Artimieji – užsienyje

Pasivaikščiojimas po miesto kapines gali tapti savotišku susitikimu ne tik su savo mirusiais artimaisiais, bet ir kaimynais, pažįstamais ar nė nepažinotais asmenimis. Antkapių mados, kapų apželdinimas taip pat traukia akį.

Vis dėlto vaikštinėdami Joniškės ir Lėbartų kapinėse klaipėdiečiai negali atsistebėti, kiek daug kapų apžėlę juosmenį siekiančia žole.

Keliose vietose tampa akivaizdu, kad yra daugybė kapaviečių, kurios apleistos ir netvarkomos jau ne vienerius metus. Antkapiniai paminklai kyšo iš žolių, bet ir jų greitai nebebus galima matyti.

Žolę tokiuose kapuose jau tektų ne rauti, o šienauti.

Atrodo, kad čia palaidotų žmonių kapų jau apskritai nebėra kam lankyti.

Taip gimsta svarstymai: gal šios kapavietės galėtų būti perduotos kitiems velioniams paguldyti amžino poilsio?

Klaipėdos miesto savivaldybės Aplinkosaugos ir miesto tvarkymo skyriaus vyriausiasis specialistas Raimondas Kazlauskas teigė, kad sunku tiksliai įvardinti, kiek kapų yra neprižiūrimi, nes situacija nuolat kinta.

Vieną dieną atrodo, kad kapas seniai nelankomas ir neprižiūrimas, o kitą, žiūrėk, jau nuravėtas ir tvarkingas.

Neretai apžėlusių kapų prižiūrėtojai gyvena užsienyje. Ir dažniausiai ne ES šalyje.

Taip pat, matyt, yra ir tokių kapaviečių, kurias tvarkyti įsipareigoję žmonės patys jau yra mirę.

Nebėra kam tvarkyti

Pasirodo, Joniškės kapinėse 10–15 proc. kapaviečių – neprižiūrimos. Kiek tokių – Lėbartų kapinėse, tiksliai nežinoma, tikėtina, kad apie 10 proc. visų kapų.

Pastebėta, jog didesnė dalis tokių apleistų kapų – nelietuviškomis mirusiųjų pavardėmis ant antkapinių paminklų.

„Joniškės kapinėse daugiausiai neprižiūrimų kapaviečių yra vienvietės, jose palaidoti rusakalbiai asmenys, – patvirtino R. Kazlauskas. – Kalbant apie Lėbartų kapines, taip sakyti sunku. Kai kurie šių kapų su paminklais, bet kai kurie jų aptrupėję. Įrašai skelbia, kad žmonės šioje vietoje laidoti apie 1970-uosius ar kiek vėliau. Nenuostabu, kad ir šiuos kapus apsiėmę prižiūrėti žmonės patys iškeliavo anapilin. O galbūt jie, pasikeitus istorinėms aplinkybėms, tiesiog išvyko iš Lietuvos.“

Paklaustas, ką daro kapinių reikalais besirūpinantys savivaldybės valdininkai, R. Kazlauskas atsakė: „Stebime. O ką daugiau galime padaryti? Jei žmogus palaidotas 1970 metais, o dokumentuose parašyta, kad prižiūrintis šį kapą žmogus gyvena Spalio prospekte... Juk puikiai suprantame, kad nuo to laiko pasikeitė ne tik gatvės pavadinimas, bet ir visos kitos aplinkybės.“

Naujovė: kremuotus palaikus nuo praėjusių metų pabaigos siūloma laidoti mažo formato kapuose. / D. Janauskaitės nuotr.

Palaidojo ir pamiršo

Lėbartų kapinėse yra ir tokių kapų, kur atrodo, kad po laidotuvių artimieji apskritai nebesilankė.

Ne vienas kapas aptvertas stūkso betoniniu pamatu, o visas plotas apžėlęs tankia žole. Apie čia palaidotą žmogų praneša tik kamputyje įsmeigta lentutė su velionio pavarde.

Tokios paprastai į žemę įsmeigiamos laidotuvių metu.

Kapinių prižiūrėtojai tikina, kad pamatas rodo šiokį tokį judėjimą kapavietės tvarkybos link.

Bet yra ir tokių kapų, kur laidotuvių metu supiltas kauburys stūkso ne vienerius metus. Nuo smėlio kauburio vėjas ant gretimų kapų neša smėlį ir žolių sėklas.

Ant svetimų kaulų nelabai kas nori guldyti savo artimuosius.

Kad ir kaip keista, bet kapas gali apželti ir per pusmetį, ypač tokią lietingą vasarą, kokia buvo šiemet.

Tai pastebėję kapinių tarnybos darbuotojai ieško artimųjų ir bando juos paraginti sutvarkyti savo giminaičio amžino poilsio vietą.

Pasirodo, sulaukę tokio raginimo artimieji pažada netrukus atvažiuoti, bet taip ir nepasirodo.

Darbuojasi ir žoliapjovėmis

Maždaug 2008 metais pradėti registruoti kiekvieną kapą prižiūrinčių ir atsakingų už tai asmenų telefonų numeriai. Kai tokie kontaktai turimi, su jais bandoma kontaktuoti.

Bėda ta, kad dažniausiai susisiekus paaiškėja, kad šie žmonės gyvena užsienyje arba į raginimus nereaguoja. Juk normaliam žmogui nereikia priminti aplankyti giminaičių kapų.

Priversti tai daryti teisinių priemonių nėra.

Kai kurie kapai apsodinti vadinamaisiais šliaužiančiais krūmais, jų ūgliai pasiekia gretimus kapus. Žmonės dėl to skundžiasi, todėl kapinių priežiūros tarnybos darbuotojai ne pirmus metus imasi tokius želdinius pjauti.

Tiesa, tokie augalai nenupjaunami visiškai, o tik tie ūgliai, kurie „perlipa“ kapavietės ribą.

Nuo neprižiūrimų kapų žolė pjaunama žoliapjovėmis.

Kad nesulauktų priekaištų ir patys turėtų mažiau vargo, daugelis kapus dengia akmens plokštėmis. Pasak R. Kazlausko, dabar apie 50 proc. visų kapinėse vykdomų darbų yra kapaviečių dengimas.

Tie, kas laikosi tradicijos kapus apsodinti gėlėmis, neretai kreipiasi į kapų priežiūros tarnybą prašydami tokią paslaugą teikiančių asmenų kontaktų. Iš tokių paslaugų gyvenančių asmenų ar įmonių kontaktų savivaldybės darbuotojai neteikia.

Jie turi tik susitarimą su socialinių paslaugų centru „Klaipėdos lakštutė“, kuri suteikia galimybę kapų priežiūra užsiimti neįgaliems asmenims. Šie žmonės tvarko kapus prižiūrimi socialinių darbuotojų.

Raimondas Kazlauskas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Svetimų kapų nenori

Apleisti klaipėdiečių kapai vis dar nėra tas rezervas, kuris leistų sutaupyti vietą kapinėse. Į svetimą kapavietę laidoti kitos šeimos žmones galima tik po 50 metų.

„Joniškės kapinėse po 40 metų nuo palaidojimo pradedame stebėti, ar kapas prižiūrimas. Po kelerių stebėjimo metų jau bus galima atiduoti kapą kitiems žmonėms. Bet poreikis laidoti savus į svetimą kapavietę nėra didelis. Mat pagal dabartinius reikalavimus, perduodant kitiems kapavietę, statinys – paminklas – turi išlikti. Kas gali norėti laidoti savo artimąjį prie didelio paminklo su svetima pavarde. Kiek paprasčiau perduoti neprižiūrimą kapą, kai ant jo nėra jokio statinio. Bet ir ant svetimų kaulų nelabai kas nori guldyti savo artimuosius“, – pasakojo R. Kazlauskas.

Tiesa, kremuotus palaikus laidojantys klaipėdiečiai į svetimus, tegu ir senus palaikus, dėmesio nekreipia.

Mat urnos laidojamos metro, o karstas – poros metrų gylio duobėje.

Lėbartų kapinės įsteigtos 1979 metais, todėl pirmųjų palaidojimų kvartale, kairėje pusėje nuo centrinio įėjimo, kitąmet prasidės stebėsena.

Šiame kvartale yra vietų, kur kapavietės jau virtusios pieva. Stebėti privalu trejus metus, todėl pamiršti ir su žeme susilyginę kapai gali būti užlaidoti ne anksčiau nei 2029-aisiais.

Iki tų metų kapinių prižiūrėtojai turės fiksuoti fotografuodami apleistas kapavietes.

„Kad ir kaip keista, maždaug kartą ar du kartus per mėnesį į mus kreipiasi žmonės, ieškodami savo artimųjų kapų. Paprastai jie kapinėse būna nesilankę dešimtmetį ar dar ilgiau. Ar tokie žmonės toliau lankys šiuos kapus, dar nežinia. Vienas pastarųjų atvejų, kai globėjų užaugintas vaikinas atėjo ieškoti savo mamos kapo. Archyviniuose dokumentuose radome tą kapavietę. Šis vyras patikino, kad pastatys nedidelį paminkliuką ir tvarkys kapą. Tikimės, kad taip vienu apleistu kapu bus mažiau“, – jautrią istoriją pasakojo R. Kazlauskas.

Pasirodo, apie 1985-uosius mirė neįtikėtinai daug vaikų. Visi jie palaidoti viename kapinių kvartale. Kai kurie šių kapų nebelankomi.

Nepaisant to, kad ten guli maži vaikai ir jų palaikai seniai sudūlėję, užlaidoti jų anksčiau negalima, įstatymas išimčių netaiko.

Gimines paguldo kartu

Viena išeičių sustabdyti kapinių plėtimą – kolumbariumų statyba.

Jau esama plano Lėbartų kapinėse statyti dar vieną kolumbariumą, baigiama projektuoti dar vieną – Joniškės kapinėse.

Kapinių priežiūros specialistas papasakojo apie tai, kad keičiasi artimuosius laidojančių žmonių poreikiai. Dar visai neseniai kiekvienų laidotuvių metu buvo norima gauti kuo didesnį plotą kapavietei.

Dabar jau plečiasi kvartalas, kur laidojamos urnos, todėl kiekvienas kapas užima viso labo kvadratinio metro plotą.

Praėjusių metų gruodį pradėtas užlaidoti kvartalas, kur laidojamos tik urnos. Per gerą pusmetį čia jau suformuota per 70 kapaviečių. Į tokį mažą kapą galima laidoti visos šeimos narių kremuotus palaikus.

Šis kvartalas – itin kompaktiškas, nors takeliai tarp mažųjų kapų yra, bet susirinkti dideliam būriui žmonių būtų sunku.

Dar vienas būdas sutaupyti kapinių žemės, kai senuosius palaidojimus palikuonys sukelia į vieną kapą. Kartais palaikus jie persiveža net iš kitų Lietuvos vietovių.

R. Kazlauskas pasakojo, kad į vieną kapą perkeliami net ne giminaičiai. Dažniausiai tai būna sutuoktinių tėvai, kurie vieni kitų galėjo nė nepažinoti.

Taip sutaupomos išlaidos kapų priežiūrai ir laikas. Nebereikia važinėti į skirtingas vietas lankyti savo artimiausių žmonių amžino poilsio vietų.