Dailės bei etikos mokytoja ir ugdymo karjerai centro vadovė Kristina Sipavičienė dešimtmetį dirba Klaipėdos licėjuje. Baigusi kelias aukštąsias mokyklas, besidominti įvairiausia veikla mokytoja teigė, kad svarbu ne būti visiems vienodai patogiai, o likti ištikimai pamatinėms vertybėms.

Apie darbą

35 metų K.Sipavičienė yra įgijusi Vilniaus Mykolo Romerio universiteto socialinių mokslų magistrės, Klaipėdos universiteto edukologijos bakalauro bei magistro diplomus, krimto mokslus šios aukštosios mokyklos doktorantūroje. Mokytoja teigė, kad žinių troškimas yra jos giminės bruožas. Pedagogė mokėsi ir krizių valdymo, šeimos konsultavimo dalykų, dalyvavo mokslinėje veikloje, yra publikavusi straipsnius Lietuvos bei Lenkijos leidiniuose.

"Man labai skaudu, kai teigiama, kad Lietuva yra krepšinio šalis, nors pati buvau sportininkė ir gerbiu šią sporto šaką. Mes pirmaujame ne tik savižudybių skaičiumi. Lietuvoje yra vienas aukščiausių neišnešiotų naujagimių išgyvenimo lygis. Iš tiesų gyvename labai aukšto lygio mokslo ir medicinos valstybėje. Mūsų mokslininkai kuria aukščiausio lygio technologijas ir parduoda jas labiausiai išsivysčiusioms valstybėms. Būtent šią mintį ir stengiuosi diegti vaikams", – atviravo K.Sipavičienė.

Pagrindinis pedagogės troškimas – vaikus mokyti taip, kad jie siektų ne prestižo, o rastų savo gyvenimo kelią ir būtų laimingi pasirinkę profesiją. Todėl mokytoja didžiuojasi, kad jos auklėtiniai laimėjo trečiojo laipsnio diplomą ES Lietuvoje organizuotame jaunųjų mokslininkų konkurse. Vaikai šį įvertinimą gavo už darbą apie verslumo ugdymą mokykloje.
Mokydama vaikus dailės pedagogė turi tikslą ugdyti ne menininkus, o žmones, gebančius pamatyti gyvenimą. Mokiniams įstrigo K.Sipavičienės pasakymas, kad jie turi išmokti matyti ne akimis, o siela.

"Esu nepatogi mokytoja, nes nesistengiu pataikauti. Ko gero, esu nepatogi ir mokinių tėvams, sakau tiesą, o ne tai, ką jie norėtų išgirsti. Seniai supratau, kad vertinamas tikrumas. Dažnas mokyklą baigęs mokinys man tampa draugu, lygiaverčiu pašnekovu. Jie paskambina ne tik tada, kai blogai, bet ir būdami laimingi. Tai yra didžiausias įvertinimas. Dabartinius auklėtinius mokau nuo nulinės klasės, todėl mano devintokai yra lyg savi vaikai. Sunkiausia, kai kuriam nors jų atsitinka nelaimė. Tada pagalvoju – geriau jau man tai būtų nutikę", – nuoširdumu tryško mokytoja.

Apie šeimą

K.Sipavičienei šeima yra ne tik patys artimiausi giminaičiai, tai – ir būrys žmonių, su kuriais išgyvena laimę ir bėdas. Pavyzdžiui, mama ji vadina ne tik savo, bet ir dviejų savo draugių mamas. Kai ištinka sunkumai, visa didžioji šeima suremia pečius.

"Senelis su vos ketverių metų mano mama buvo ištremti. Kai buvau paauglė, nuvažiavome į tą kaimą, kur senelis mirė ir buvo palaidotas. Vietos gyventojai ir po daugelio metų jį prisiminė kaip be galo dorą, darbštų ir dosnų žmogų. Močiutė, kaip tremtinio žmona, neturėjo galimybės mokytis, bet ją visada atsimenu skaitančią ne lengvo turinio žurnalus, o klasikinę literatūrą, mokslo straipsnius. Ji buvo unikalaus supratingumo žmogus, rasdavo net degradavusio žmogaus nuopuolio priežastį. Mama – itin šviesaus proto, moka keturias kalbas. Mano tėtis – tvirto būdo žmogus. Tarybiniais laikais nevogdavo. Jis tai aiškino labai paprastai: "Jei aš pavogsiu kartą, mano vaikai pavogs kelis kartus". Būdamas vyriausias šeimoje, anksti mirus mamai, užaugino jaunesniuosius vaikus", – didžiavosi K.Sipavičienė.

Moteris turi vyresnę seserį Juditą, kuri dirba anesteziologe. Kai ji buvo ketverių, vos mėnesio tesulaukęs mirė broliukas. Tada Judita pasakė, kad užaugusi būtinai taps gydytoja.

K.Sipavičienės vyro Modesto šeimoje yra nemažai panašių likimų kaip ir žmonos giminėje, todėl sutuoktinių gyvenimo nuostatos sutampa. Vyras yra baigęs psichologijos mokslus, dabar vadovauja vienam prekybos centrui. Dar jis dirba Jaunimo linijoje, kartais rašo straipsnius psichologijos temomis. Pora netrukus susilauks vaikelio.

Pasididžiavimas: mažoji Kristina, nuotraukoje užfiksuota sėdinti ant močiutės kelių, didžiuojasi kiekvienu šeimos nariu ir tikina, jog visi šie žmonės yra unikalūs.

Apie pomėgius

Mokytoja pasiguodė, jog para yra pernelyg trumpa, kad, be tiesioginio darbo, ji dar spėtų imtis visų mėgstamų veiklos rūšių. K.Sipavičienė vardijo: mėgsta tapyti, skaityti knygas, važinėti dviračiu, keliauti, gilintis į kokią nors temą ir siekti joje rezultatų.

"Džiaugiamės keliaudami netradiciniais maršrutais bei neįprastais būdais. Neseniai su draugais buvome Ukrainoje. Patraukdavome į tą pusę, kur virš žemėlapio išmesta moneta nukrisdavo", – atviravo K.Sipavičienė.

Kaip pomėgį mokytoja įvardija ir neatlygintiną darbą su socialinės atskirties vaikais: muštais, pardavinėtais, prievartautais, augusiais tarp girtaujančių tėvų.

Apie Klaipėdą

Gimtoji Klaipėda K.Sipavičienei pirmiausia – mažas miestas, kuris savo vertybėmis ir žmonėmis yra didžiulis.

"Atrodytų, atšiaurus ir vėjuotas oras klaipėdiečius turėtų padaryti susigūžusiais, uždarais, tačiau mes esame laisvi, lengvai bendraujantys ir šilti. Pati esu patyrusi, kai kitur nuvažiavus žmonės klausia, ar nesu klaipėdietė, nes išsiskiriame būtent šiomis savybėmis. Mes išsirenkame miesto merais ryškias asmenybes. Kultūrinis gyvenimas čia yra taip natūraliai įsipynęs į kasdienybę, kad patys jo dažnai nebepastebime. Žmonės, kurie daro kultūrą mūsų mieste, nesiekia tuščio populiarumo. Didžioji dauguma jų neakcentuoja savo pareigų ar statuso. Labai jauku ir gera, kad didžiąją dalį žmonių pažįstame bent iš matymo, todėl jaučiamės savi. Man Klaipėda – vienas geriausių pasaulio miestų", – tikino K.Sipavičienė.

Gyvenimo credo

Jeigu pasaulis eina iš proto, tai nereiškia, kad ir aš turiu eiti kartu su juo. Būk nepatogus, bet teisingas.

Apie Metų klaipėdietę

"Konkurso organizatoriai atkreipia dėmesį ir į mažus moterų nuveiktus darbus, juk iš mažų gimsta dideli. Gėris daromas labai tyliai ir kukliais darbais. Ten, kur kažkas vyksta garsiai, siekiant atkreipti į save dėmesį, galima įžvelgti savanaudiškumą. Jums pavyko paraginti klaipėdiečius ieškoti tokių gėrio apraiškų. Juk ir pokalbis su konkurso dalyvėmis apie paprastus dalykus rodo organizatorių požiūrį, kad tai yra vertybė. Manau, tai ir yra didžioji Metų klaipėdietės vertė", – teigė I.Sipavičienė.