Trisdešimtmečio tapytojo ir juvelyro Laimono Vilucko galvoje kirbančių idėjų turbūt pakaktų ne vieniems metams į priekį. Antraip kūrėjui gyvenimas būtų pilkas ir prėskas.
Pyktis – irgi variklis
Tarp pačių karščiausių Laimono planų – juvelyrikos pamokos neprofesionaliems kūrėjams ir verslo projektas mįslingu pavadinimu "Maisto studija".
Prieš porą metų iš gimtosios Kretingos į Klaipėdą gyventi persikėlęs menininkas, jau spėjęs surengti personalinę tapybos darbų parodą, laiko save bohemos atstovu, tačiau neneigia turįs ir ryškų verslumo bei visuomeniškumo "geną".
"Kiekvieną dieną kuriu savo gyvenimą. O kiekviena veikla – atskira mano gyvenimo spalva", – šypsosi Laimonas.
– Meninė kūryba, alternatyvaus verslo projektai, aistra sportiniam kariniam žaidimui "airsoft" ir, be viso to, politinė veikla. Tokį sąrašėlį galėtų pasidalyti bent keletas žmonių. Iš kur tiek energijos?
– Nežinau, gal iš pykčio ant savęs paties. Štai užsibrėži tikslus iki tam tikro amžiaus kažką pasiekti. O sulauki trisdešimties ir pasirodo, kad turi tik pats save ir begalinę aistrą komunikuoti, veikti. Tad kol gyvenu viengungišką gyvenimą, neturiu šeimos, galiu sau leisti užsiimti daug kuo. Vienas naujausių sumanymų – stoti į policijos rėmėjus.
Ieško nuoširdaus bendravimo
– Ar susižavėjimas "airsoft" žaidimu – savotiškas karinės tarnybos ilgesys?
– Tikrai ne. Kai baigiau tarnybą, kamufliažinės aprangos, ginklų nenorėjau nė akyse matyti. Nors ši tema nuvalkiota iki begalybės, tačiau tikra tiesa, kad kariuomenė daug duoda, ypač tokiems bohemos atstovams kaip aš. Nė kiek nesigailiu paaukotų metų, to, kad atlikau pareigą valstybei.
Iš tiesų "airsoftas" aprėpia įdomiąją karybos dalį – tai yra apranga, ekipuotė, ginklai, mūšių imitacija. Mane pirmiausiai turbūt sužavėjo pati "airsofto" bendruomenė – tai žmonės, kurie vienas kitą gerai pažįsta, palaiko, domisi vienas kitu. Tai žmonės, kurie laikosi griežtos disciplinos.
Per sąskrydžius, į kuriuos susirenka po 200–300 žmonių, nėra pasitaikę jokių vagysčių ar konfliktų. Gali be priežiūros palikti įrangą, kuri kainuoja 7 tūkst.–8 tūkst. litų, jos tikrai niekas nepalies.
Dalyvavimas šioje bendruomenėje man pirmiausiai – komunikacija, socialinis kapitalas. Tačiau nesu koks lobistas ar žmogus, ieškantis naudos iš bet ko. Bendravimas turi būti natūralus ir nuoširdus. Esu įsitikinęs, jog tai, ką darai nuoširdžiai, sugrįžta.
Nemigo naktys pelkėse
– Ar neteko išgirsti replikų, jog štai suaugę vyrai, o užsiima vaikiškais žaidimais, kažkokiais niekais?
– Ne, tačiau gal nedrįsta to pasakyti tiesiai. Tai, kad šiuo žaidimu žavisi, daugelio supratimu, rimti žmonės, tokie kaip verslininkai, pareigūnai, tie, kuriems per 40 ar 50 metų, taip pat daug ką pasako.
Tiesa, vienas pažįstamas man bandė aiškinti, kad žmonės, galintys šaudyti į kitus žmones, turi psichologinių problemų. Tiesą sakant, tarp mūsų nemačiau psichiškai nesveikų (juokiasi). Žaidėjai turi laikytis griežtų taisyklių ir reikalavimų, turi būti gerai morališkai ir fiziškai pasiruošę, nes per parą gali tekti nusnausti kokioje nors pelkėje vos porą valandų. Ir žmonės už tai dar moka pinigus.
– Ar jums, kaip menininkui, pavyksta išgyventi iš savo profesijos ir dar skirti pinigų nepigiai kainuojantiems pomėgiams?
– Dirbu ne vieną darbą – tai ir tapyba, ir juvelyrika, įvairių renginių organizavimas, "Maisto studija". Ji, aišku, dar tik kuriasi, tačiau su bendraminčiais jau turime kelis taškus Nidoje, aprūpiname maistu įvairius renginius. Siekiame, kad maistas taptų bendravimo priemone, kūrybos šaltiniu.
Kūrėjui badauti neprivalu
– Kokia virtuvė artimiausia jums pačiam?
– Labiau mėgstu gaminti, nei valgyti. Juk virtuvė – taip pat kūryba. Sunku konkretizuoti, kokie patiekalai mėgstamiausi, – kažkas patinka iš indų, kažkas iš japonų. Kažkas iš kinų nepatinka. Nesu ir lietuviškos virtuvės priešas. Tačiau, kiek teko domėtis, mūsų kulinarinis paveldas įdomesnis nei vien cepelinai – juk kada Kristupas Kolumbas atvežė bulves į Europą? O kol jos dar Lietuvą pasiekė.
– Ar, jūsų nuomone, šiandien menininkui be verslininko gyslelės išgyventi įmanoma?
– Pažįstu dailininkų, kurie yra labai geri kūrėjai, tačiau nesugeba savęs parduoti. Jiems tai žema, priešingai nei man. Kita vertus, tam įpareigoja ir mano studijų objektas – taikomoji dailė. Tai yra tai, ko žmonėms reikia kasdienai – ir žiedų, ir auskarų, ir piešinio, tinkančio prie interjero, ar freskos.
Menininkui privalu tobulėti, o tai jis gali daryti keliaudamas, turėdamas patogų gyvenimą, negalvodamas apie maisto kąsnį. Stresą galima sukurti ir dirbtiniu būdu, nebūtina badauti ar kankintis galvojant, kaip sudurti galą su galu. Manau, kad žmogus turi teisę gyventi kokybiškai – nesvarbu, ar jis būtų menininkas, ar santechnikas, ar žurnalistas.
Aiškiaregyste neužsiima
– Juvelyrika – subtilus, daug kruopštumo reikalaujantis menas. Kaip ji atsirado jūsų gyvenime?
– Dar pasakyčiau – reikalaujanti daug kantrybės. Visada mėgau krapštytis, konstruoti, kurti, čia jau turbūt reikia kalbėti apie genus – tėvai meniškos pakraipos žmonės.
Juvelyrika norėjau užsiimti nuo ankstyvos paauglystės ir to kryptingai siekiau. Kadangi Lietuvoje, Telšiuose, yra vienintelė mokykla, kuri rengia juvelyrus, ją baigiau.
– Ne vienai porai esate kūręs vestuvinius žiedus. Galbūt pabendravęs su būsimaisiais sutuoktiniais gali pasakyti, ar jų santuoka bus tvirta?
– Tikrai nesu aiškiaregis. Ir tokiomis spėlionėmis nereikėtų užsiimti. Tačiau tikiu, kad energetiniai dalykai yra svarbūs – vestuviniai žiedai turi būti kuriami su gera nuotaka, teigiamomis emocijomis. Norisi, kad mano sukurti papuošalai, kurie bus nešiojami visą gyvenimą, žmonėms nenusibostų.
Svetur jaustųsi svetimkūniu
– Įsikūrėte daugeliui dar neįprastoje erdvėje – buvusiame pramoninės paskirties pastate, vadinamuosiuose "loftuose". Ar pačiam jauku gyventi ir kurti tokioje aplinkoje?
– Tokia erdvė, manau, kiekvieno dalininko svajonė. Man svarbu, kad galiu būti šalia bendraminčių – nuolatos būdamas tarp kūrybingų žmonių, gaudau įkvėpimą. Žinoma, ne mažiau svarbu, kad čia erdvu, nors dabar jau kartais atrodo, kad vietos pristinga. Kaip tik planuoju atidaryti naują liejyklos dirbtuvėlę, tad juvelyrikoje galėsiu įgyvendinti daug savo svajonių.
– Niekada nebuvo pagundų pakelti sparnų iš Lietuvos ir pabandyti realizuoti save svetur?
– Esu gana sėslus, teko buvoti keliose užsienio šalyse, tačiau tik savo tėvynėje jaučiuosi visavertis. Sutinku, kad nemaža dalis mūsų tautiečių Ispanijoje arba Airijoje gyvena pakankamai kokybiškai, gal net kokybiškiau nei paprastas pilietis Klaipėdoje ar Lietuvoje, tačiau vietinių požiūris, kad tu užimi ne savo vietą, mane slėgtų. Vis dėlto svečioje šalyje būsi tik svetimkūnis.
– Užsiminėte, kad kol neturite šeiminių įsipareigojimų, galite save maksimaliai realizuoti. Ar šeima tam taptų trukdžiu?
– Negaliu pasakyti. Aš – sudėtingas žmogus, su įnoriais. Manau, kad mano žmona negalėtų būti tokia pat kaip aš, būtų sunku priderinti. Bet kokiu atveju kol kas studija, saviugda, saviveikla – "A", o vaikai, šeima – "B" planas.
Naujausi komentarai