Nors šalies ūkininkai vis skundžiasi, kad žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos sparčiai krenta, vartotojai to nepastebi – parduotuvėse maistas brangsta ir toliau.

Duona – tarsi ne iš grūdų

Per pastaruosius kelerius metus būtiniausi maisto produktai šalyje pabrango rekordiškai – už daugumą duonos, pieno ir mėsos gaminių dabar tenka mokėti daugiau nei 30–40 proc.

Prekybininkai tikina didelių antkainių neužsidedantys, o produkcija brangsta dėl didėjančių supirkimo kainų.

Tačiau ūkininkai tvirtina priešingai – produkcijai gaminti reikalinga žaliava gerokai atpigo, o maisto prekės parduotuvėse nepinga dėl pernelyg didelio prekybininkų gobšumo ir noro pasipelnyti.

Anot Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininko Aušrio Macijausko, galutinė produkcijos kaina jau senokai atitolo nuo realios jos savikainos, todėl grūdų kainų svyravimai duonos gaminiams įtakos neturi.

"Grūdai duonos savikainoje sudaro tik apie 4 procentus galutinės kainos, todėl net jei ši žaliava netikėtai pabrangtų dvigubai, realiai prekybos tinkluose duona galėtų pabrangti tik 4 proc. Žinoma, jei prekybininkai nepasinaudotų pirkėjų neišmanymu ir nepabrangintų duonos dėl neva pabrangusių grūdų", – tvirtino A.Macijauskas.

Moka ne už produktą

Specialistas tikino pats šių skaičių neišsigalvojęs – tai oficialūs ES statistikos agentūros "Eurostat" pateikti duomenys.

"Mokėdami už duoną pirkėjai apie 20 proc. sumoka už darbuotojų atlyginimus, dar tiek pat už transportavimą, į kainą įskaičiuotos ir kitos išlaidos – komunaliniai mokesčiai, mokesčiai valstybei. Žemės produktų kaina jau seniai nebeturi jokios įtakos gaminio kainai, ir tai yra nenormalu. Nors bandoma ieškoti būdų, kaip tai išspręsti, labai abejoju, jog tai padaryti pavyktų – vien politinių priemonių nebeužteks", – įsitikinęs A.Macijauskas.

Pašnekovas patikino, kad šiuo metu tona geros kokybės grūdų kainuoja apie 500, prastesnės – iki 400 litų. Pernai grūdai kainavo apie 700–800 litų už toną.
"Šiemet užderėjo geras grūdų derlius, todėl jų supirkimo kaina nuo pernykštės nukrito apie 80 proc., o ar atpigo duona parduotuvėse? Ne. Priešingai – dar labiau pabrango", – savo teiginius įrodinėjo A.Macijauskas.

Mėsa – tai dvigubas pelnas

Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktoriaus Mindaugo Kuklieriaus teigimu, situacija šalies mėsos rinkoje taip pat nėra normali – ūkininkai skerdieną parduoda pernelyg didelėmis, o prekybos tinklai jau pagamintus produktus superka pernelyg mažomis kainomis.

"Taip yra dėl didelės konkurencijos – Lietuvoje gauti skerdienos beveik neįmanoma, todėl tai žinodami ūkininkai ją parduoda itin brangiai. Kadangi šiuo metu šalyje veikia apie 200 mėsos perdirbimo įmonių, tuo pasinaudoja prekybos tinklai. Jei perdirbėjas nori prekybininkui parduoti savo produkciją, jis turi sutikti su jo sąlygomis, todėl gaminius parduoda itin mažomis kainomis", – paaiškino M.Kuklierius.
Pasak jo, prekybos tinklai, už nedidelę kainą įsigiję gaminių, gali juos pardavinėti dvigubai brangiau.

"Jei norite sužinoti, kokį antkainį mėsos gaminiams užsideda prekybininkai, iš produkto kainos atimkite 18 proc. Pridėtinės vertės mokestį, o gautą sumą dar padalinkite iš dviejų, tuomet ir gausite gaminio savikainą", – siūlė M.Kuklierius.

Pieno gamintojai žaliavos supirkimo kainomis taip pat jau seniai piktinasi. Išsireikalauti didesnių pirkimo kainų jiems nepadėjo nei protestai, nei grasinimai pieno išvis nebeparduoti.

"Net neturiu ką pakomentuoti, pieno gaminiai parduotuvėse vis brangsta, tačiau nežinau kodėl – mums už žaliavą kasdien moka vis mažiau. Net negaliu pasakyti tikslios žaliavos supirkimo kainos, nes ji kasdien kinta. Kiek už pieną gausime rytoj – neįsivaizduoju", – piktinosi panorėjęs likti nepaviešintas Lietuvos pieno gamintojų asociacijos atstovas.

Už obuolius – 8 centai

Kad rinka yra pardavėjo, o ne pirkėjo naudai, patvirtino ir Lietuvos verslinių sodų asociacijos "Vaisiai ir uogos" prezidentė Vitalija Kuliešienė. Pašnekovė tikino, kad šiemet perdirbimui skirti obuoliai iš ūkininkų superkami už itin juokingą kainą – aštuonis centus už kilogramą.

"Tokia supirkimo kaina paskutinįkart buvo užfiksuota tik 1993 metais. Tarkime, pernai už perdirbimui skirtų obuolių kilogramą gavome net po 65 centus. Šiemet ženkliai nukritus supirkimo kainai, kai kurie ūkininkai nutarė jų apskritai nebepardavinėti. Už vieną pakeltą ar nuskintą obuolį darbuotojui mokame po 0,5 cento. Taigi pardavinėti obuolius už kainą, kokią mums šiemet siūlo supirkėjai, neverta, nes tai nuostolinga", – kalbėjo V.Kuliešienė.

Pašnekovė tvirtino nežinanti, kodėl rinka taip išsikreipė – šiemet obuolių derlius, anot jos, tikrai nėra gausesnis nei pernai.

Pasak V.Kuliešienės, už kilogramą lietuviškų desertinių obuolių, skirtų miestų pirkėjams, ūkininkams mokama po 1,1 lito. Dėl to kai kuriuose prekybos centruose jie net nepardavinėjami, nes gerokai pigesnių prekybininkai atsiveža iš Lenkijos.

Viską diktuoja rinka

Tačiau patys prekybininkai tokias ūkininkų kalbas vadina nepagrįstomis.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomasis direktorius Marius Busilas užtikrino, kad galutinę gaminių kainą diktuoja rinka ir pirkėjai, todėl pasididinti antkainių, siekiant daugiau pasipelnyti, esą neįmanoma.

"Lietuvoje gausu įvairių prekybos tinklų, tarp kurių egzistuoja beprotiškai didelė konkurencija. Todėl esant tokiai situacijai, patys prekybininkai reguliuoti antkainių kaip tik panorėję tikrai negali. Kainą diktuoja prekės paklausa – jei ji itin perkama, savaime ji yra visur brangesnė. Taip pat siekdami pritraukti kuo daugiau pirkėjų prekybininkai nuolat turi prigalvoti įvairių akcijų ir nuolaidų, tad kur čia įžvelgiami didžiuliai antkainiai – nežinau", – aiškino M.Busilas.

Be to, neseniai atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad Lietuvos pirkėjai nėra lojalūs, o tai prekybos tinklus skatina dar labiau konkuruoti tarpusavyje.
"Vartotojai apsiperka vis kituose prekybos vietose, taip pat jie išsianalizuoja, kur koks produktas pigesnis, ten ir nueina jį įsigyti. Esant tokiai situacijai, kovojama dėl kiekvieno kliento, todėl kalbos apie didelius antkainius tikrai neatitinka realybės", – įtikinėjo M.Busilas.

Jis pabrėžė, kad nederėtų pamiršti, jog į produkto kainą įskaičiuojamos ir įvairios kitos prekybininkų išlaidos – atlyginimai, mokesčiai ir kita, todėl prekybos tinklų pelnai dar labiau sumažėja.

Kęstutis Glaveckas, Ekonomikos mokslų daktaras

– Iš tiesų mūsų šalies prekybininkai kai kurioms prekėms taiko didesnius antkainius, nei galėtų būti. Jie prisigalvoja įvairių priežasčių, kaip užsikelti kuo didesnę kainą ir daugiau uždirbti, nes šiuo metu jokios kontrolės iš valdžios institucijų nėra. Žinoma, galima atrasti būdų, kaip tai sukontroliuoti, tačiau reikėtų sugalvoti konkrečią ir aiškią sistemą. Neseniai Seime svarstytas siūlymas apriboti prekybinius antkainius buvo visiškai absurdiškas – jei Seimo nariai būtų tam pritarę, net neabejoju, kad būtų sužlugę smulkiausi šalies verslininkai, o didieji prekybos tinklai prisigalvotų kitų būdų užsidirbti. Nė vienoje šalyje tokia praktika netaikoma, be to, kontroliuoti, ar visi prekybininkai laikosi įstatymų, beveik neįmanoma. Yra ir kitokių sprendimo būdų.

Pavyzdžiui, daugelyje ES šalių yra valstybės remiamų prekybos tinklų, kurie gali sau leisti produktus pardavinėti net iki 20 proc. pigiau nei įprasti prekybos tinklai. Manau, laikui bėgant tokių parduotuvių atsiras ir Lietuvoje, ir, žinoma, tai pasiteisins, nes jose galėtų apsipirkti mažesnes pajamas gaunantys žmonės arba pensininkai. Aišku, kad šių parduotuvių aplinka nebūtų tokia prabangi. Tačiau jei žmogus nori įsigyti pigesnės duonos ar pieno, jam kažko ypatingo juk ir nereikia.