Klaipėdietis Antanas Strockis uostamiesčio kino teatruose 30 metų dirbo kino mechaniku. Savo profesijos entuziastas dar ir šiandien vadinamas vaikščiojančiu filmų žinynu, nes apie tuo metu rodytus kino filmus ir tarybinių laikų kino teatrų specifiką žino beveik viską.

Sužavėjo "Žmogus amfibija"

A.Strockis nuo vaikystės svajojo dirbti kino teatre. Tad dar paauglystėje, vos sulaukęs 15-os, įsidarbino savo svajonių darbe.

"Man 57-eri, šiemet būtų suėję 40 metų, jei dar būčiau dirbęs, bet, deja, kino teatrų neliko jau prieš dešimtmetį. Pirmoji mano darbovietė – kino teatras "Vaiva". Pradžioje dirbau mokiniu, paskui pulto operatoriumi, vėliau išvykau mokytis į Kauną kino mechaniku, kai grįžau, man jau vietą laikė", – pasakojo Antanas.

"Vaivoje" A.Strockis dirbo 10 metų nuo 1973-iųjų. Paskui perėjo į kino teatrą "Žemaitija", kur darbavosi iki jo uždarymo.

Pirmasis kino filmas, kurį pamatė Antanas dar būdamas penkerių, – "Žmogus amfibija". Tada jį vyresnysis brolis nusivedė į kino teatrą "Aurora".

"Rusiškai nesupratau nė žodžio, bet filmas buvo spalvotas. Žinote, ką tai reiškia, kai namuose televizorių ekranai buvo mažyčiai ir rodė tik juodai baltą vaizdą. "Žmogus amfibija" paliko stipriausią įspūdį. Man ir dabar tas M.Kazakovo chalatas sapnuojasi", – prisiminė A.Strockis.

Dozė L.Brežnevo

Antanas pasakojo, kad prieš kiekvieną seansą būdavo rodomi kino žurnalai – "Tarybų Lietuva" ir "Fitilis". Tačiau pastarąjį satyrinį kino žurnalą gaudavo tik tuomet aukščiausios kategorijos kino teatras Klaipėdoje – "Vaidila".

"Fitilis" buvo labai populiarus, nes tai – vienintelis tarybinis kino žurnalas, kuris kritikuodavo valdžią, jos neūkiškumą, netvarką šalyje.

"O labiausiai žiūrovai nemėgdavo "Dienos naujienų", ten rodė tik politiką. Pirmasis siužetas paprastai nufilmuotas Kremliuje – L.Brežnevas susitinka su kokia nors delegacija. Neįdomu. O dar baisiau, kai tas žurnalas būdavo dviejų dalių, kur rodė to paties L.Brežnevo kalbą iš kokio nors partijos suvažiavimo. Tokie dalykai buvo įtraukiami į planą", – teigė A.Srockis.

Salėje būdavo 800 vietų, esą pasitaikydavo tokių pelningų dienų, kai per dieną kino teatras "Vaiva" uždirbdavo zaporožiečiui.

"Vaidila" turėjo prestižinį repertuarą, jam ir filmus geriausius duodavo, ir įdomesnius kino žurnalus. Ten kino bilietai kainuodavo brangiausiai – 70 kapeikų. "Vaidila" ir "Vaiva" sugebėdavo išsilaikyti.

O "Baltija" ir "Žemaitija" tarybiniais laikais būdavo nuostolingi, jie nesugebėdavo uždirbti, bet gaudavo valstybės dotaciją.

Tarybinio meno galia

Sovietmečiu kino teatruose dominavo tarybiniai ar socialistinių šalių kūrėjų filmai. Nemažai jų – menkaverčiai, tačiau pasitaikydavo ir labai gerų, pavyzdžiui, "Maskva netiki ašaromis", "Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją", "Taboras žengia į dangų", "XX amžiaus piratai".

"Tai buvo filmai, kai žiūrovai taip grumdavosi dėl bilietų, kad įkištų ranką su pinigais pro kasos langelį", – pabrėžė kino mechanikas.

Tačiau teko rodyti ir visai kitokius filmus. Antanas su šypsena pasakojo apie tarybinį "pramoninį epą" – "Karščiausias mėnuo". Ten dvi serijas lydė plieną ir retsykiais posėdžiaudavo partiniuose susirinkimuose.
"Pamenu, po vieno seanso kontrolierė manęs paprašė, kad uždaryčiau salės duris, kai žiūrovai išeis. Tokie pagyvenę žmonės lipo laiptais ir guodėsi, kad už tokį šlamštą pinigus sumokėjo", – pasakojo Antanas.

Lietuviško meno nemėgo

Paradoksalu, bet Klaipėdoje lietuvių filmai nebuvo populiarūs. Kai Antanas mokėsi Kaune, ten buvo demonstruojamas tada dar neseniai pasirodęs "Herkus Mantas".

"Prie stoties buvo kino teatras "Planeta", panašaus dydžio, kaip Vilniuje "Lietuva". Ėjau į sekmadieninį seansą. Kad būtumėte matę, kas ten vyko prie kasų. O kai grįžau į Klaipėdą, pas mus irgi "Herkų Mantą" rodė, bet salėje buvo tuščia. Kaunas tada buvo vienintelis miestas, kur buvo populiarūs lietuviški filmai, visi kiti miestai dirbdavo tuščiai", – teigė A.Strockis.

Anais deficitų laikais dauguma dalykų, taip pat ir bilietai į kiną, neretai būdavo dalijami "iš po skverno", neslėpė Antanas. Pasitaikydavo dienų, kai kino teatruose telefonai nenutildavo, skambindavo ir prašydavo nupirkti bilietus iš anksto, kad nereikėtų grumtis eilėse.

Kai tik būdavo rodomas geras filmas, ant kasininkės stalo visada atsirasdavo šokoladinių saldainių dėžė, kuri tais laikais buvo deficitas.

Pasak kino mechaniko, iki 1984 metų kino teatrai sekmadieniais būdavo pilnutėliai, net į A.Tarkovskio "Stalkerį" susirinkdavo, nors intelektualūs filmai Klaipėdoje paklausos tada neturėdavo.

Filmus cenzūravo Maskva

Antanas pasakojo, kad Klaipėdą tarybiniais laikais filmai pasiekdavo gerokai apkarpyti. Juos cenzūruodavo Maskvoje, bet ne visais atvejais tik erotines scenas, kartais tiesiog trumpindavo, nes jų trukmė neatitikdavo nustatytų standartų.

"Teko neseniai peržiūrėti kai kuriuos tuo metu rodytus filmus ir pamačiau, kad tada buvo iškarpomi ištisi epizodai. Visi vakarietiški filmai trukdavo dvi valandas, o tarybiniai standartai buvo ilgiausiai valanda 40 minučių. Nurėždavo titrus, palikdavo tik pagrindinius ir užrašą "koniec filma", – prisiminė kino mechanikas.

Šalia Maskvos buvo valstybinis "Gosfilmo" fondas. 1988 metais, kai Klaipėdos nauji filmai nepasiekdavo, į Maskvą buvo išsiųstas vienas kino teatro inžinierius su lauknešėliu.

"Kai grįžo, verkti norėjosi. Aš tikrai būčiau geresnių filmų paprašęs, o jis atgabeno juodai baltą "Oceolą" su G.Mitičiumi. Nebuvo ką žiūrėti", – apgailestavo A.Strockis.
Klaipėdoje per metus parodydavo ir po kelis indų filmus, vėliau atėjo metas, kai juos ėmė rodyti kas mėnesį.

"Bet tuo metu Bolivudas jau mėgdžiojo Holivudą – tik muštynės, smurtas. Jau nebe tokie, kaip anksčiau – "Gėlė dulkėse" ar "Motinos meilė". Žinoma, filme būtinai turėdavo dainuoti, jei indų filme niekas nedainuotų, niekas jų neitų žiūrėti", – įsitikinęs Antanas.

Paradoksalu, bet filmai "Fanfanas Tulpė", "Fantomasas" ir panašūs buvo kažkodėl pažymėti ženklu "tik suaugusiesiems". Tada į tokius seansus vaikų neįleisdavo nei su tėvais, nei juo labiau vienų.

Sabotažo aktas

Antanas pamena, kai 1974 metų lapkritį buvo rodomas filmas "Ekrano žvaigždė". Spalvotas, plataus formato miuziklas.

"Pasibaigė žurnalas, atėjo paskutinieji pavėlavę žiūrovai. Skambino mums iš pulto, kad kažkas negerai su garsu. Patikrinome garsą kontroliniuose garsiakalbiuose, tačiau salėje garso nėra. Subėgo visi kino teatro inžinieriai. Nėra garso, ir viskas", – pasakojo kino mechanikas.

Keitė stiprintuvų blokus, išbandė kitas technines gudrybes, tačiau garsas neatsirado. Antanas dirbo tik pirmuosius metus ir buvo taip išsigandęs, jog lakstė išblyškęs kaip popierius.

"Ir vienas žmogus mums sako: jūs nueikite pažiūrėti už ekrano, nes ten kažkas nukrito. O už ekrano kabėjo PENKI galingi garsiakalbiai. Pasirodo, kažkoks niekdarys nežinia kokiu tikslu nupjovė visus laidus, ir garsiakalbiai nebeveikė. Jie buvo aukštai, tad jam užsilipus reikėjo nušokti ant grindų, tą garsą ir girdėjo žiūrovas", – pasakojo Antanas.

Kaip jis ten pakliuvo, niekas ir neišsiaiškino. Piktavalis pabėgo pro galines duris. Seansas buvo atšauktas. Kino teatro darbuotojai tvarkė nupjautus laidus. Tačiau niekas niekada ir neišsiaiškino, kas tai padarė. Tai buvo pirmas ir vienintelis incidentas A.Strockio darbo praktikoje.

"Baisiausia būdavo, kai salėje sėdėdavo 800 žiūrovų. Aš drebėdavau kaip zuikis, kad tik ko nors neatsitiktų, nesugestų. O gesdavo viskas, tada trypimą ar švilpimą iš salės tekdavo išgirsti. Nervų ištampė daug, jei dabar reikėtų, turbūt nebesirinkčiau šio darbo. Nors jis man labai patinka, bet įtampa didžiulė", – kalbėjo kino mechanikas.

Didžiausias siaubas – vaikai

Vėliau Antanas perėjo dirbti į kino teatrą "Žemaitija". Tai buvo specializuotas vaikų kino teatras. Ten nuo 10 ryto iki 17 valandos būdavo rodomi filmai vaikams.

"Tai – patys sudėtingiausi žiūrovai. Vaikai salę neretai nuniokodavo ir net padegdavo. Prisinešdavo žirnių, kruopų, po jų seanso visada tekdavo kuopti salę. O kartą jie atsinešė ir paleido tiek dūminių užtaisų, jog teko vėdinti patalpas kelias valandas, buvo atšaukti kiti kino seansai", – prisiminė Antanas.

Po to kontrolierės ėmė tikrinti, ką vaikai įsineša į kino teatrą. Viena nuplėšdavo bilietų kontrolės skiltį, o kita it muitininkė apžiūrėdavo, ką jie turi kišenėse. Tačiau vaikai įsigudrindavo kai kuriuos daiktus slėpti burnoje ir vis tiek įsinešdavo į salę.

"Baltijos" gaisras

Nors gaisrų kino teatruose bijota kaip didžiausios katastrofos, išvengti Klaipėdoje to nepavyko. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę sudegė pirmasis uostamiesčio kino teatras "Baltija", kadaise vadintas "Kammer", kuris mieste pradėjo veikti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą – 1912 metais.

"Dieną kino teatro patalpose veikdavo mugė, o vakare vykdavo du kino seansai. Žiūrovus leisdavo į balkoną, iš kur jie žiūrėdavo filmą. Gaisras įvyko 1995-ųjų rugsėjo 15 dieną. Ten verslininkai, prekiavę mugėje, kažko nepasidalijo ir sugalvojo ugnimi atsiteisti. Viskas kaipmat suliepsnojo. Kol atvažiavo gaisrinės, liko sienos, kurios "puošia" miestą jau 20 metų", – apgailestavo kino mechanikas.

Žmonės tada nenukentėjo. Veikiausiai "Baltija" buvo vienintelis Lietuvoje sudegęs kino teatras. Tai jau buvo pabaigos pradžia.

Vėliau nebeliko nei kino direkcijos, nei kino bazės, patiems kino teatrų darbuotojams teko važinėti į Vilnių prašyti, kad duotų naujų filmų.

"Atėjo laikas, kai galėjome rodyti bet ką, tačiau žiūrovai jau nebėjo, nes salės buvo nutriušę, prasidėjo vaizdajuosčių nuomos laikai. Tik vienintelė "Žemaitija" 1999 metais pakilo kaip feniksas, džiaugėmės, bet paskui, kai vėl krito, nebepadėjo niekas. Taip baigėsi senųjų kino teatrų era", – mano A.Strockis.