Pereiti į pagrindinį turinį

Kas išgelbės pasaulį? Juokas!

2015-01-03 13:10

Išskirtinis humoro jausmas, tūkstančiai anekdotų įvairiausiomis temomis, vitališkumas bei per kraštus trykštanti energija, stiprus skambus balsas ir jokių kompleksų bendraujant tiek su pavaldiniais, tiek ir su aukščiausio rango valdžios atstovais. Tai būdinga tik vienam žmogui Klaipėdoje – Tarptautinės jūrų perkėlos vadovui Vaclovui Grigalauskui.

Aštrialiežuvis: Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas V.Grigalauskas garsėja išskirtiniu humoro jausmu, kurio nevengia net bendraudamas su aukščiausio rango valdžios atstovais.
Aštrialiežuvis: Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas V.Grigalauskas garsėja išskirtiniu humoro jausmu, kurio nevengia net bendraudamas su aukščiausio rango valdžios atstovais. / Vytauto Petriko nuotr.

Išskirtinis humoro jausmas, tūkstančiai anekdotų įvairiausiomis temomis, vitališkumas bei per kraštus trykštanti energija, stiprus skambus balsas ir jokių kompleksų bendraujant tiek su pavaldiniais, tiek ir su aukščiausio rango valdžios atstovais. Tai būdinga tik vienam žmogui Klaipėdoje – Tarptautinės jūrų perkėlos vadovui Vaclovui Grigalauskui.

Kilmės šaknų paieškos

– Iš kur esate kilęs?

– Mano giminė turi totorių kraujo. Vien pažiūrėjus į veidą akivaizdu – bruožai rytietiški. Įtariu, kad esame kilę iš Sulkevičių giminės. Tai buvo garsūs Krymo totorių didikai Lenkijoje. Žinau, kad mano proprosenelis buvo vienas 1863-iųjų sukilimo dalyvių, kuris po numalšinimo traukėsi į Prūsiją per Gargždus. Jis apsistojo Anelyno dvare ir jam į akį krito graži panelė Rudytė. Taip jis pasiliko Gargžduose ir niekur nebepabėgo. Norėdamas išvengti caro žandarų represijų, jis sukeitė pavardės raides ir tapo Skulevičiumi. Tiesa, negaliu kol kas to įrodyti, reikia labai rimto tyrimo.

– Tačiau turite ir žemaičių kraujo?

– Kita mano giminės linija driekiasi iš Žemaitijos. Mano tėvelis yra nuo Plungės. Atradau, kad 1720 m. Georgijus Grigolovskis valdė labai didelį Pažvelsio kaimą, buvo turtingas žmogus, nes už jo sūnaus Franciškaus ištekėjo dvarininkaitė Rozalija Dyrwenskaja. Tačiau Grigalovskio bajorystės dokumentų niekur neaptikau. Paskui Grigalauskai pasklido į Kulius, Šiemulius, į Karklėnus ir įžymųjį kaimą Pakutuvėnus, kuriame trečdalis gyventojų buvo Grigalauskai.

Šeimos gyvasis sidabras

– O jūs pats kur gimėte?

– Mano tėvelis uždarbiavo Klaipėdos krašte, važinėjo iš Gargždų, jis buvo statybininkas. Pačią pirmą karo dieną mūsų namai sudegė. Po karo tėvukas Klaipėdoje Trinyčių rajone rado tuščią namą. Kareiviui davė naminės ir lašinių, tas pastatą išminavo, grįžęs į Gargždus mamai tėtis pasakė, kad kelsimės gyventi į Klaipėdą. Tačiau ji kategoriškai atsisakė kraustytis į svetimus namus. Tada tėvas išvažiavo į Plungę pas gimines, nugriovė kelias klėtis, parsivežė plytų ir pastatė Gargžduose namą. Gargžduose aš ir gimiau.

– Ką atsimenate iš vaikystės?

– Šeimoje buvau jaunėlis, mano brolis už mane vyresnis 13 metų. Kaip suprantu, buvau hiperaktyvus vaikas, todėl mokykloje man buvo labai sunku. Buvau "nepiktybinis", bet dėl judrumo dažnai nukentėdavau. Pamenu, priėmė mane į pionierius ir po dviejų savaičių išmetė. Ir viskas per šuniuką, kuris mane sekdavo iki mokyklos ir sukiodavosi, kol pamokos baigsis. Kartą pririšau jį pionierišku kaklaraiščiu vietoj pavadėlio ir tempiau namo. Komjaunuolis pamatė ir įskundė. Tai aš keršydamas už tai, kad mane išmetė iš pionierių, nuėjau į bažnyčią tarnauti mišioms. Ten mokėdavo labai gerus pinigus, per mėnesį gaudavau 25 rublius. Klebonas tada buvo Juozapas Pletkus, paskui jis tapo vyskupu. Jis man sakydavo, kad pagalvočiau apie tarnystę Dievui. Nors buvau vaikas, supratau, kad A.Smetonos laikais, apie kuriuos daug pasakodavo tėvas, gal ir būčiau tapęs kunigu, bet dabar prie bolševikų bus sunkoka. Taigi kunigu netapau.

– O kaip mokslai sekėsi?

– Išmokau savo tėvo parašą ir pasirašinėjau savo dienyne. Mano mokslais šeimoje nesidomėjo, bet viena suvokiau labai aiškiai: jei liksiu antrus metus toje pačioje klasėje, mane "nudobs". Man labai patiko geografija, buvau net geografų būrelio pirmininkas. Mums dėstė labai graži mokytoja. Kartą kalėme kuoliukus pievoje, ruošėmės kažkokiam renginiui, mokytoja laikė kuoliuką, buvo gražiai pasipuošusi baltais marškinėliais. Žiūriu šalia kuoliuko – bala. Tai man tas akmuo ir išslydo. Ir aš, ir mokytoja likome purvini iki ausų, visi mokiniai parkritę juokėsi, o mokytoja verkė. Juk aš galėjau nepataikyti? Bet niekas nepatikėjo, kad tai padariau netyčia.

– O tai nutiko netyčia?

– Žinoma, tyčia, kad išpeščiau juoko. Išmetė tada mane iš to būrelio pirmininkų ir trimestre išvedė trejetą.

Solistas ar karininkas?

– Apie kokią profesiją svajojote?

– Nuo mažumės norėjau tapti aktoriumi ar dainininku. Aišku, iš dalies ta svajonė išsipildė. 30 metų išstovėjau ant scenos su saviveiklos ansambliu. O viskas prasidėjo nuo darželio. Pamenu, auklėtoja paklausė, kas moka dainuoti. Tuoj pareiškiau norą ir užtraukiau tokią blevyzgą, kad man ilgam uždraudė išsižioti. Bet kadangi turėjau gerą balsą, paskui vis tiek dainavau.

– Anksti pradėjote savarankišką gyvenimą?

– Kai baigiau 8 klases, nusprendžiau, kad reikia pačiam duoną užsidirbti. Mokiausi Laivų statybos mokykloje, paskui –  politechnikume. Po pirmo kurso – Tarybinė armija. Tarnavau pasienio laivyne Taline. Jau tada vadovavausi filosofine nuostata: "Nesidžiauk, kai esi giriamas, neliūdėk, kai peikia, daryk taip, kaip išrašyta, ir visada būsi teisus". Tai man padėjo. Ten aš irgi dainavau estradiniame orkestre. Mane įkalbinėjo stoti į tuomečio Leningrado aukštąją jūreivystės mokyklą ir sakė, kad su mano energija po 10–15 metų tapsiu admirolu. Tačiau gerai viską įvertinęs atsisakiau šios minties.

Karjera ir ypatingos pažintys

– Įsitvirtinote Gargžduose?

– Pradžioje įsidarbinau Baltijos laivų statykloje, bet ten dirbau trumpai. Paskui – Gargždų statybos medžiagų kombinate įsikūrė estradinis orkestras ir mane ten pakvietė, įsidarbinau inžinieriumi, o laisvalaikiu dainavau. Dažnai atvažiuodavo visokių valdžios žmonių, tekdavo juos linksminti, po to kartu puotaudavome. Taip suartėjau su tų laikų valdžia. Buvau jau baigęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kai mane įkalbėjo stoti į Aukštąją partinę mokyklą. Bet viskas pakito po vieno incidento.
Nuvažiavęs ten pamačiau, kad vestibiulyje visi praeinantieji pro Lenino biustą, atiduoda tam stabui pagarbą. Pagalvojau, jog tokio kvailio vaidinti nepajėgsiu net aš, ir iš ten pabėgau.

– Ar jums šis žingsnis niekada neatsirūgo?

– Buvo daug nemalonumų. Pamenu, praėjo kiek laiko ir man pasiūlė Dvarčionių statybinių medžiagų susivienijime tiekimo ir komercijos direktoriaus postą. Tačiau mano kandidatūrą turėjo tvirtinti KP CK, ir kai popieriai pasiekė antrąjį partijos sekretorių N.Dybenką, jis kryžiumi perbraukė mano dokumentus už tą pabėgimą.

– Bet vėliau buvo dar ne viena karjeros galimybė Vilniuje?

– 2001 m. sulaukiau pasiūlymo tapti susisiekimo viceministru. Ministras buvo Zigmantas Balčytis. Jis, aišku, neklausė, kaip jūros vartai užsidaro, bet klausimų sulaukiau labai įdomių. Negalima jo kaltinti, bet supratau, kad jis nelabai skiria, kas tai yra LISCO, KLASCO ar Uosto direkcija. Aš jam valandą skaičiau paskaitą apie Klaipėdos uosto subtilybes. Kol kalbėjau, supratau, kad man čia bus nepaprastai sunku, prasidės peštynės, aš nepasiduosiu, pradėsiu šaipytis ir bus blogai. Todėl nusprendžiau, kad nenoriu dirbti ministerijoje. Nežinau, kas man šovė į galvą, kad išeidamas paplekšnojau Z.Balčyčiui per petį ir pasakiau: "Учись студент!" (rus. mokykis, studente). Labai supyko. Jis mane net paskundė Bronislovui Lubiui. Ir dabar vis primena, kad tada labai jį įžeidžiau.

Humorą supranta ne visi

– Jūs beveik nuolat kalbate anekdotais, ar tai padeda bendraujant su žmonėmis?

– Humoro nesupranta tik bepročiai, su jais sunku. Stebina, kad tokių žmonių yra labai daug. Juk juokas – pats sveikiausias fiziologinis procesas, juokas geriau net už seksą, jis sveikiau visiems organams, nes jokio pavojaus nėra. 5 minutes pasijuokti, tas pat, kaip nubėgti 10 km krosą.

– Ar jūsų humoras nėra kam nors pakirtęs kojų?

– Pamenu, buvau miesto tarybos narys, kai į Klaipėdą atvažiavo prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis neseniai buvo vedęs Kristiną. Priėjau prie jos asmeniškai pasisveikinti. Paskui tuometis meras Rimantas Taraškevičius pasakojo, kad nuo to vaizdo jam kojos nutirpo, nes nebežinojo, kuo čia viskas baigsis. O A.Brazauskas nuramino, kad viskas gerai – Vaclovas su Kristina universitete kartu mokėsi. Ji buvo labai graži mergina, juodukė, labai linksma. Mes nuo studijų laikų – bičiuliai.

– Jūs puikiai sutardavote su koncerno prezidentu B.Lubiu, ar jis suprasdavo jūsų pokštus?

– Mes buvome tarsi kraštiečiai. Iš Stalgėnų kaimo kilusi mano močiutė, iš ten pat – gerbiamo B.Lubio mama. Mudu su prezidentu tarpusavyje kalbėdavome žemaitiškai, aš su juo bendraudamas leisdavau sau daugiau nei visi kiti. Kartą, kai jis mane už kažką pagyrė, nevykusiai pasiūliau jam su manimi pasikeisti vietomis. Visi kvatojosi, prezidentui nelabai patiko, bet nieko nesakė. B.Lubys buvo išskirtinė asmenybė, iš kurios buvo ko pasimokyti. Tai buvo neįtikėtino proto ir įžvalgos žmogus. Esu laimingas, kad teko galimybė su juo dirbti.

– Ar scena jūsų nebevilioja?

– Savo karjerą norėčiau baigti, nes darbo stažas 51 metai ir labai norėčiau grįžti ten, kur mano širdis, ketinu grįžti į estradą. Mes ruošiamės sukurti Retro orkestrą. Turime rėmėją, gastroliuosime ir dainuosime senas geras dainas.

Vizitinė kortelė:

Gimė 1945 m. kovo 14 d. Gargžduose.

Mokėsi Gargždų vid. mokykloje, Klaipėdos laivų statybos mokykloje, Klaipėdos politechnikume.

Baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

Tarptautinės jūrų perkėlos vadovas.

Žmona Gražina, sūnus Karolis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų