Pereiti į pagrindinį turinį

Iš karo Ukrainoje – atgal į Klaipėdą

2015-02-05 03:00

Iš krauju alsuojančio Donecko prieš kelias dienas sugrįžusi klaipėdietė savo sugrįžimą prilygina stebuklui. Jos teigimu, iš karo zonos separatistai vietos gyventojų neišleidžia ir jais dangstosi tarsi gyvu skydu.

Niekšybė: iš kruvino Donecko kovų katilo per stebuklą į Lietuvą gyva sugrįžusi klaipėdietė Oksana tikina, kad separatistai vietos gyventojais dangstosi tarsi gyvu skydu. Niekšybė: iš kruvino Donecko kovų katilo per stebuklą į Lietuvą gyva sugrįžusi klaipėdietė Oksana tikina, kad separatistai vietos gyventojais dangstosi tarsi gyvu skydu. Niekšybė: iš kruvino Donecko kovų katilo per stebuklą į Lietuvą gyva sugrįžusi klaipėdietė Oksana tikina, kad separatistai vietos gyventojais dangstosi tarsi gyvu skydu. Niekšybė: iš kruvino Donecko kovų katilo per stebuklą į Lietuvą gyva sugrįžusi klaipėdietė Oksana tikina, kad separatistai vietos gyventojais dangstosi tarsi gyvu skydu. Niekšybė: iš kruvino Donecko kovų katilo per stebuklą į Lietuvą gyva sugrįžusi klaipėdietė Oksana tikina, kad separatistai vietos gyventojais dangstosi tarsi gyvu skydu.

Iš krauju alsuojančio Donecko prieš kelias dienas sugrįžusi klaipėdietė savo sugrįžimą prilygina stebuklui. Jos teigimu, iš karo zonos separatistai vietos gyventojų neišleidžia ir jais dangstosi tarsi gyvu skydu.

Dramatiška istorija

Oksana (vardas pakeistas – A.D.) pastaruosius 12 metų gyveno Donecke. Šią vasarą 68-erių moteris su sūnumi, kuris gimė, augo ir mokėsi Lietuvos uostamiestyje, vėl grįžo į Klaipėdą. Jau tada jų sugrįžimo istorija iš karo apimtos Rytų Ukrainos priminė kriminalinį trilerį (apie tai dienraštis rašė 2014 m. rugpjūčio 2 d.).

Oksana – kilusi iš Donecko, bet Lietuvos pilietė, buvusi medicinos sesuo, 30 metų dirbo įvairiose Klaipėdos medicinos įstaigose. Moteris niekada nemanė, kad sulaukusi garbaus amžiaus taps karo pabėgėle.

Nė baisiausiuose košmaruose ji nesapnavo, kad saugodama gyvybę bus priversta palikti savo namus bei užgyventą turtą Donecke ir pro duris į nežinią išeiti be nieko, tik su lietuvišku pasu, kad gatvėje patruliuojantiems banditams nesukeltų įtarimo, jog bėga.

Vasarą dienraščiui moteris teigė, jog kitaip nebuvo įmanoma, nes grėsė fizinis susidorojimas. Esą sūnų separatistai spaudė prisijungti prie jų. Pasirinkimas vyrams ten ne kažin koks: arba su automatu prieš Ukrainos armiją, arba maišas ant galvos ir – prie sienos.

Ryžosi beprotybei

Taigi buvę klaipėdiečiai – motina su sūnumi po karo trilerio vertų nuotykių galiausiai sugrįžo į Klaipėdą ir čia vėl mėgina kurtis iš naujo. Tik Oksana negalėjo gauti pensijos, nes visi jos dokumentai liko Ukrainoje. Jokios pastangos dokumentus parsisiųsti į Lietuvą rezultatų nedavė.

Oksana teigė neturėjusi kitos išeities, todėl ryžosi neįmanomam dalykui – nusprendė nusigauti į Rytų Ukrainą ir pamėginti gauti tuos dokumentus pati.

"Dar turėjau vilties, kad mano namas ne visai sugriautas, gal dar rasiu kokių drabužių ar būtiniausių daiktų. Turėjome didelę gražią sodybą su milžinišku vaismedžių sodu, su puikia veja, gyvenome ir tvarkėmės taip, kaip čia Lietuvoje buvome įpratę. O svarbiausia, labai norėjau aplankyti savo brangiausius žmones, ten gyvenančią seserį ir du brolius", – savo motyvus dėstė Oksana, aiškindama, kodėl ryžosi šiam beprotiškam žingsniui.

Suvokdama, kad karo apimtoje teritorijoje lietuviškas pasas gali pakenkti, pasiekusi Kijevą, moteris dokumentą įsisiuvo į seno palto pamušalą. Ir tarsi senbuvė patraukė į kraštą, alsuojantį krauju ir ugnimi.

Likus 200 km iki Donecko, Oksanai pirmą kartą separatistams, patruliavusiems prie blokposto, teko parodyti asmens dokumentą. Ji pateikė leidimą nuolat gyventi Ukrainoje.

"Ten budėjo toks jaunas vyras, jam, aišku, sukėlė įtarimų tas mano leidimas. Tačiau jis pavartė tą popierių ir praleido, nesusiprato paklausti, kur mano pasas ir kodėl aš rodau tą leidimą. Paskui dar parodžiau pensininko pažymėjimą, išduotą Ukrainos valdžios. Vis dėlto esu senyva moteris, niekam jokio įtarimo nekėliau", – pasakojo Oksana.

Kasė bulves tarp kulkų

Sunkiai tramdydama ašaras moteris teigė, jog Donecke vyksta pats žiauriausias XXI a. karas, ten žmonės paversti įkaitais, kuriais separatistai dangstosi tarsi gyvu skydu ir jų sąmoningai neišleidžia iš karo veiksmų zonos.

"Kai atėjau prie savo namo, ėmė rinktis kaimynai, jie verkė iš džiaugsmo mane pamatę, glostė tarsi būčiau iš kito pasaulio ir vis kartojo: gal mano atvažiavimas geras ženklas ir aš jiems atnešiu taiką. Žmonės baisiai suvargę nuo įtampos, pajuodusiais veidais, juk nuolat turi slapstytis rūsiuose, kurie jau tapo jų nuolatiniu būstu", – tokie buvo pirmieji Oksanos įspūdžiai sugrįžus į Donecką.

Tas vasaros pragaras Donecke, kai iš ten pabėgo Oksana, pasak moters, buvo rojus, palyginti su tuo, kas vyksta dabar.

Jos brolis gerai įrengė savo namo rūsį, kur nuolat ir būna. Ten saugiau, bet jei sprogmuo pataikytų tiesiogiai, išsigelbėti nebūtų jokių šansų.

"Jūs žinote, kaip jie kasė bulves? Dauguma priemiesčio gyventojų, taip pat ir mano artimieji bei kaimynai turi daržus. Jie kasė bulves aplinkui švilpiant kulkoms, nes tai vienintelis būdas užsitikrinti maisto atsargų", – emocijomis plūdo Oksana.

Moteris iš karo apimtos Ukrainos į Lietuvą atvežė lauktuvių – jos nuniokotame sode užderėjusių graikinių riešutų. Sako, kai nešaudydavo, brolis pririnko 4 kibirus.

Per laidotuves – susišaudymas

Oksana pasakojo siaubingą atvejį, nutikusį jos kaimynui Pavelui, kai žuvo jo sūnus su šeima.

"Sausio 17 d. prasidėjo baisus šaudymas. Visi sušoko į rūsius. Pašos marti Valia per tą baisumą nuskubėjo sutikti savo vyro, kuris grįžo iš miesto,  19-metis sūnus buvo kartu su ja. Baisus dalykas. Sprogimas pražudė juos visus, kaimynai padėjo surinkti tai, kas liko ir sudėjo į karstus", – pasakojo Oksana.

Moteris teigė, kad po visko susirinko kaimynai padėti palaidoti. Pavelas, netekęs artimųjų, vaikščiojo basas ir atrodė kaip pamišęs. Tada Oksanos paprašė padėti aprengti velionę, nes kiti du kūnai buvo sumaitoti neatpažįstamai ir karstai buvo uždengti.

"Aš sakau, niekada to nedariau, bet pabandysiu. Valia buvo uždengta polietilenu, kūnas sudarkytas, visiškai juodas. Pradėjau verkti, pasiūliau drabužius įdėti į karstą ir jį uždengti. Bet nespėjome aprengti, prasidėjo šaudymas, turėjome slėptis, palikę velionius gatvėje", – išgyventą siaubą prisiminė moteris.

Paskui atvažiavo tarptautiniai žmogaus teisių aktyvistai ir Rusijos žurnalistai, kurie viską fotografavo ir filmavo, Pavelas išrėžė baisius prakeiksmus visiems, kurie sukėlė šitą karą. Oksana sakė nežinanti, ką iš tiesų parodė ir kaip jo kalbą interpretavo žiniasklaida.

O į tas kapines, kuriose palaidotas pačios Oksanos vyras, buvęs jūrų kapitono padėjėjas, ji nueiti negalėjo, nes kapinės užminuotos ir aptvertos spygliuota viela. Moteris taip ir išvažiavo neaplankiusi savo artimo žmogaus kapo. Bet Donecke ji buvo įstrigusi porą mėnesių, kol pasitaikė proga pabėgti iš to pragaro.

Pranašiškas sapnas

Oksana tikina, jog tik per stebuklą liko gyva, nes kai ji nakvojo savo name, į jį pateikė sprogmuo.

"Mano namas, nors ir apgriautas, bet viename kambaryje gyventi buvo galima. Kiek ten teko nakvoti, miegodavau su drabužiais ir batais ant grindų, nugarą prisidengusį pagalve, nes nuolat aidėdavo sprogimai. Taip buvo ir tą naktį", – teigė moteris.

Po kaimyno Pavelo šeimos tragedijos Oksana teigė sapnavusi košmarą, esą pro to paties Pavelo tvorą į jos kiemą veržiasi tuntai pelių, ji jas gaudo ir traiško, o tos pelės tik didėja.

"Kai pabudau, supratau, kad atėjo mano eilė mirti. Tą naktį išgirdau nestiprų sprogimą netoliese, paskui jau nieko nebeprisimenu, artimieji, kurie atbėgo vėliau, sakė, kad buvau be sąmonės kelias valandas. Buvau ištikta šoko, apimta siaubo. Kai pamačiau, kas liko iš mano namo, ir kur aš pati buvau", – sakė stebuklingai mirties išvengusi klaipėdietė.

Tiesa apie nusikaltimus

Oksana tvirtino, kad Doneckas ir aplinkiniai priemiesčiai atrodo baisiai, žmonių nematyti, jei pravažiuoja koks lengvasis automobilis, tai tik seno modelio, sugriuvęs laužas, kurio separatistams nereikėjo.

"Viskas kaip Černobylyje. Tuščia ir nuolat dega namai, jų niekas negesina, separatistai nuolatos rengia provokacijas. Visi žmonės yra jų įkaitai, kurie siaubingai kenčia, ir visa tai vyksta XXI amžiuje", – baisėjosi klaipėdietė.

Daugumoje namų elektros tiekimo nėra, žmonės neturi ir žvakių, tad pasišviečia į metalinį indą įpylę aliejaus ir ten įmetę degantį vatos gumulėlį.

Oksana pasakojo, kad po namus nuolatos siautėja marodieriai. Jie sunkia karine technika įvažiuoja į gyvenamuosius pastatus. Pro išgriautą sieną įsibrauna į vidų ir plėšia, kas ten dar liko.

"Jie laužiasi naktimis net į tuos butus ir namus, kuriuose žmonės gyvena. Labai baisu, vieną naktį laužėsi ir pas mus. Jie visiems aiškina, kad leidžia iš Donecko išvažiuoti civiliams. Nieko panašaus, jie žmonėmis dangstosi, kaip gyvu skydu, nes puikiai suvokia, kad kitaip juos iš karto sunaikins", – ašarojo moteris.

Stebuklingas pabėgimas

Oksana pasakojo, kad jos brolis iki pensijos dirbo vienoje Donecko mokykloje mokytoju. Jis garsėjo savo principingumu ir padorumu. Nepaisant to, kad smerkia separatistų veiksmus, jo niekas neliečia, nors dauguma buvusių mokinių patraukė būtent į jų pusę.

"Jis paprašė, kad jo buvęs mokinys separatistas mane palydėtų iki Ukrainos armijos kontroliuojamos teritorijos, kad galėčiau pasiekti tą įstaigą, kur galėjo būti man reikalingi dokumentai dėl pensijos. Tai buvo ne siaubo filmas, o milijoną kartų baisiau", – teigė moteris.

Oksana pasakojo, kad jai pavyko pasiekti įstaigą, kurioje buvo pensijos dokumentai. Ji juos gavo ir vis laukė tinkamos progos išvažiuoti į Lietuvą. Visi daiktai buvo paruošti.

"Kaip man pavyko išvažiuoti? Dievas padėjo. Iki sienos mane palydėjo sūnėnas, jo toliau nepraleido. Man pavyko pasiekti ukrainiečių blokpostą. Ten pirmą kartą parodžiau lietuvišką pasą. Jie mane praleido be eilės kaip užsienietę. Kareiviai man linkėjo sėkmingai sugrįžti namo. Aš kartojau jiems "Šlovė Ukrainai", o jie man – "Šlovė Lietuvai". Taip ir palikau savo gimtinę. Turbūt jau visiems laikams", – sunkiai ašaras tramdė moteris.

Daugiau naujienų