Iš piratų nelaisvės
Incidentas, kurio metu piratai pagrobė devynis dujovežio „CGAS Saturn“, priklausančio bendrovei „Christiania Gas“, įgulos narius, įvyko gruodžio 3 d. Gvinėjos įlankoje, Vakarų Afrikoje.
Dar keturi jūrininkai liko laive – jiems pavyko išlaikyti laivo kontrolę ir nuplukdyti jį į saugius vandenis.
Su Portugalijos vėliava plaukiojantis tanklaivis „CGAS Saturn“ po incidento pasiekė saugią vietą.
Nuo pirmųjų išpuolio dienų Lietuvos institucijos teigia užtikrinusios sklandų bendradarbiavimą su laivo savininkais, tarptautiniais partneriais ir pagrobto kapitono šeima.
Vyriausybės atstovai akcentavo glaudų nuolatinį bendradarbiavimą ir su Ukrainos ambasadomis regione.
Siekdamos nesukelti papildomų rizikų pagrobtiems jūrininkams, Lietuvos institucijos, kaip ir įprasta tokiais atvejais, viešai neskelbė jokios informacijos apie vykstančią išvadavimo operaciją.
Lietuvos pilietis, laivo kapitonas, turėjo grįžti sekmadienį.
Vyriausybės pranešime išreikšta premjerės Ingos Ruginienės padėka prie išvadavimo operacijos prisidėjusiai Lietuvos institucijų ir tarnybų komandai, kuriai vadovavo Vyriausybės vicekancleris Justas Pankauskas.
Tvarka turi būti
Jūrininkai su panašiais incidentais susiduria ne taip jau retai. Tiesa, šiais metais tai buvo pirmas Lietuvos piliečių susidūrimo su piratais atvejis.
Jūrų kapitonų asociacijos prezidentas, kapitonas Juozas Liepuonius, dirbantis jūroje 50 metų, dar prieš dešimtmetį vadovavo laivui, kuris plukdydavo specialiųjų pajėgų karius, užsiimančius laivų apsauga būtent nuo jūrų piratų.
Ir pačiam kapitonui yra tekę ne kartą, kaip pats teigė, „bendrauti“ su jais, ypač Indijos vandenyne.
J. Liepuonius pripažino, kad nemenkas iššūkis laivuose suvaldyti ir pačią komandą, į kurią susirenka patys įvairiausi žmonės.
Tiesa, per pastaruosius dešimtmečius reikalavimai jūrininkams laivuose labai pasikeitė.
„Laivynas dirba pagal Tarptautinį laivo saugos kodeksą, vadinamąjį statutą. Ir kiekvienas jūrininkas laive turi savo pareigas. Laive nebelieka tautybės, rasės, religijos ar politinių pažiūrų. Įžengus į laivą, visa tai reikia užmiršti. Kiekvienas jūrininkas pasirašo raštą ir žino, ką jis turi dirbti nuo A iki Z. Ir šito labai griežtai laikomasi, antraip nebūtų tvarkos“, – teigė J. Liepuonius.
Kapitonas pabrėžė, jog tai buvo inicijuota draudimo bendrovių apie 2002-uosius, kai po Sovietų Sąjungos žlugimo atsirado daug valstybių, kur kiekvienoje jų savaip buvo traktuota saugi laivyba.
„Tuomet buvo tokia sumaištis, kad per dešimtmetį nuostoliai draudikams išaugo milijardus dolerių. Tada įvesta vieninga saugos sistema. Jei jūrininkas nesutinka su nustatyta tvarka, ją pažeidžia, tai pirmame uoste yra išlaipinamas ir turi vykti namo savo sąskaita“, – akcentavo J. Liepuonius.
Visus klausimus, įskaitant konfliktinius, laive sprendžia kapitonas. Jei jis to nepadaro, jūrininkams sudaryta galimybė kreiptis į kompanijos atstovą.
Tenka ką nors aukoti
J. Liepuoniaus darbo grafikas įtemptas iki šios dienos. Kapitonas ne tik plaukia į jūrą, dėsto Lietuvos jūreivystės akademijoje, tikrina laivų techninę būklę, nuolatos domisi jūrinės teisės pakeitimais, jis vadovauja ir Jūrų kapitonų asociacijai.
„Džiugu, kad per pastaruosius penkerius metus mūsų Jūrų kapitonų asociacija pajaunėjo. Joje – 76 nariai, iš jų 18 kapitonų yra iki 50 metų, taigi jie dar gana jauni, nes kapitonu tampama po 30-ies. Šiemet, baigiantis 2025-iesiems, Metų jūrininku išrinkome Ričardą Maksimavičių, kuris yra kapitonas iš didžiosios raidės. Jis – ir mokslininkas, ir praktikas. Tai – solidus, rimtas žmogus“, – pasidžiaugė J. Liepuonius.
R. Maksimavičius – klaipėdietis, kilęs iš jūrininkų šeimos, tad, kaip pats teigė, kalbant apie profesijos pasirinkimą, visada žiūrėjo į jūros pusę.
Tuomet, kai R. Maksimavičius pradėjo studijuoti, Lietuvos laivynui buvo pats sunkiausias metas, prasidėjo privatizacija ir praktikantams nelabai buvo galimybių atlikti praktiką laivuose.
„Kai paskutinę praktiką baiginėjau tuometėje „Lietuvos jūrų laivininkystėje“, pavyko įsidarbinti trečiuoju kapitono padėjėju sausakrūviame laive. Grįžus po reiso, atsirado trečiojo kapitono padėjėjo vieta jūrų kelte „Klaipėda“. Tada kapitonas Stanislovas Jonkus sutiko mane priimti. Taip viskas ir prasidėjo“, – apie karjeros pradžią pasakojo R. Maksimavičius.
Kodėl šioje profesijoje tiek mažai moterų?
R. Maksimavičius pastebėjo, kad tarp jūrines profesijas besirenkančių studentų tiek Klaipėdos universitete, tiek Lietuvos jūreivystės akademijoje merginų būna labai mažai.
„Studentų grupėse buvo tik pavienės merginos, pabaigdavo irgi vos viena kita. Gal suvokdavo, kad ta profesija skirta ne joms, gal planavo šeimą. Sunku įsivaizduoti, kad žmona kur nors ilgam į jūrą išplaukia. Gal ir tradicijos turėjo įtakos. Tačiau net ir dabar, kai yra skatinama, kad daugiau moterų būtų laivuose, jų nedaugėja“, – teigė R. Maksimavičius.
R. Maksimavičius toje pačioje grupėje studijavo su vienintele moterimi, turinčia kapitono diplomą Lietuvoje, Milda Miltakyte.
Esą ši profesija yra tokia, kad žmogus turi būti pasiryžęs ką nors aukoti krante, rinkdamasis jūrininko darbą.
Apie žmonas ir patriotizmą
Kalbant apie tam tikrą auką, su ja turi susitaikyti ir jūrininkų žmonos, kurių vyrai savo gyvenimą paskyrė darbui jūroje.
Kapitono Vytauto Saulėno žmona, rašytoja Jovita Saulėnienė neslėpė, kad jūrininkų žmonos turi išmokti gyventi tarp susitikimų ir išsiskyrimų, išmokti saugoti jausmus, kad jie neužgestų.
„Reikia išmokti saugoti šeimos vertybes, meilę, ištikimybę. Viso to išmoko gyvenimas su jūrininku. Tenka išmokti atlaikyti viską ir tapti tuo, kas jungia jūrą ir krantą, tenka stengtis nepalūžti. Todėl jūrininkų žmonos yra stiprios. Tačiau visada yra tokios, kurios atlaiko tokias gyvenimo sąlygas, ir tos, kurios jų neatlaiko“, – neslėpė J. Saulėnienė.
Klaipėdietė teigė, kad į jūrininkus sovietmečiu visuomenė žiūrėjo kaip į lojalius santvarkai žmones, tačiau, kita vertus, į lietuvius jūrininkus valdžia žiūrėjo gerokai akyliau ir ne itin jais pasitikėjo.
Taigi esą spaudimas tarsi buvo abipusis ir nuolatinės įtampos buvo gana daug.
„Ir nenuostabu, juk prasidėjus Atgimimui, lietuvių jūrininkai labai palaikė Sąjūdį, nepriklausomos Lietuvos idėją. Jie dažnai skambindavo namo, domėjosi, kas čia vyksta, savo laivuose iškeldavo lietuviškas vėliavas, užsienyje netgi susitikdavo su emigrantų lietuvių bendruomenėmis. Būtent jūrininkai skleidė pirmąsias žinias pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybę“, – prisiminė J. Saulėnienė.
Apie sunkiausią metą
Ilgametis jūrų kapitonas Ričardas Lučka teigė, kad atgavus nepriklausomybę, Lietuvos laivynui pats sunkiausias metas atėjo paskui, kai buvo privatizuojami laivai.
„Tuomet daug jūrininkų liko be darbo. Ir tas mūsų Kapitonų klubas (dabar asociacija) susibūrė būtent tada, kai mums reikėjo vienytis ir vienam kitą palaikyti. Buvo skaudu matyti, kai suremontuotą laivą parduodavo kaip metalo laužą. Galbūt buvo galima protingiau panaudoti tą turtą. Morališkai tie laikai buvo labai sunkūs“, – prisiminė R. Lučka.
Žlugus Sovietų Sąjungai, jūrininkų Lietuvoje labai sumažėjo, dalis jų nesugebėjo prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų.
„Tas laikas buvo sunkus visiems, neišskiriant ir laivyno. Bet reikalas tas, kad šita sumaištimi pasinaudojo kai kurie gudruoliai, kurie su laivynu jokio santykio neturėjo. Vis dėlto išlikome ir esame jūrinė valstybė, nes pas mus yra jūrininkai, yra juos ruošiančios mokslo įstaigos, mūsų specialistai vertiname užsienio kompanijose. Tik gaila, kad ta jūrinė valstybė baigiasi ties Klaipėdos rajono riba“, – pastebėjo R. Lučka.
Tik gaila, kad ta jūrinė valstybė baigiasi ties Klaipėdos rajono riba.
R. Lučka su šypsena prisiminė, kai viena proga Kapitonų klubo nariai buvo pakviesti į Seimą, kur atvyko uniformuoti, o pro šalį einantys Seimo nariai nusistebėjo, iš kur čia atsirado tie lakūnai.
„Toks tas supratimas yra sostinėje apie jūrinę valstybę. Tiesa, mūsų laivynas dabar sumažėjęs, bet mūsų žmonės jame tebedirba. O ta laivo vėliava yra santykinis dalykas. Kiek JAV, Anglijos ar kitų didelių šalių laivų plaukioja su trečiųjų šalių vėliavomis? Latvijoje irgi mažai liko laivų su latviškomis vėliavomis, nors laivybos kompanijos – latvių“, – dėstė R. Lučka.
Tokia praktika perimta iš vakariečių, kai siekdamos didesnio pelno, laivybos kompanijos slepiasi po svetimomis vėliavomis.
„Žinoma, lietuviška vėliava mūsų laivuose mums daro garbę, bet kompanijų interesai yra įvairūs, todėl laivas gali priklausyti ir Lietuvai, o plaukioti su kitos šalies vėliava. Taip yra visur pasaulyje, tai nėra labai gerai, bet kapitalo vaikymasis daro savo. Kapitonų klube turime tradiciją, kad grįžę iš reisų kapitonai pasidalija mintimis apie reisą, kokios įgulos, kokios problemos, kaip jūrininkai sugyvena tarpusavyje. Tai įdomių dalykų išgirstame“, – kalbėjo R. Lučka.
Klubas virto asociacija
Pasak vieno ankstesniųjų Jūros šventės organizatorių Algirdo Guzausko, jūrų kapitonai visada norėjo bendravimo.
Pradžioje jie rinkdavosi Jūrininkų centre, o 2000-aisiais buvo įkurtas Jūrų kapitonų klubas, kuriam 10 metų vadovavo būtent R. Lučka.
Siekiant sustiprinti naująjį Lietuvos kapitonų įvaizdį, jie įsigijo naujas uniformas, kuriomis juos galime pamatyti per Jūros šventės eiseną.
„Jūros šventės eisenai užbaigti reikėjo naujo akcento. Taip gimė idėja su dienraščiu „Klaipėda“ organizuoti „Metų jūrininko“ rinkimus. 2009 metais iš 64 kandidatų pirmuoju tapo kapitonas Sigitas Šileris. Kapitonų klubas puošdavo eisenos pradžią“, – kalbėjo A. Guzauskas.
Ilgainiui pradėtos kurti naujos Jūrų kapitonų klubo tradicijos, suklestėjo kapitonų vakarai.
Iš pradžių jie rinkdavosi Klaipėdos koncertų salėje.
Kasmet dalyvių skaičius didėjo, ir kapitonų vakarai buvo perkelti į Laikrodžių muziejaus kiemelį.
Klubas, ilgainiui pervadintas Jūrų kapitonų asociacija, šiais metais paminėjo savo veiklos 25-metį, kurį vainikavo iškilmingas koncertas ir „Metų jūrininko“ apdovanojimas.
(be temos)
(be temos)
(be temos)