, kad Klaipėdos priemiesčiu šiandien tapusių Rimkų pakelė daugeliui nuo mirties bėgusių žmonių tapo kapu, kurio šiandien nėra nė ženklo.

"Negesintas kalkes naudojo karo metais, nes tai buvo vienintelis būdas sustabdyti epidemijas, kurios galėjo kilti dėl visur besimėtančių gendančių žuvusiųjų kūnų. Tačiau blogiausia yra tai, kad kalkės sunaikina individualybę ir žmogus dingsta be pėdsakų", – apgailestavo istorikas.

Priešus sulygino su žeme

Tarpukario Klaipėdoje buvo fiksuota 14 kapinių, tarp jų – ir naminių gyvūnėlių. Labiausiai žinomos – Skulptūrų parke, dar ir šiandien čia dega žvakutės, atnešama gėlių.

"Vienas mažiau žinomų pavyzdžių – Įgulos kapinės, paskui ten pradėjo laidoti miestiečius. Tos kapinės buvo šalia Senojo turgaus, dalis jų pateko po Galinio Pylimo gatve, dalis liko po kalva, ant kurios dabar veikia Priklausomybės ligų centras", – pasakojo istorikas D.Elertas.

Šios kapinės buvo panaikintos dar tarpukaryje miesto valdžios sprendimu. Vėliau čia įsikūrė visuomeninės paskirties pastatas – žydų ligoninė. Tačiau gyvenamųjų namų statybai miestiečiai neskubėjo įsigyti sklypų buvusių kapinių vietoje, nors miesto valdžia ir suteikė galimybes juos išsipirkti.

Kur kas ciniškiau su Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapais pasielgė sovietai. Kapinės buvo įrengtos prie Pirmojo pasaulinio karo karių kapinių, kurias šiandien juosia tvarkinga tvora ir ženklina juodi marmuriniai kryžiai. Už jų tolyn į mišką Melnragės link palei dabartinę P.Lideikio gatvę milžiniškame plote palaidoti vermachto kariai. Iškart po karo sovietų valdžia įsakė juos sulyginti su žeme ir užsodinti pušimis. Šiandien ten miškas.

"Tai buvo labai didelės kapinės. Jų likimas labai paprastas, duotas įsakymas pervažiuoti jas buldozeriu. Apie tas kapines šiandien nežino niekas, bet faktas lieka faktu. Vaikštinėjame tarsi ir mišku, o po kojomis – žmonių kaulai", – dėstė D.Elertas.

Bauginanti tvenkinio mistika

Pasak istoriko D.Elerto, bene slogiausia miesto vieta, su kuria siejamas ne vienas šiurpus nusikaltimas, yra Trinyčių tvenkinys, anksčiau vadintas Malūno tvenkiniu.

Sovietmečiu šiame vandens telkinyje buvo nuskandintas vienas nužudytas klaipėdietis. Jis buvo sukapotas, jo kūno dalys suvyniotos į polietileno maišelius. Kaip paaiškėjo, nusikaltimą padarė jo sutuoktinė.

"Ilgą laiką apie to žmogaus dingimą nebuvo nieko žinoma, kai vieną dieną į paviršių išplaukė vienas maišelis su velionio palaikų likučiais. Tada paaiškėjo dar vienas įdomus dalykas, kad šio tvenkinio vandenį galima nuleisti mechaniškai", – pasakojo D.Elertas.

Pasak istoriko, kriminalistai kreipėsi į tuomečio Klaipėdos kraštotyros muziejaus direktorę Bronę Elertienę (D.Elerto senelę) ir sužinojo, kad yra seni brėžiniai, kuriais pasinaudojus įmanoma nuleisti Trinyčių tvenkinio vandenį.

"Jo dugne aptiko kitas kūno dalis. Taip išaiškinta labai paini ir garsi sovietmečio byla. O prieškaryje pasitaikydavo, kad šiame tvenkinyje skandindavo nepageidautinus naujagimius. Tokia informacija pasirodydavo ano meto spaudoje. Ir šiaip čia nemažai žmonių nuskendo", – tvenkinio istoriją prisiminė D.Elertas.

Skausmas grimzta į nebūtį

Lygiai prieš 12 metų prie Trinyčių tvenkinio žvejoję vyrai matė, jog tarp čia pat girtuokliaujančios poros kilo barnis, vyras ėmė stumdyti moterį, tad vienas jų šūktelėjo, kad šis liautųsi, kitaip iškvies policiją.

Pasakojama, kad prieš vidurnaktį vienas liudininkas matė, kaip vyras spyrė moteriai į krūtinę ir ši įkrito į vandenį.

"Kai 55-erių T.T. kepurnėjosi į krantą, V.V. stovėjo, žiūrėjo, bet į pagalbą nepuolė. Priešingai, yra duomenų, kad jis net neleido sugyventinei išlipti iš vandens. Po kelių minučių ji paniro ir daugiau nepasirodė", – taip šį įvykį aprašė tuometė "Klaipėda".

"Nenoriu pasakyti, kad šitas tvenkinys yra makabriškas, bet ta aplinka verčia sunerimti. Todėl sumanymas čia kurti poilsio zoną – prastas, nes yra dar viena problema, tai – greta esančios nedidelės kapinės, apie kurių buvimą šiandien nėra nė ženklo. Tačiau mes tą faktą žinome", – pabrėžė istorikas.

Pasak istoriko, yra mieste tokių vietų, kurias galėtume vadinti juodosiomis dėmėmis, kartais ten vyksta nesuvokiami reiškiniai ar periodiškai kartojasi įvairios nelaimės.

Sunku suvokti, kiek čia yra mistikos, o kiek – nelemtų sutapimų, bet faktas vienas – kuo toliau bėga laikas, tuo mažiau dabartinių žmonių atmintyje išlieka buvusių miestiečių skausminga patirtis.

Akivaizdu, kad ir senųjų egzekucijų ar žūties vietos, jau nekalbant apie kapines, mums šiandien tarsi nieko nebereiškia.