Klaipėdos Kelių policijos vado aistra – muzika

Klaipėdos Kelių policijos biuro viršininkas Ramūnas Šideikis nekreipia dėmesio į pavydžius žvilgsnius, kad būdamas itin jaunas tapo vadovu. Klaipėdietis sako, kad uniforma žmogaus nepakeičia, o svarbiausi dalykai glūdi širdyje, ten – ką joje įskiepijo tėvai.

Pasirinkimui – trys keliai

– Ar pavydi kolegos posto?

– Nemėgsta žmonės kelių policininkų. Pasišaipo, tarpusavyje pasišnibžda, kad ten esą – vieni kyšininkai. O tai skaudina. Kažkas gal sovietinius laikus prisimena, kai dėl visko buvo tariamasi ir savaip tvarkomi reikalai. Dabar to tikrai nėra. Biuras jaunėja, ateina naujų žmonių, keičiasi suvokimas, vertybės, keičiasi ir pats mąstymas.

– Kodėl pasirinkote policininko profesiją, o gal ji jus pasirinko?

– Aš gimiau ir augau policininkų šeimoje. Tėtis, pradėjęs tarnybą nuo eilinių pareigų, tapo Skuodo policijos komisariato viršininku. Tačiau jis manęs nestūmė eiti jo pėdomis, bet ir neatkalbinėjo. Kai baigiau mokyklą, turėjau tris kelius – sportą, muziką ir policiją. Nuo vaikystės sportavau, o baidarių irklavimas taip gerai sekėsi, kad spėjau ir vieną kitą medalį iš varžybų parsivežti. Muzika taip pat stipriai traukė ir tebetraukia iki šiol. Baigiau muzikos mokyklą, groju gitara, pianinu, klarnetu. Tačiau pagalvojau, kad sporto ir muzikos iš manęs niekas neatims.

Policininko profesija pasirodė realistiškesnė. Tėvas buvo didžiulis autoritetas, mūsų šeima labai artima. Tačiau tėvai gali tik pradžią gyvenimui duoti, o toliau mes patys esame atsakingi už save. Aš norėjau savarankiškai savo kelią dėliotis. Į Klaipėdą atsikrausčiau 2006 m., iki tol Skuode dirbau patrulių būrio vadu. Turėjau lūkesčių ir norėjau save realizuoti. O ir traukė į didelį miestą.

Tragedijos pamokos

– Ir nenugąsdino didmiestis?

– Pirmieji metai buvo sunkūs, reikėjo prisiderinti prie senbuvių bendradarbių, daug ko išmokti. Tačiau netrukus viskas susidėliojo į savo vietas. Tuo metu, kai baigiau M.Romerio universitetą, kiekvienais metais į komisariatus išeidavo po 500 pareigūnų, o dabar jų trūksta. Anksčiau jaunimas manė, kad labai paprasta mūsų profesija. Kone kiekvienas svajojo, kad gaus uniformą, lazdelę, ims kyšius, pirks geras mašinas ir statysis namus. Nieko panašaus. Dabar reikia išmanyti daugybę dalykų, privalu mokėti dirbti kompiuteriu, o korupcija išgyvendinama. Tačiau man keista, kad žmonės, pabuvę užsienyje, stebisi ten esančia tvarka, pasakoja, kaip gerbiama policija. O tik sugrįžę į namus, tie patys žmonės nusižengia įstatymams ir skuba derėtis su pareigūnu.

– 2007-ųjų lapkritį ne tik Skuodo rajoną, bet ir visą Lietuvą sukrėtė kelių policijos pareigūno Sauliaus Pauliko sukelta tragedija, kai jis automobiliu užmušė tris vaikus. Ką jautė Skuodo pareigūnai po šio įvykio?

– Aš tuo metu jau dirbau Klaipėdoje. Bet visi gerai pažįstami kolegos labai išgyveno. Tėvas Algimantas tuo metu vadovavo komisariatui. Jei ne šeima ir jos palaikymas, kažin kaip jis būtų ištvėręs. Skaudi istorija, visas komisariatas buvo sukrėstas. Kiti pareigūnai negali atsakyti už vieno padarytą žingsnį. Tačiau tai buvo visiems mums pamoka.

Už balų sistemą

– Ar esate už tai, kad atsakomybė už kelių eismo taisykles dar griežtėtų?

– Gal ir taip. Jei žmonės nepasimoko iš skiriamų nuobaudų, galima būtų įvesti balų sistemą. Juk turintieji pinigų tik moka baudas, o jokių išvadų nedaro. Balų sistema privers žmogų susimąstyti.

– Ar kada nors išmoksime padoriai vairuoti?

– Manau, kad yra trys pamatiniai dalykai, kurie gali padidinti saugumą mūsų keliuose, tai – švietimas, gera infrastruktūra ir kontrolė. Jei nuo mažumės žmogus nebus mokomas elgtis ir gyventi taip, kad mūsų gatvėse būtų visiems saugu, viena policija nieko nenuveiks. Turi būti skiepijamos žinios net patiems mažiausiems, gal tuomet išaugs karta, kuri gerbs kitus eismo dalyvius, paisys visiems nustatytų taisyklių ir saugos ne tik savo, bet ir kitų gyvybes.

Šeimoje – antra policininkų karta

– Kada pats pirmą kartą sėdote prie vairo?

– Vairuoju automobilį jau seniai. Ir motociklą. O vairuoti išmokė tėvas. Nupirko mopedą, kai dar mokiausi mokykloje. Atsimenu, kad tėvas neleisdavo važiuoti į gatves, o liepė sukti mopedu ratais po motociklams skirtą trasą.

– Turite brolių, seserų?

– Turiu seserį. Ir ji, žinoma, dirba policijoje, Palangos komisariate. Mūsų šeimoje tik mama Migracijos tarnyboje dirba. Už tai, ką gavau iš savo tėvų, būsiu dėkingas visą gyvenimą.

– Tėvas didžiuojasi, kad būdamas 33 metų jau tapote Kelių policijos biuro viršininku?

– Ne dėl garbės. Mūsų šeimoje ne tai akcentuojama. Tėvas džiaugiasi, kad sekasi mano pasirinktame gyvenimo kelyje.

– Ar jaunuomenės ateina į policiją?

– Šiuo metu vyksta kartų kaita. Iš biuro išlydime tuos, kurie 20 metų tarnavo policijoje. Tokių liko tik keletas, o biure dirba per 70 pareigūnų. Turime 35 laisvas vietas. Profesinės dienos proga pareigūnams linkėčiau neprarasti vilties, kad ir kas nutiktų. Po itin skaudžių įvykių dažnai visuomenė kritikuoja pareigūnus. Tačiau juk tarp mūsų dirba tikrai daugybė puikių žmonių, todėl aš manau, kad ateis diena, kai policijos pareigūnu bus pasitikima šimtu procentų. Policija yra žmonių pagalbininkė, juk mūsų šūkis yra – ginti, saugoti, padėti. Kartais kolegoms primenu, kad nesvarbu, ką būtų padaręs žmogus ir kaip nusikaltęs, tačiau su juo reikia bendrauti pagarbiai. Jei norime pasiekti, kad mus gerbtų, privalome parodyti supratingumą ir žmoniškumą.

– Po darbo kas gelbsti nuo streso?

– Muzika. Sportuoju nemažai, žaidžiu futbolą. Nepamirštu ir irklavimo. Irkluoju Sigito Bulovo klube "Rovingas". Tai didžiausia mano relaksacija. Į baidarę gali įlipti piktas ir suirzęs. Tačiau iš jos išlipsi ištaškęs visą pyktį, nurimęs ir savotiškai pailsėjęs. Juk plaukiojame Danės upe, kur puikus gamtovaizdis. Vien grynas oras jau padeda išsikrauti.

Atokvėpis su gitara

– O muzika? Apie ką dainos?

– Muzika visuomet buvo mano aistra. Neturite kur nors gitaros netoliese? Man patinka lyriškos dainos. O dažniausiai dainuoju vieną mano muzikos mokytojo iš Skuodo sukurtą dainą apie meilę.

– Tai dainas traukantis vyrukas su gitara rankose visuomet traukė merginų akis, ar taip paviliota buvo būsima žmona?

– Mes susipažinome Klaipėdoje. Abejoju, kad gitara čia viską nulėmė. Man patiko jos paprastumas ir atvirumas. Nuoširdumas mus sujungė.

– Ar neparnešate darbo problemų į namus?

– Stengiuosi šeimos tuo neužkrauti. O ir pabėgti nuo streso padeda kelionės, išvykos su šeima. Aš aistringas lietuvių sportininkų sirgalius. Su šeima pernai vykome į Londone vykusias olimpines žaidynes, stebėjome krepšinio rinktinės rungtynes. Esame važiavę ir į Europos čempionatus. Esu stebėjęs vienerias varžybas Paryžiuje. Jei tik yra galimybė, su bičiuliais važiuojame į krepšinio ar futbolo rinktinių varžybas. Tai nuostabus būdas patirti šitiek emocijų.

– Ko išmokė šios pareigos?

– Diplomatijos. Užsispyrimo vedamas toli nenueisi, reikia mokėti rasti bendrą kalbą net su kitaip manančiaisiais. Tačiau suprantu, kad uniforma nėra viskas. Ją juk kada nors teks nusivilkti. Beje, ir pats dažnai sėdu ant motociklo ir išvažiuoju tiesiog patruliuoti miesto gatvėmis. Aš nesikratau tokio darbo, tai kaip tik padeda pajusti žmonių nuotaikas.

– Kelių policijos biuras pernai atsisveikino su legendiniu kelių policijos darbuotoju Jonu Dičiumi. Ar turėsime kada nors ką nors panašaus į šią asmenybę?

– Aš kuopoje šiuo metu turiu 40 pareigūnų. Labai norėčiau, kad joje būtų 120 pareigūnų ir tokių, kurie turėtų tam tikrų buvusio kolegos J.Dičiaus savybių. Reikia, kad pareigūnas būtų principingas, tačiau žmonės atsimena ir labiau vertina tuos, kurie jiems padėjo sudėtingiausiose situacijose. Pagalba žmogui yra kur kas svarbesnė.

Vizitinė kortelė

Gimė 1979 m. kovo 1 d. Skuode.

Mokėsi Skuodo P.Žadeikio gimnazijoje.

2003 m. baigė M.Romerio universitete teisės bakalauro studijas.

2007 m. – tame pačiame universitete – teisės magistro studijas.

2005 m. paskirtas Skuodo r. PK patrulių būrio vadu.

2006 m. paskirtas Klaipėdos kelių policijos biuro Administracinės veiklos poskyrio viršininko pavaduotoju.

Nuo 2011 m. Klaipėdos kelių policijos biuro viršininkas.

5 kartus skatintas padėkomis, premijomis, 2009 m. apdovanotas 3 laipsnio medaliu už nuopelnus.

2006 m. susituokė, žmona – Jurga.

2006 m. susilaukė dukros Liepos.