Karo aidai – dar gyvi

Nors nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos praėjo 74 metai, Klaipėdos poilsio parke esančios vokiečių karių kapinės pildomos vis naujais kapais. Netrukus įvyks dar vienos laidotuvės. Šalia kitų likimo brolių čia atguls dešimt Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių vokiečių karių.

Tikėjosi daugiau kapų

Jų palaikus prieš kiek daugiau nei savaitę pavyko aptikti Žemaitijos miestelyje Luokėje.

Žmonės, kurie ieško ir ekshumuoja dar karo metais užkastus vokiečių karių palaikus, buvo surinkę informaciją, kad Luokėje, prie 1936 m. pastatytos mokyklos, turėtų būti palaidoti 74 kariai.

Istorija paprasta, bet kartu labai įdomi. Baigiantis karui, 1944 m. vasarą, maždaug rugpjūtį, mokykloje vokiečiai įrengė karo lauko ligoninę.

Ji čia veikė maždaug iki spalio, kai frontas priartėjo ir vokiečiai pasitraukė.

Į šią ligoninę patekdavo sunkiai sužaloti vyrai, tad nenuostabu, kad daug jų mirė.

Kariai laidoti tiesiog kieme įrengtose kapinėse. Tai būdavo daroma tvarkingai, mirusieji palaidoti su identifikaciniais žetonais. Po daugelio metų šiuos kapus ekshumuojantys žmonės rado ne tik karių asmenybes nustatyti padedančius žetonus, bet ir amunicijos liekanų, kurios suteikia dar daugiau informacijos.

Pradžioje apie palaidojimus Luokėje žinota tik tiek, kiek informacijos suteikė Vokietijos karių kapų priežiūros sąjunga "Volksbund Deutscher Kriegsgräberfürsorge e. V." (toliau "Volksbund"). Tai buvo sausa informacija, kad minimoje vietovėje gali būti palaidoti 73 ar 74 vokiečių kariai.

Vietos žmonės suteikė daugiau žinių, pavyko apklausti gal šešis asmenis, bet jų liudijimai skyrėsi. Vieni buvusias kapines rodė vienoje vietoje, kiti – visai kitoje, bet būta ir sutapimų.

Rugpjūčio pradžioje į Luokę atvyko penki ekshumacijai pasiruošę žmonės.

Jie žinojo, kad kapinės buvo maždaug dešinėje pusėje nuo mokyklos, kur žmonės buvo palaidoti dviem eilėmis, maždaug po 37 vienoje jų.

Vežė tiesiai iš fronto

Rugpjūčio 3 ir 4 d. Luokėje dirbę žmonės aptiko 10 palaikų, bene septyni turėjo žetonus. Didžiosios jų dalies įrašai nesunkiai įskaitomi, o tai reiškia, kad juos nešioję kariai bus identifikuoti.

Žetonuose būdavo fiksuojamas kario numeris ir jo kraujo grupė.

Jau dabar aišku, kad vienas rastųjų buvo elitinės "Grossdeutschland" divizijos karys. Įdomu, kad jo, kaip ir kelių kitų karių, žetonai liko neperlaužti.

Matyt, vyrai į ligoninę vežti tiesiai iš fronto, bet ją pasiekė jau negyvi.

Gali būti, kad per skubėjimą ir kūnų gausą laidojimo komandos nerado žetonų. Tokie vyrai oficialiuose dokumentuose gali būti įvardyti kaip dingę be žinios.

Nors vokiečiai labai skrupulingai laikėsi tvarkos, apie žmonių, palaidotų su neperlaužtais žetonais, žūtį informacijos nesama.

Didžioji dauguma Luokėje rastų griaučių paveikti artilerijos skeveldrų, o tai reiškia, kad jų mirtis buvo žiauri ir skausminga.

Iš radinių galima spręsti, kad bent du iš dešimties rastųjų galėjo būti karininkai ar puskarininkiai, mat aptikta sidabrinių siūlų, kuriais būdavo apsiūtos uniformos švarko apykaklės, likučių. Tai leidžia teigti, kad šie du vyrai buvo tikrai ne eiliniai.

Vis dar laukia žinios

Visi surinkti duomenys bus perduoti vokiečių organizacijai, kuri rūpinasi artimųjų paieška ir juos informuoja apie palaikų radimą, jų perlaidojimo vietą.

Dažniausiai tai būna tolimi giminaičiai, žuvusiojo tolimoje šalyje nepažinoję, o kai kurie apie jį nebūna net girdėję. Dažniausiai žuvusieji – jauno amžiaus į karą išėję, dar nesukūrę savo šeimos vyrai. Juos galėtų prisiminti tėvai, tačiau jų jau tikrai nebėra tarp gyvųjų. Apie tokius kare žuvusius vyrus gali žinoti tik jų dabar jau senyvo amžiaus broliai ir seserys. Labai retai randami žuvusiųjų palikuonys.

Dainiaus Buivydo nuotr.

Tiesa, būna ir kitokių atvejų. Šiemet Šiaulių rajone, netoli Kuršėnų, prie Smilgių išnykusio Pajuodupių kaimo teritorijoje šį savaitgalį bus ieškoma konkretaus kario, kurį bando surasti giminaičiai. Kapavietė aptikta dar pernai rudenį, šiemet teko laukti, kol žemdirbiai iškuls toje vietoje augančius javus, ir tik tada bus galima įsitikinti, kad čia esama palaidojimo.

Valstybės susitarė

Rasti karių palaidojimus imasi Kultūros ministerijos įsteigtos Kultūros vertybių globos tarnybos žmonės. Tai nuo 1997 m. veikianti viešoji įstaiga, besirūpinanti vokiečių karių atminimo išsaugojimu Lietuvoje. Šios įstaigos įkūrimo metais Lietuva ir Vokietija pasirašė sutartį, kuria mūsų šalis įsipareigojo saugoti ir tvarkyti kapines, ieškoti dingusių be žinios vokiečių karių.

Apie tai, kur galima būtų rasti tokių palaidojimų, žinių gaunama įvairiais būdais. Daugiausia jų vis dar suteikia vietos žmonės.

Paprastai ekshumacijai ruošiamasi savaitę. Pradžioje randama vieta, kur tiksliai galėtų būti kapai, sužinoma, kokiame gylyje užkasti palaikai, tada samdomas ekskavatorius, kuris nukasa žemę nuo viršaus, nes per dešimtmečius būna užaugęs nemažas jos sluoksnis.

Po tokių paruošiamųjų darbų atvažiuoja savanoriai.

Kasinėjimams Vakarų Lietuvoje paprastai vadovauja archeologas Simonas Sprindys.

Kaulų tiesiog atsikratė

Kuršėniškis Dainius Buivydas save vadina techniniu ekshumatoriumi. Jam, kaip ir kitiems bendraminčiams, šis darbas – hobis, duoną jie valgo dirbdami visai kitus darbus.

D.Buivydas atviravo tokį pomėgį turintis 17 metų, penkerius metus jis aktyviai dalyvauja ekshumuojant vokiečių karių kapus.

"Dirbame visoje Lietuvoje. Ir apie Luokės palaidojimus sužinojome iš vietos gyventojų. Bėda ta, kad prisimindami senus įvykius žmonės nebegali tiksliai nurodyti atstumų. Juk dažniausiai jie matė tai dar būdami vaikai, o vaikams atstumai atrodo kur kas ilgesni nei realybėje, – paaiškino vyras. – Paprastai prie ligoninių būdavo ir kapinės, kur laidodavo neišgyvenusiuosius. Bene 1960 m. prie Luokės mokyklos išdygo vienas priestatas, vėliau – dar vienas, įrengta automobilių aikštelė. Vykdant šiuos darbus, buvo nukasta žemė. Luokiškiai pasakojo, kad kasdami žemę darbininkai išvertė labai daug žmonių kaulų. Pasak vietos gyventojų, tuo metu kolūkio vadovu dirbęs labai komunizmui prijaučiantis žmogus dėl to nesijaudino, liepė palaikus išvežti į sąvartyną ar susmulkino ir išpylė ant kelių", – pasakojo D.Buivydas.

Kur išversti daugiau nei pusšimčio karių palaikai, niekas nebežino.

Šešis kapus pavyko rasti nepaliestus, dar pora jų išliko po betonine tvora, dar dviejų prieš kelis dešimtmečius neužkabino kanalizacijos griovį kasę darbininkai.

Karys – atskira istorija

Kiekvieno žmogaus ekshumuoti palaikai sudedami į atskirą maišą. Visa tai keliauja į Vilnių, kur juos tirs antropologai. Ataskaitoje bus aprašyta viskas, ką iš radinių pavyks nustatyti.

Po tyrimų, kurie gali užtrukti ir ne vienerius metus, į nedidelius kartoninius karstus sudedama tai, kas per daugelį metų liko iš kūnų, ir perlaidojama artimiausiose vokiečių kapinėse. Perlaidojimo ceremonijoje, kuri būna labai kukli, dalyvauja "Volksbund" nariai.

"Kaune palaidojome 670 vokiečių, bet jokios pompastikos nebuvo. Tiesiog atvažiavome, vokiečiai nusibraižė planus, iškasėme duobes, palaidojome, ir viskas tuo baigėsi. Planai reikalingi tam, kad išliktų žinia, iš kurios vietos žmogus ekshumuotas ir kur jis vėliau palaidotas. Kai nustatoma asmenybė, toje vietoje pastatomas paminkliukas su įrašytais vardu ir pavarde. Nežinomų karių kapai taip ir pažymimi", – aiškino D.Buivydas.

Archeologas S.Sprindys pasakojo, kad labai liūdi dėl to, kad pagyvenę žmonės, kurie patys yra matę karo metu žuvusių karių kapus, miršta nepapasakoję artimiesiems apie tai ir neparodę tų vietų. Pasitelkus kartografiją, archyvų duomenis ir vietos žmonių pasakojimus, dažniausiai kapus pavyksta rasti.

Karių palaidojimuose sunku viltis netikėtų radinių. Dažniausiai šalia palaikų randama mirusiųjų daiktų: uniformų detalių, gertuvių, kastuvėlių, šalmų. Išskirtiniai radiniai yra asmeniniai daiktai.

Atrodo, kad tie kareiviai yra tiesiog istorijos dalis, o kai randi asmeninį daiktą, supranti, kad kiekvienas jų yra atskiras gyvenimas.

Vienas labiausiai jaudinančių radinių, kuriuos prisiminė archeologas, buvo vestuvinis žiedas, kuriame išgraviruota vestuvių data – 1939 m. balandžio kažkuri diena. Praėjo vos keli mėnesiai ir prasidėjo karas. Nežinia, kada šis žmogus išėjo į karą, bet galvą jis padėjo 1944 m. Lietuvoje.

"Ši istorija – sentimentali, labiau asmeniška. Kai matome vienodas uniformas, vienodą ekipuotę, susidaro masinio dalyko įspūdis. Atrodo, kad tie kareiviai yra tiesiog istorijos dalis, o kai randi asmeninį daiktą, supranti, kad kiekvienas jų yra atskiras gyvenimas", – apie savo emocijas atviravo S.Sprindys.

Mirusieji nori būti rasti

Mistikos mėgėjams ekshumacijose dalyvaujantys žmonės gali papasakoti daug įdomių dalykų, susijusių su dar nerastais kapais. Pavyzdžiui, Luokės žmonės minėjo, kad mokykloje vaidendavosi. Sargai ir mokyklos darbuotojai tarpusavyje šnibždėjo, kad mokykloje vakarais būti nejauku.

D.Buivydas pasakojo apie įvykį Šiauliuose, kai tiesiant elektros liniją ekskavatorių kaušai užkabino žmogaus kaulus. Darbininkai ten pasižvalgė ir rado penkių karių palaikus. Gretimai gyvenusi moteris pasakojo kelis dešimtmečius, kol ji ten gyvena, jautusi negerų pojūčių, o kai palaikai buvo išimti, jai viskas tapo aišku.

Kartais atrodo, kad kariai patys mus veda, jog juos rastume.

"Kartais atrodo, kad kariai patys mus veda, jog juos rastume. Kad ir kalbant apie Pajuodupio palaidojimą. Maždaug prieš tris mėnesius iki gaunant žinią apie tai, kad šiame kaime esama vokiečių kario palaidojimo, miške atsitiktinai susitikau žmogų. Įsišnekėjome, papasakojau, kuo užsiimu. Jis prasitarė žinantis vieną tokią palaidojimo vietą. Pasikeitėme kontaktais, ir tuo pokalbis baigėsi. Vėliau gavome informaciją iš Vokietijos apie būtent ten ieškomą karį, ir aš prisiminiau tą žmogų. Paaiškėjo, kad jis kalbėjo apie tą patį kapą. Vyras suklydo vos kelias dešimtis metrų nuo tikrosios vietos. Palaidojimą rasti padėjo vietos gyventoja", – pasakojo D.Buivydas.

Vyras ragino turinčiuosius panašios informacijos susisiekti su dienraščio "Klaipėda" žurnalistais, taip vertingos žinios nedings.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Memellander

Memellander  portretas
Klaipėdos Kraštas visuomet buvo Prūsų Žemė, kokiu būdu vokiečių kariai galėjo okupuoti patys save? Juk kažkokiems idijotams apsiverčia liežuvis pavadinti juos okupantais. Vokiečių kariai gynė savo Tėvynę. Okupantai - bolševikų raudonieji,,isvaduotojai ''.

to.....

to..... portretas
jie mūsų neokupavo, tai jus okupavo.

...

... portretas
Mums nedera rūpintis okupantų palaikais, te juos pasiima kas nori.
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių