Sukrečianti žinia apie lietuvių alpinisto žūtį Pakistane tik dar kartą patvirtino, jog tolimuose kraštuose verdančių karinių aistrų, kitų kataklizmų atgarsiai ne tokie jau tolimi. Tačiau iššūkių nesibaiminantiems keliautojams panašūs įvykiai – ne priežastis iš savo maršrutų išbraukti ir ne pačius saugiausius pasaulio taškus.

Bomba dukart nekrenta

Piktas likimo pokštas, force majeure situacija, nelemtas aplinkybių sutapimas, nuo kurio neapdraustas niekas. Taip neseniai nuskambėjusį karinį išpuolį Pakistane įvertino žinomas uostamiesčio nardytojas Arūnas Vainora.

Pašnekovas neabejoja, jog didžioji dalis tautiečių jautriai reaguoja į svečias šalis krečiančius teroristinius išpuolius, karinius neramumus.

„Tačiau tokiems žmonėms kaip mes ar tiems patiems alpinistams, kurie tikrai keliauja nukrypdami toli nuo turistinių maršrutų ir savo noru neretai atsiduria už saugios ribos, panašūs įvykiai nelabai ką lemia. Vadovaujamės tokiu posakiu, kad bomba į tą pačią duobę du kartus nekrenta. Jei jau kažkur kažkas įvyko, galbūt greitai tai nepasikartos. Aišku, visko gali būti. Ir pačioje Lietuvoje. Teroristinis aktas įmanomas bet kur ir bet kada“, – įsitikinęs A.Vainora.

Vedamas savo pomėgio klaipėdietis su bendražygiais yra išmaišęs daugelį pasaulio šalių ir ne tik tokias, kuriose svetimšaliai gali jaustis ramiai bei saugiai. Tačiau vyras prisipažino, jog į karinių įvykių epicentrą jam patekti neteko.

Norisi „tepti slides“

„Žinoma, kartais sunku atskirti, kas yra tie kariniai įvykiai. Mes nesame pratę matyti ginkluotų civilių žmonių. O būnant Gvatemaloje, važinėjant palei sieną su Kolumbija, ne kartą teko matyti civilius jaunuolius su automatais. Jau vien tai kelia įtampą. O jiems tai norma“, – aiškino pašnekovas.

Panašių vaizdų nardytojui primena ir viešnagė Sudane.

„Tiesioginės grėsmės nesu patyręs – lietuviai pagal sudėjimą esame nemenki vyrai, galime už save ir pastovėti. Tačiau yra tokių nejaukių šalių kaip Belizas, kur iš karto matyti, kad čia didelis nusikalstamumas. Juodaodžių minia seka tave akimis ir atsidūręs tarp jų jauti, kad visada esi taikinyje. Grotuoti langai, tvoros su spygliuotomis vielomis, ant kiekvieno kampo stovintys policininkai aiškiai sako, kad situacija nėra saugi. Ir iš ten labai greitai norisi “tepti slides„, kuo greičiau išplaukti į jūrą. Su Somalio ir apskritai jokiais piratais susidurti neteko, todėl jūroje jaučiamės pakankamai saugiai“, – šypsojosi klaipėdietis.

Išpirka – 50 dolerių

Pašnekovas ne itin maloniai prisimena ir vieną naujausių įvykių šį pavasarį Meksikoje. Tuokart vėlai oro uostą pasiekusi keliautojų grupė iki reikiamos vietos dar turėjo nusigauti 400 km.

„Pradėjome ieškoti transporto. Ir tik vėliau supratome, kad oro uosto agentūra mus “perpardavė„ kažkokiems vežėjams. Vos tik nuvažiavome kokius 10 km, kelios mašinos užspaudė mūsų autobusą degalinėje ir ėmė reketuoti, esą čia neteisingai sutarta, per mažai sumokėta. Juokingiausia tai, kad jų sustojo koks 12 vyrų, o mums pavyko išsipirkti 50-ia dolerių. Derybos truko labai ilgai, matyt, jiems tiesiog atsibodo“, – juokėsi vyras.

A.Vainora neneigė, jog tokie dalykai palieka nemalonų, slogų įspūdį, tačiau, jo, paties žodžiais, su panašiu grubiu banditizmu yra tekę susidurti ne kartą ir ne tik tolimose, egzotiškose šalyse.

„Kai apie 1992 metus važinėdavome į Turkiją parsivežti prekių, Rumunijoje autobusą buvo sustabdę ginkluoti žmonės, kurie pasiėmė duoklę ir daiktais, ir pinigais. Policija nesikiša, visi visko bijo. Daug metų važinėjau ir į Vokietiją, “varinėdavome„ automobilius. Tad teko matyti, kaip Lenkijoje banditų būdavo atimamos mašinos, žmonės sumušami, pririšami miškuose prie medžių“, – prisiminė pašnekovas.

Šalis – tik pasekmė

Klaipėdietis mano, jog ir šiandien šiose šalyse keliautojai negali būti apdrausti nuo panašių patirčių.

„Banditų ir nusikaltėlių buvo ir vikingų laikais, tiesiog reikia mokėti būti saugiam, beprasmė rizika nereikalinga“, – nuostatos laikosi A.Vainora.

Anot pašnekovo, ir rinkdamiesi maršrutus savo kelionėms, nardytojai į patį karo įkarštį nelenda, tačiau mitingai, sukilimai ar riaušės didelės reikšmės jų pasirinkimui neturi.

„Svarbiausias mūsų tikslas – nardymas, ir visai nesvarbu, ar teks keliauti į egzotišką, ar ne egzotišką šalį. Pati šalis yra pasekmė, kurios neįmanoma išvengti. Aš apskritai mielai į kokį Sudaną būčiau nevažiavę, nes iš principo jis manęs nedomina. Tiesiog nėra kitų galimybių, jei nori patekti nardyti į tam tikrą vietą. Žinoma, atvykę į užsienį, nesėdime vien užsidarę viešbutyje, daug keliaujame, pamatome“, – kalbėjo pašnekovas.

„Bendrauja“ ir su vilkais

Praeityje – verslininkas, vieno uostamiesčio viešbučio bendraturtis, o dabar laisvu fotografu save vadinantis Žilvinas Vasiliauskas juokauja, kad geriau gyventi įdomiai negu ilgai.

Vis dėlto savo ilgoms, ekstremalioms kelionėms į Sibirą vyras rengiasi ne mėnesį ir ne du.

„Yra tokia Rusijos dalis – Evenkija, kuri kaip 12 lietuvų, bet turi vos 17 tūkst. gyventojų. Įsivaizduokite, tai būtų koks vienas Klaipėdos kvartalas. Gali keliauti tūkstantį ar pusantro tūkstančio kilometrų, kur nėra žengusi žmogaus koja ar galbūt kas nors praėjo prieš 20 metų. Tai laukinis kraštas, kuriame yra kalnų, pelkių, upių. Mėnesį ar pusantro keliauji ir turi spėti baigti laiku, kol tai leidžia gamtinės sąlygos, nes paskui neturėsi maisto, tam tinkamų rūbų. Valgai tai, ką susižvejoji ar ko prisirenki. Ir tik pats gali už save atsakyti. Žinai, kad negali susirgti ir būtinai turi nueiti vienokį ar kitokį atstumą“, – pasakojo keliautojas, atšiauriame krašte ne kartą patyręs ir akistatą su vilkais.

Pasak pašnekovo, skirtingai nuo kopimo į kalnus, tai yra ilgai besitęsiantis ištvermės išbandymas, po kurio žmogus „susidraugauja su savimi“.

Tas pats, kas pavalgyti

„Ar tai ekstremalu? Nelygu, kaip vertinsi. Šokti parašiutu – ekstremalu. Bet kas tai darė tūkstantį kartų, tam tai yra tas pats, kas pavalgyti. Nueiti ar nuplaukti tūkstantį kilometrų turbūt daugeliui lietuvių būtų ekstremalu“, – svarstė jau ne kartą į šį regioną žygį surengęs Ž.Vasiliauskas.

Pašnekovas prisipažino, jog tiems, kuriems nesuprantamas toks jo pomėgis, aistra, stengiasi nieko ir neaiškinti.

„Tada geriausias būdas – nieko neaiškinti, išvengti pokalbio“, – šypsojosi keliautojas.

Nors teigė galįs tik apgailestauti dėl tautiečio žūties, vyras taip pat prisipažino, jog žinios apie tokius įvykius jo planų, tikslų nepakeistų.

„Tai tiesiog skirtingų pasaulių susikirtimas, žmogus atsidūrė neteisingoje vietoje neteisingu laiku“, – svarstė pašnekovas, kurio kelionių maršrutuose jau buvo ir tokios „neramios“ šalys kaip Iranas, Venesuela.

Bandytų atkalbėti

Vienos šalies agentūros, siūlančios keliones „su idėja“, pardavimų vadovė Kristina Norkutė pripažino, kad tautiečiai nelabai žavisi išvykomis į mažai pažįstamas ar „karštas“ šalis.

Esą eksperimentų ir rizikos geidžia dažniausiai jaunesni žmonės, o ir tokių kontingentas labai menkas.

„Jei kas prašytų organizuoti kelionę į Pakistaną? Bandyčiau atkalbėti vykti į tokią šalį. Kai žmonės kariauja, apie turistus niekas negalvoja ir jų saugumu niekas nesirūpina“, – pripažino pašnekovė.

Su Rusijos kelionių organizatoriais bendradarbiaujanti agentūra lietuviams siūlo išbandyti egzotiškus turus į šią šalį.

„Tai tiesiog kitokia kelionė į mums mažai pažįstamus, atokius kraštus. Ji pakankamai brangi, klientų neturėjome daug, tačiau jie šioje šalyje tikrai neturėjo jokių nemalonių netikėtumų ar problemų“, – pridūrė E.Norkutė.