Tarnavo speiguotoje žemėje

– Kaip jums atėjo į galvą tapti kariškiu?

– Aš ukrainietis. Mano šalies pavadinimas reiškia "kraštas", o ne pakraštys, kaip kartais norima pateikti. Mano gimtinė vadinasi Slobožanščina, tai – Ukrainos šiaurės rytų kraštas. Gal lengviau bus suprasti, jei paminėsiu Charkovą, Sumus, Poltavą. Turiu vyresnę seserį, mama mus užaugino viena. Buvau aktyvus, žingeidus vaikas, gerai mokiausi, sportavau ir iki pat mokyklos baigimo nežinojau, kuo norėčiau tapti. Su metais vyresniu draugu galvojome, ar tapus dailininkais, nes mums sekėsi sienlaikraščius daryti, bet mūsų piešimo mokytojas atšaldė šias iliuzijas. Kai pirmą kartą apsilankiau kariniame komisariate, karininkas paklausė, kaip sekasi mokslai. Pasakiau, kad viskas gerai, ir jis džiaugsmingai nusprendė, kad būčiau tinkamas stoti į karininkų mokyklą. Tiesiai šviesiai jam pasakiau, kad nenoriu. Mano bičiulis įstojo į tokią mokyklą, o po metų grįžęs atostogų pasakojo, kad ten viskas labai gerai. Nors turėjau tvirtą nuostatą netapti kariškiu, prieš 10 dienų iki dokumentų padavimo termino pabaigos pats nuvežiau prašymą būtent į karininkų mokyklą.

– Kur teko tarnauti?

– Tapau priešlėktuvinės gynybos specialistu ir buvau pasiųstas į tolimus, šaltus kraštus. Tarnavau arti poliarinio rato, netoli Komijos. Apmaudu, bet mano tarnybos vieta buvo truputį piečiau, todėl man vienerių metų už dvejus neužskaitė ir dvigubos algos negavau. Buvo labai šalta. Sužinojau, kad tvoros traška, kai spaudžia apie 30 laipsnių šaltis, o kai šąla dar labiau, jau nebe. Termometro padalos baigdavosi ties 50 laipsnių atžyma, tad tiksliai, kiek šalčio galėjo būti, net nežinia. Lauke apšarmodavo antakiai ir blakstienos, iškvėptas oras nusidriekdavo kelių metrų stulpu, vėjo nebuvo, todėl speigą išgyventi buvo ne taip baisu.

– Ar jums patiko karinė tarnyba?

– Ko gero, negaliu atsakyti visiškai teigiamai. Likau labiau humanitarinio mąstymo žmogus. Kareiviai mane gerbė, gerai sutariau su žmonėmis.

– Tarnavote toli šiaurėje, o likimas lėmė susipažinti su lietuvaite Birute. Kaip tai atsitiko?

– Atostogavau prie Juodosios jūros. Gerai plaukiau, pamačiau plaukimo kepuraitę mūvinčią merginą visai prie maudymosi zonos ribą žyminčio plūduro. Panėriau, išnirau prie pat jos ir juokais subariau, kad nesaugiai toli užplaukė. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas, paskui pasimatėme krante. Draugavome pusantrų metų, susirašinėjome, susitikdavome per atostogas. Birutė gyveno Klaipėdoje. Susituokėme, o po poros metų susilaukėme pirmosios dukros.

– Gal tai ir tapo pretekstu ieškoti tarnybos arčiau Lietuvos?

– Panašiai. Kai baigiau tarnybą, galvojau, ką veiksiu, svarsčiau tapti karinio parengimo mokytoju. Pasisiūliau Aloyzui Kuzmarskiui, kuris tada vadovavo "Klaipėdos" viešbučiui. Jis patikėjo, kad esu tinkamas, ir priėmė mane. Nemažai metų dirbau šveicoriumi. Tebebuvo sovietmetis, bene 1987 metai, kai kartą atėjo nepažįstamas vyras. Mandagiai užkalbino, iškart supratau, kad jis apie mane visiškai viską žinojo, jis buvo KGB žmogus, bandė mane verbuoti. Dar tarnaudamas buvau su tokiais susidūręs, todėl manęs toks pasiūlymas nesudomino.

Pateko į nemalonę

– O kodėl jumis, tarybinės armijos karininku, domėjosi KGB?

– Kareiviai mane mėgo, pravardžiavo demokratu, filosofu, disidentu. Kartą tarnaujant Rygoje karininkas buvo teisiamas už kriminalinį nusikaltimą. Prieš teismą jį reikėjo išmesti iš komunistų partijos. Posėdžio metu vienas aukštas karininkas ėmė priekaištauti, kad mes užauginome netikėlį, ant to žmogaus išliejo visą kibirą bjaurasties. Aš atsistojau ir rėžiau iš peties: "Gaila, kad mūsų kolega sėda į teisiamųjų suolą, bet visi žinome, kad jis buvo toks pat sąžiningas kaip ir mes. O kas jam pasirašydavo komandiruotes? Kam jis statė vasarnamius ir garažus? Kam gaudavo užsienietiškų baldų?" Žodžiu, išdėjau visą tiesą ir po to pats tapau nepageidaujamu. Staiga gavau kelis papeikimus iš eilės, buvau pažemintas pareigose ir išsiųstas į provinciją. Tada pagrasinau, kad kreipsiuosi į aukštesnes instancijas, bet to nepadariau. Po metų mane pakvietė pokalbiui, kuriame dalyvavo keturi karininkai. Pradžioje jie pažėrė man komplimentų, jau pamaniau, kad būsiu grąžintas į Rygą, o gal net pasiųstas tarnauti į užsienį. Naivuolis. Jie atvyko manęs įspėti. Po pagyrų staiga ėmė ir paklausė, kodėl aš darau blogą įtaką jaunimui. Ir staiga pradėjo vardinti, kada ir kur aš papasakojau anekdotą apie L.Brežnevą, apie Tarybų Sąjungą, ėmė klausinėti, iš kur aš jų išmokau. Maža to, apkaltino, kad apgaudinėjau savo vadovybę. Tais laikais karininkai kartą per metus galėjo nemokamai nuvažiuoti į bet kurią Tarybų Sąjungos vietą. Naudojausi tokia galimybe. Bet prieš išvykstant reikėdavo nurodyti, kur apsigyvensiu. Iš kur galėjau žinoti, kuriame viešbutyje gausiu vietos. Tada visuose miestuose būdavo Lenino gatvės arba prospektai, todėl ne kartą pasakiau išgalvotus adresus. Pasirodo, saugumiečiai patikrino net tokias smulkmenas ir rado progą man tai prikišti.

Atėmė užtarnautą pensiją

– Kaip jūs prisijungėte prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio?

– Visada buvau blaiviai mąstantis žmogus, daug skaičiau progresyvios literatūros. Pradžioje tikėjau, kad M.Gorbačiovas įves supuvusioje valstybėje tvarką. Įsiklausiau, ką kalba A.Terleckas, o netrukus atsirado Sąjūdis. Su didžiausia pagarba nulydėjau akimis Vytautą Šliogerį, Klaipėdos gatvėmis einantį su Lietuvos trispalve rankose. Didžiausią įspūdį man padarė Baltijos kelias. Mes su šeima stovėjome susikibę rankomis kažkur Lietuvos viduryje. Buvau pakerėtas vienybės jausmo. Man buvo nuostabu, kai klausydamas Sąjūdžio vadovų kalbų pagaudavau save galvojantį, kad ir pats taip seniai mąsčiau, o jie visa tai pasakė aiškiau ir sklandžiau. Tai vertė tikėti, kad mano pasaulėžiūra yra teisinga. Toks supratimas mane atvedė į Sąjūdį. 1990 metais buvau išrinktas į Sąjūdžio Seimą, dalyvavau ir miesto Sąjūdžio taryboje. Bendravau su Artašesu Gazarianu, Vytautu Čepu, Algirdu Grubliu. Mitingo Vasaros estradoje metu buvau vienintelis kitatautis kalbėtojas. Pasakiau kelias frazes lietuviškai, paskui kalbėjau rusiškai, ukrainiečių kalba citavau Tarasą Ševčenką. Po mano kalbos tūkstančiai estradoje susirinkusių žmonių atsistojo. Dar 1989 metais Vilniuje įkūrėme Lietuvos ukrainiečių bendriją, o po kelių dienų – šios organizacijos Klaipėdos skyrių, mūsų bendriją pavadinome "Hromada". Organizacijos pakraipa – ne etnografinė, o patriotinė, istorinė. Tai buvo didžiulio dvasinio pakilimo metas. Sausio įvykių metu prie Klaipėdos merijos durų kartu su lietuviais budėjome septyni ukrainiečiai, turėjome Lietuvos trispalvę ir Ukrainos dvispalvę. Nebuvome įsimaišę minioje, o stovėjome prie pat durų.

– Kaip į jūsų prisijungimą prie Sąjūdžio reagavo reakcingai nusiteikę klaipėdiečiai?

– Visko buvo. Ir ant šakos grasino pakabinti, ir žmonai teko bjaurių, gąsdinančių žodžių išgirsti. Telefonas kaisdavo nuo tokių bjaurasčių. Stengdavausi jų neprovokuoti. Mūsų su žmona pažiūros buvo vienodos. O vieną 1990 metų lapkričio dieną į viešbutį, kur dirbau, atėjo vienas KGB darbuotojas. Kai jis mane užkalbino, pamaniau, kad vėl bandys verbuoti, bet šį kartą jis atvyko pranešti, kad iš manęs atimama užtarnauta pensija. Vėliau rašiau laiškus iki pat aukščiausių instancijų ir net po pučo B.Jelcinui, bet visada gaudavau tą patį neigiamą atsakymą. Įdomiausia, kad įsakas atimti man pensiją pasirašytas mano gimimo dieną. Nepražuvau, užsidirbau sau lietuvišką pensiją, o ir tarnybos metus man užskaitė.

– Ar dabar į Lietuvą atvykstantys dirbti ukrainiečiai dalyvauja jūsų bendrijos veikloje?

– Su keliais tautiečiais buvau susitikęs, bet jie yra ekonominiai emigrantai, jų visai kiti gyvenimo tikslai ir problemos.

Vizitinė kortelė

Gimė 1940 m. Ukrainoje.

1958–1986 m. buvo tarybinės armijos kadrinis karininkas priešlėktuvinės gynybos daliniuose. Į atsargą išėjo turėdamas majoro laipsnį.

Nuo 1987 m. iki pensijos dirbo viešbutyje "Klaipėda".

1988–1989m. aktyviai įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą, buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą, už ką 1991 m. aukščiausios sovietų valdžios įsaku be teismo neteko karinio laipsnio ir užtarnautos karinės pensijos.

1989 m. įkūrė Klaipėdos ukrainiečių bendriją.

Iki šiol yra Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tarybos narys, vadovauja Pabaltijo ukrainiečių asociacijai.

Nuo 2012 m. dirba Klaipėdos savivaldybės Tautinių kultūrų centre.

1967 m. vedė, žmona Birutė dirba gydytoja. Turi dvi dukras: Nida – filosofijos mokslų daktarė, Dana – muzikantė, Klaipėdos muzikinio teatro orkestre groja altu.