Kapitonas burių nepaleidžia: A. Romaškinas vis dar alsuoja jūros dvasia

Iš Odesos kilęs klaipėdietis tolimojo plaukiojimo kapitonas Aleksandras Romaškinas keturis dešimtmečius praleido pasaulio vandenyse. Tačiau net ir baigęs aktyvią jūrininko karjerą, jis tebealsuoja jūros dvasia – pagal tikslius brėžinius laisvalaikiu kuria burlaivių modelius, kuriuos ne gėda būtų eksponuoti net ir solidžiausiuose muziejuose.

Likimai susikirto Klaipėdoje

Prieš pat Jūros šventę iš kapitono A.Romaškino buto sklido A.C.Debussy preliudo "Burės" garsai.

Jo žmona Tatjana – pianistė, muzikos profesorė kaip tik repetavo šį kūrinį savo vyro burlaivių modelių parodos atidarymui.

Paradoksalu, bet šie du iš Ukrainos kilę, abu graikų kraujo turintys žmonės – Tatjana ir Aleksandras susitiko būtent Klaipėdoje.

Tatjana yra iš Mariupolio Ukrainoje, turi Pontijos graikų šaknų.

Aleksandras – taip pat, jo mamos pavardė buvo Kirijadžė, ji irgi – iš Pontijos graikų, kurie kažkada gana gausiai apsigyveno Juodosios jūros pakrantėje.

Aleksandras gimė Odesoje jau po karo. O kai 1941-ųjų vasarą naciai įsibrovė į Sovietų Sąjungą, jo mama jau turėjo du mažus vaikus ir laukėsi trečiojo.

Pasitraukti su jais į užnugarį nespėjo ir visą vokiečių okupacijos metą ištvėrė Odesoje.

Kai 1944-aisiais naciai buvo išguiti, užgriuvo kita grėsmė. Prasidėjo pokario trėmimai. Iš Krymo tremiami buvo ne tik totoriai, bet ir kitų tautybių žmonės. Tuomet užkliuvo ir Aleksandro mama su vaikais.

Ji su mažaisiais jau buvo atvaryta į geležinkelio stotį, kai moterį kažkas užsistojo, pareikšdamas, kad ji yra ne graikė, o rusė, esą jos pavardė – Kirijadžova.

Taip pavyko išvengti tremties, kurią vargiai būtų išgyvenusi su tokiais mažais vaikais.

Pro kalnų perėją matydavau jūrą, kuri man visada dvelkė kažkokia paslaptimi.

Vėliau moteris ištekėjo už Aleksandro tėvo. Jis buvo iš Briansko. Šis miestas, kažkada buvusi tvirtovė, priklausė Maskvos kunigaikštystei.

Paskui Brianską prie Lietuvos valstybės prisijungė kunigaikštis Algirdas.

Tokie štai simboliniai ryšiai būsimą kapitoną siejo su Lietuva, į kurią jis atvyko dirbti baigęs Odesos aukštąją jūreivystės mokyklą.

Užvirė baltas pavydas

Paklaustas, gal jo giminėje buvo ir daugiau jūrininkų, kapitonas A.Romaškinas, nusišypsojęs atsakė, jog jis – pirmasis.

"Su tėvais gyvenome 20 kilometrų nuo jūros, kalnuose. Pro kalnų perėją matydavau jūrą, kuri man visada dvelkė paslaptimi. Vaikystėje iki jūros su draugais dažnai važiuodavome dviračiais. Ji mane traukė jau tada", – kalbėjo Aleksandras.

Kaip pats teigė, baigęs vidurinę mokyklą, taip ir nenusprendė, kur nori mokytis.

Tą vasarą, nuvažiavęs su bičiuliais aplankyti į Jaltą bendramokslių, kurios įstojo mokytis į kulinarijos technikumą, pirmąkart išvydo iš keleivinių laivų išlipančius jūrininkus.

"Kaip jie puikiai atrodė. Tada apėmė toks berniukiškas pavydas. Po to labai greitai buvau pašauktas karinei tarnybai, kurią atlikau Kronštate, buvau torpedinio katerio jūreivis. Grįžęs įstojau į Odesos aukštąją jūreivystė mokyklą. Tokių Sovietų Sąjungoje buvo tik trys – dar Vladivostoke ir Leningrade. Tai buvo prestižinė aukštoji mokykla", – teigė A.Romaškinas.

Tais metais įstojo 130 studentų, baigė maždaug 90. Kai kurie atkrito jau po pirmosios praktikos.

Aleksandras tikino, kad jis sąmoningai pasirinko jūrininko profesiją ir gavo kapitono diplomą.

Kaip atsidūrė Lietuvoje?

Praėjusio amžiaus 8-o dešimtmečio viduryje Lietuvos jūrų laivininkystė dar buvo labai jauna, tik kūrėsi ir plėtėsi.

Todėl, teigė Aleksandras, čia jis matė perspektyvų savo karjerai.

"Kuo greičiau tapti laivo kapitonu – normalus jauno jūrininko noras. Žinoma, galėjau likti ir Odesoje, tačiau suvokiau, kad svajonių laukimas čia gali prailgti. Taip atsidūriau Klaipėdoje. Ir čia mažiau nei per 10 metų tapau kapitonu", – šypsojosi A.Romaškinas.

Taip iš Ukrainos, iš Krymo, nuo senosios Tauridės krantų, kilęs kapitonas giliai šaknis įleido Klaipėdoje.

Pirmasis laivas, kuriame Aleksandras pradėjo savo kapitono karjerą, vadinosi "Pravda" (paskui – "Pakruojis").

To laivo jau seniai nebėra, kai jis buvo nurašomas, A.Romaškinas paprašė, kad atminimui leistų pasiimti sekstantą ir vairą.

Jie dabar puošia namų sieną ir primena "Pakruojį" – pirmąjį laivą, kuriame Aleksandras pradėjo tolimojo plaukiojimo kapitono karjerą Lietuvoje.

Laimingas, atradęs jūrą

Kapitonas tikino, jog per 40 metų, praleistų pasaulio vandenyse, buvo visko – taip pat ir labai sudėtingų situacijų, tačiau niekada nesigailėjo pasirinkęs jūrininko profesiją.

Netgi tada, kai Barenco jūroje, plaukiant su laivų karavanu, užklupo štormas, ir, regis, jau nebebuvo jokios vilties, nes mediena krautas laivas pavojingai pasviro ir grėsė pražūtis.

Nostalgija: kai laivą "Pakruojis" nurašė sunaikinimui, A.Romaškinas, jame pradėjęs kapitono karjerą, atminimui pasiėmė sekstantą ir laivo vairą, kurie dabar puošia jo namų sieną. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Visi suvokėme, kad galas jau čia pat. Tačiau net tada pavyko išlaikyti savitvardą. Paliepiau krovinį išmesti už borto. Laivas atgavo lygsvarą ir tai mus išgelbėjo. Tai buvo vienintelis šansas išgyventi", – apie laimingai pasibaigusį vieną sudėtingiausių susidūrimų su neįveikiama stichija pasakojo tolimojo plaukiojimo kapitonas.

Dėl saldainių – problemos

Prieš gerą dešimtmetį Lietuvos jūrininkai turėdavo nemažai problemų dėl nelegalų, ypač Šiaurės Afrikos pakrantėse.

"Turiu ir aš karčios patirties. Daug bėdų dėl jų būdavo, pasislėpdavo kur nors laive. Buvo įvairių nuotykių ir ties Alžyru, ir ties Maroku, o Libijoje net buvau teisiamas", – keistą istoriją pradėjo kapitonas.

Libija – musulmoniška šalis, kuri nedraugauja su Izraeliu, tad bet kokiame atvykėlių laive tikrintojų aptiktas net menkiausias žydiškas simbolis gali būti neteisingai suprastas.

Tačiau kapitonas A.Romaškinas libiams "užkliuvo" ne dėl Dovydo žvaigždės ar saujos šekelių.

"Kažkas iš įgulos turėjo suomiškų saldainių su likerio įdaru. O Libijoje alkoholis draudžiamas. To pakako pretenzijai pareikšti. Saldainius, žinoma, konfiskavo. Pradžioje viso to neįvertinau rimtai. Tačiau jau kitą dieną mane iškvietė į muitinę", – prisiminė Aleksandras.

Ten kapitonui surašė protokolą dėl jo laive rasto "alkoholio".

"Paprašiau, kad jie man parodytų tą alkoholį. Jie rodo tuos suomiškus saldainius. Rašo protokolą, kažką man kalba, o patys tuos konfiskuotus saldainius ryja. Pakišo pasirašyti kažkokį popierių, pasirašiau, o kitą dieną atėjo pareigūnai į laivą ir išsivežė mane į teismą", – pasakojo kapitonas.

Patarė vengti Libijos

Prieš išvykstant į nežinią, Aleksandras vyriausiam padėjėjui davė nurodymus: jei jo nesulauks, tegul atsišvartuoja ir plaukia.

"Atvykome į teismo rūmus. Vietoj advokato buvo laivo agentas. Jis man liepė tylėti ir klausytis. Vyksta posėdis, jie kažką kalba arabiškai. Sėdžiu, nieko nesuprantu. Ir taip dvi valandas. Kažkaip nejauku pasidarė, vis galvojau, ar padėjėjas pajėgs pats išplaukti iš to uosto, jei mane pasodins į kalėjimą. Paskui žiūriu, iš dokumentų segtuvo jie paėmė mano pasą ir ištiesė man. Supratau, kad paleidžia", – kalbėjo Aleksandras.

Po to agentas paaiškino, kad kapitoną A.Romaškiną už tuos suomiškus saldainius libiai nuteisė pusei metų lygtinai.

"Agentas man patarė tą pusmetį geriau nesirodyti Libijos uostuose, nes, jei kokia smulkmena vėl užklius, tada jau man grėstų reali laisvės atėmimo bausmė", – teigė A.Romaškinas.

Įžvelgė "rasizmo" grūdą

Prieš išeinant užtarnauto poilsio, A.Romaškino vadovaujamas laivas krovinius gabeno netoli Centrinės Amerikos krantų, Meksikos įlankos.

"Iš Amerikos teko nemažai kartų plaukti į Haitį su ryžių ar medienos kroviniu. Dažniausiai bendraudavau vis su tuo pačiu agentu. Sutvarkę visus reikalus, visada draugiškai susėsdavome pasišnekučiuoti ir išgerti po taurelę. Kaip tik neseniai vedė mano sūnus. Aš jam parodžiau nuotraukas iš vestuvių šventės. Ir pamačiau, kaip jo veidas paniuro", – prisiminė kapitonas.

Aleksandras teigė iš pradžių nesupratęs, kas nutiko, kodėl agento nuotaika taip pasikeitė.

Tačiau visai netrukus paaiškėjo priežastis, kai išgirdo klausimą.

"Jis pažiūrėjo man į akis ir paklausė: "Kapitone, tu – rasistas?" Labai nustebino jo klausimas. Sakau: "Iš kur ištraukei?" O tada išgirdau argumentą: "Tavo sūnaus vestuvėse nebuvo nė vieno juodaodžio". Pasakiau jam, kad pas mus Klaipėdoje juodaodžių nėra. Jis nepatikėjo, nes esą jų yra visur. Dar perklausė: "Net ir muzikantų juodaodžių nėra?" Patvirtinau, bet, manau, kad jis nepatikėjo", – šypsojosi Aleksandras, prisiminęs kultūrinių skirtumų susidūrimą.

Hobis ir kalbų studijos

Aleksandras pripažįsta, kad kai prieš septynerius metus išėjo į pensiją, gyvenimas tarsi trumpam sustojo.

Tačiau jis atrado, ką veikti. Jūrininkas staiga tapo meistru, jis ėmė kurti burlaivių modelius.

"Burlaiviams silpnybę jaučiau seniai. Praktiką taip pat atlikau burlaivyje. Po antro kurso 1974 metais burlaiviu "Tovarišč" dalyvavome regatoje Baltijos jūroje. Ten laimėjome pirmąją vietą. Kadangi tai buvo sportinės varžybos, kapitonui buvo suteiktas tarptautinės klasės sporto meistro vardas, šturmanams ir bocmanams – SSRS sporto meistrų vardai. O septyniems kursantams, tarp jų ir man, suteikti kandidatų į SSRS sporto meistrus vardai", – pasakojo A.Romaškinas.

Paskui tas pats "Tovarišč" kapitonas pasiūlė burlaivyje padirbėti jūreiviu. Tai esą buvo puiki patirtis.

Galiausiai prie burlaivių A.Romaškinas netikėtai sugrįžo jau baigęs savo karjerą Lietuvos jūrų laivininkystėje.

"Norėjau kuo nors maloniu nustebinti savo artimuosius. Pabandžiau kurti burlaivių modelius. Nesu stalius, nei laivų statytojas, bet, pasirodo, galiu ką nors pagaminti savo rankomis. Dabar vartydamas kai kuriuos modelių brėžinius, matau klaidas, kurias gali įžvelgti tik tas, kas gerai išlandžiojęs ir žino burlaivius iš vidaus", – kalbėjo Aleksandras, kurio modelių kolekcija dabar eksponuojama Dievo Motinos Globėjos ir Šv.Mikalojaus parapijos parodų salėje.

Be burlaivių modelių kūrimo Aleksandras sumanė išlavinti ir lietuvių kalbos įgūdžius, nes dirbant dažniausiai vartojo anglų ir rusų kalbas.

"Lankau lietuvių kalbos kursus, anksčiau tam nebuvo laiko. O kalbas žinoti būtina, sūnus vedė lietuvaitę, auga dvi anūkėlės, draugų taip pat daug turiu lietuvių, todėl kalbą lavinti labai svarbu. Kai gerai išmoksiu lietuviškai, imsiu mokytis graikų – gimtosios savo mamos kalbos", – šypsojosi optimizmo nestokojantis klaipėdiečiu tapęs jūrininkas iš Odesos.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Miestietė iš pietų

Miestietė iš pietų portretas
Kuo geresnės sveikatos ir sėkmės gerb. Kapitone. Su Jūros švente!

Senieji

Senieji portretas
tikri kapitonai jau baigia išnykti..Greitai juos prisiminsim kaip ir4 sunaikintus Lietuvos laivynus ar šlykščiai parduotą-išduotą Lietuvos Jūrų Laivininkystę

pydarui

pydarui portretas
laikas grįžti į durnyną-atostogos baigėsi
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių