Ateina ir auklėtinių vaikai

23-ejus metus klaipėdietis "tąsosi" su svetimais vaikais. Padeda jiems ruošti pamokas, kalbina, gina, moko paprastų gyvenimo tiesų, rodo gražiąsias gyvenimo puses tiems, kurių tėvai patys to nepajėgia padaryti.

Valdininkams jis yra buvęs Vaikų socialinės pagalbos centro darbštumo ugdymo mokyklos "10 talentų", o dabar asociacijos "20 talentų" įkūrėjas ir vadovas.

Visiems kitiems jis – tiesiog Vitalijus. Paprastas, be suktumo galvoje ir pykčio širdyje.

Vaikai jį vadina dėde, mokytoju, vadovu, tėčiu, bet dažniausiai kreipiasi tiesiog vardu.

"Aš neskaičiavau, kiek vaikų užaugo per 23 metus, kai dirbu. Turbūt daugiau nei 100. Kai kurie jų jau turi savo vaikų ir atveda juos pas mane, žino, kad blogo neišmokysiu. Nenoriu sakyti, kad visų jų tėvai blogi. Vaikas ieško, kur jam geriau, kur jį išgirsta, gali išsikalbėti. Jeigu tėvai neturi laiko, yra pavargę nuo gausybės darbų arba priklausomybės, mažieji ieško, kur jiems gera ir saugu. Neišduosiu jų paslapčių, tiesiog jiems svarbu rasti žmogų, kuris klausosi, kad ir ką jie kalbėtų", – dėstė V.Chomičenkas.

Nors Vitalijaus darbas yra užimti vaikus po pamokų, jam rūpi, kad mokykloje auklėtinai nebūtų pastumdėliais ar pajuokos objektais.

Parūpinęs sąsiuvinių, rašymo priemonių ir kitų būtinų reikmenų, vyras duoda juos mokyklų socialinėms pedagogėms. Mokinukas su juo nesijaučia apleistas ar nevykęs.

Apgynė nuo skriaudiko

Vaikus pas Vitalijų atveda belaidis telefonas. Jie dalijasi įspūdžiais, patyrimais, pasakojasi bendraamžiams išgyventus nuotykius, taip skleisdami žinią apie nė vieno neatstūmusį žmogų.

"Turėjau vaiką, kurio mamą pažinojau dar tada, kai ji augo globos namuose. Žinau visą jos gyvenimo istoriją. Vaikas turi bendravimo problemų. Bandė lankyti daugybę būrelių, bet nė viename neužsilikdavo ilgiau vienos dienos. Iš mano grupės jis neišeina trečius metus. Vadinasi, jam čia yra gerai. Kitas vaikas, turintis Dauno sindromą, pas mane skaito, gal kiek sunkiau mums sekasi skaičiuoti, čia išmoko kalbėti, laisvai bendrauti, iš esmės viskas gerai. Nė vieno neatstumiu, neskirstau nei pagal amžių, nei pagal jokius kitus požymius. Dabar jauniausias mano auklėtinis yra šešerių, vyriausiam – jau šešiolika", – apie auklėtinius nesustodamas pasakojo V.Chomičenkas.

Šiam vyrui savo dukras patikėjo ir Klaipėdos čigonai. Judrioms, vaikų darželio nelankiusioms Saidai ir Vanesai jis padėjo pasiruošti mokyklai.

Vitalijus neslepia, kad neretai jam tenka ieškoti pagalbos auklėtinių tėvams, padėti jiems spręsti ir buitines problemas.

Nepaisant smulkaus sudėjimo, šis vyras yra pelnęs didžiulę pagarbą ir autoritetą. Prie jo nesibaimina prieiti ir didžiausi Klaipėdos gavrošai, ir prieš daug metų bendravę, solidžiais tapę vyrai.

Būta ir tokių atvejų, kai Vitalijui teko ginti savo vaikus nuo jaunųjų nusikaltėlių.

Kartą drauge su policijos pareigūne jis įžengė į klasę, kurioje mokėsi auklėtinį reketavęs vaikinas. Vyras prabilo į jį kiemo žargonu: "Ilgas, jei negrąžinsi vaikui pinigų, būsi trumpas."

Tąkart pokalbis neužtruko, paauglys suprato nusikaltęs.

Po kelerių metų, kai būsimieji studentai skubėjo paduoti dokumentus stojimui, Klaipėdos universiteto koridoriuje Vitalijus kalbėjosi su keliais seniai pažįstamais profesoriais.

Staiga jis pastebėjo aukštą vaikiną, kuris suakmenėjo jį pamatęs.

V.Chomičenkas iškart pažino savo auklėtinio skriaudiką, pamojavo jam ranka ir paklausė, ar jis susiruošė tapti studentu. Jaunuolis perbalo, bet kai profesoriai paklausė, kas šis vaikinas, Vitalijus tik numojo ranka: "Šiaip pažįstamas" ir apie nedorą jo poelgį neužsiminė.

Prancūzus nustebino švilpukas

Neseniai Vitalijų, jo auklėtinius ir jų bendrą buvimą filmavo prancūzai.

Jie kelias valandas bendravo su auklėtoju, stebėjo jo ir vaikų bendravimą.

Susipažinę su klaipėdiečio asociacija, jie ketino kitais metais atsiųsti į mūsų miestą būrelį savanorių, kurie padės V.Chomičenkui, tuo pat metu pamokys jo auklėtinius užsienio kalbų.

Kai visas būrys buvo lauke, vienas atvykėlių paklausė Vitalijaus, kam jis naudoja ant kaklo kabantį švilpuką. Vyrui nereikėjo ilgai laužyti liežuvio, jis švilptelėjo ir pasklidę vaikai per kelias akimirkas susispietė aplink jį.

Švilpukas vadovui reikalingas ne muštrui demonstruoti, kiek vaikų saugumui. Prieš vesdamas auklėtinius per gatvę ar norėdamas nutrūktgalvius surinkti parke arba paplūdimyje, V.Chomičenkas sušvilpia ir jam nebereikia laidyti gerklės.

Vyras sulaukia pagalbos iš jo darbą vertinančių žmonių. Tokiu būdu asociacijos patalpose atsirado baldų, kilimų, piešimo priemonių, indų. Po pamokų vaikai čia atsigeria arbatos, sukremta sausainių.

Mokytojas ištiesė lapą, kuriame vaiko ranka surašytos elgesio taisyklės, kurių kiekvienam privalu laikytis.

Be kiekvienam suprantamų reikalavimų, yra ir tokių, kurie atskleidžia nelinksmą šių vaikų kasdienybę: "Nerūkyti, nevogti, nesikeikti."

Moko ir išgirsti kitus

"Negaliu vienam rodyti meilės daugiau, kitam mažiau. Turiu kontroliuoti ir juos, ir patį save. Reikia mokyti vaikus mandagumo, o aplinkinius žmones – teigiamo požiūrio į juos. Įlipame į autobusą, kiekvienas pasisveikina. Aš paskui pasilabinu garsiai, pasakau, kad esu paskutinis, ir visas autobusas pražysta šypsenomis. Vasarą turėsime daug išvykų. Esame buvę policijoje, vaikai matė areštinės kameras, kiemą, kuriame gyvena tarnybiniai šunys, kriminalistikos ekspertai rodė, kaip imami pirštų pėdsakai. Muziejai mus priima nemokamai, lankomės Klaipėdos universitete, teatruose, galerijose, bendraujame su tautodailininkais, menininkais. Ateiname, kai nėra daug lankytojų, kad netrukdytume. Mano vaikai pamato daugiau negu visi kiti, išmoksta teisingai elgtis, išmoksta ne tik kalbėti apie save, bet ir išgirsti kitus", – didžiąją bendravimo naudą atskleidžia V.Chomičenkas.

Vaikai užauga, išvažiuoja į užsienį, sukuria savo gyvenimus, bet ryšio su Vitalijumi ir kitais jo auklėtiniais nenutraukia. Keli jų yra įvaikinti ir gyvena užsienyje. Jie nepaprastai džiaugiasi, kad Lietuvoje yra artimas žmogus, kuriam rūpi jų likimas.

Vyras vis prisimena, kaip ruošė pirmai klasei broliuką ir sesutę, kurių motina per kvaišalus nematė šviesios dienos. Vitalijus užsispyrė žvairuojantį berniuką nuvežti pas geriausius akių ligų specialistus, vesdavosi į savo namus išmaudyti.

Galiausiai brolis ir sesuo buvo paimti iš šeimos ir dabar gyvena Italijoje, bet kaskart grįžę į Lietuvą pirmiausia skuba aplankyti Vitalijaus.

Sukūrę uždarą feisbuko paskyrą V.Chomičenko auklėtiniai bendrauja virtualiai. Vitalijus, kaip stropi mama, primena jų vaikystę, įkelia į paskyrą pirmuosius piešinius, nuotraukas.

Pasirinkimą lėmė genai

Paprastai, be ypatingų įmantrumų bendraujantis Vitalijus sudaro savamokslio įspūdį. Iš tiesų V.Chomičenkui buvo lemta dirbti su vaikais.

Jo senelis Kelmės rajone buvo kaimo seniūnas, kurio nelietė nei A.Smetonos valdžia, nei sovietai. Ramaus būdo vyras buvo bažnyčios iždininkas, buvo įkūręs senelių prieglaudą, kurioje pats prižiūrėjo senolius ir tam aukojo savo atlyginimą.

Vitalijus didžiuojasi, kad išoriškai į jį yra labai panašus, net abiejų gimtadieniai yra beveik tą pačią dieną.

Be to, Vitalijaus promočiutė, kito senelio mama, buvo mokytoja. O jos sūnus, kurį Vitalijus įpratęs vadinti dėduliu, buvo labai nagingas ir kūrybingas žmogus. V.Chomičenkas iki šiol mano, kad pasaulyje nieko skanesnio negali būti už lietinius, kuriuos dėdulis kepdavo šeštadienio rytais.

Aukštesniojoje medicinos mokykloje vyras baigė socialinio darbo studijas, vėliau Klaipėdos valstybinėje kolegijoje studijavo pedagogiką.

"Kai dirbi su tokiais vaikais, negali būti kažkoks pasikėlęs, susireikšminęs. Esu toks, kaip jie, tik suaugęs. Aš neslepiu nuo vaikų, kad po tarnybos tarybinėje kariuomenėje ir karo Afganistane gėriau, bet jau 30 metų nė lašo į burną neimu. Vaikystėje norėjau būti elektriku, svajojau, kad visi žmonės turėtų elektrą. Paskui tapau statybininku, o paskui – mokytoju. Kai mane bando įsprausti į kažkokius griežtus rėmus, aš atsakau paprastai – dirbu ne mokykloje, mano asociacija yra neformaliojo ugdymo įstaiga", – neslėpė V.Chomičenkas.

Šeštus metus V.Chomičenkas su savo auklėtiniais popietes leidžia bendrovės "Klaipėdos vanduo" dirbtuvių patalpose, kur vaikams padeda rasti kelią į gyvenimą.