Per 4 savaites – 11 skrydžių

Kelionę po Vidurio Aziją pirmiausia paskatino darbo reikalai, tačiau laiką čia verslininkas A. Laurišonis nusprendė išnaudoti iš arčiau pažindamas žmones, jų tradicijas, kultūrinius ypatumus bei istorinį palikimą.

„Kelionė prasidėjo nuo Kirgizijos, po to vykau į Kazachstaną, dar po to skridau į Tadžikistaną, o tada – vėl į Kirgiziją. Per keturias savaites turėjau 11 skrydžių. Kazachstane lankiausi verslo klausimais įvairiose šalies vietose. Pabuvojau sostinėje Astanoje, taip pat Almatoje. Kad pažintum žmonių kultūrą, reikia pabuvoti jų aplinkoje, tad tai buvo viena šios kelionės misijų. Kai pasižiūri į žmones, jie mums atrodo maždaug visi vienodi. Atrodo, kad ir šalys bus vienodos, bet iš tikrųjų jos visos – itin skirtingos, taip pat jų kultūra. Jeigu lyginsime Kazachstaną su Tadžikistanu, tai jos labai skiriasi. Nors šalys yra tarsi prorusiškos, bet žmonės nėra Rusijos vėliavos mylėtojai“, – pasakojo pašnekovas.

A. Laurišoniui ypač įsiminė vienas įvykis. Jei jis būtų nusprendęs išvykti iš Tadžikistano vėliau, negu suplanavo, kelionėje veikiausiai būtų tekę patirti nemalonumų.

„Priešpaskutinis mano skrydis buvo iš Tadžikistano į Kirgiziją. Dieną po to, kai išskridau, į Tadžikistaną atskrido V. Putinas su Baltarusijos ir Kinijos prezidentais. Man labai pasisekė išskristi anksčiau, nes žmonės sakė, kad kitą dieną viską uždarė trims dienoms – mokyklas, parduotuves, eismą. Tadžikistane buvo pakabintos ir Rusijos vėliavos“, – sakė klaipėdietis.

Stebino islamo vertybės

Anot pašnekovo, tarp mažesnių miestų ir sostinių ypač juntami skirtumai, kalbant apie infrastruktūros išvystymą.

Skiriasi ir pačių statinių išvaizda – sostinėse aplinka estetiška, tvarkinga, moderni, o mažesniuose miestuose pastatai ne itin traukia akį ir primena dar sovietmečiu statytas bei menkai prižiūrėtas erdves.

„Mane sužavėjo Tadžikistanas. Teko pabuvoti senosiose pilyse, kurios driekiasi važiuojant už Dušanbės, taip pat pamačiau egzotiškus kaimelius, kuriuose apstu istorinių pėdsakų. Teko pamatyti 3 tūkst. metų senumo Hisaro tvirtovę. Žmonės visur – labai svetingi. Kalbant apie islamo vertybes, tai jie yra labai svetingi, visi pasakoja apie save, savo šeimą, kviečia į svečius, visiškai pasitiki ir atveria savo namų duris. Šeima kaip vertybė labai propaguojama. Pas mus svarbesnė karjera, pasiekimai, o ten viskas prasideda nuo šeimos“, – akcentavo keliautojas.

Netikėtumas: didžiausiame Kazachstano mieste Almatoje gatvės papuoštos spalvotais skėčiais. / Asmeninio archyvo nuotr.

Matė V. Putino apsaugininkus

Arnoldas taip pat pasidalijo, kad lankėsi ir pamaldose, kurios vyko vienoje didžiausių mečečių.

„Lankiausi ne vienoje mečetėje, o Astanoje yra viena didžiausių apskritai visoje Azijoje. Ji labai didelė ir graži. Man patiko, kad apskritai į jas yra priimami svečiai. Aišku, negali ateiti ir elgtis bet kaip. Į mečetę moterys kartu su vyrais negali eiti, jos turi atskirą įėjimą ir balkoną. Reikia žinoti, pro kur įeiti, kur pasidėti avalynę, turi susipažinti su taisyklėmis. Kaip ir pas mus, į bažnyčią su cigarete juk neisi. Specialiai pabuvau pamaldose, pasižiūrėjau, kaip jos vyksta. Iš pradžių buvo nejauku stebėti, kaip meldžiasi visa armija vyrų, bet paskui supratau, kad tai vienas jų ritualų“, – kalbėjo A. Laurišonis.

Svetingai vietos žmonės elgėsi ir Dušanbėje. Ten lankantis vienoje šventykloje vienas pagrindinių šventikų svečiams taip pat atvėrė vieną jos patalpą.

Tokio diskomforto, kurį patyriau per visą savaitę, nesu turėjęs niekada gyvenime.

„Tą patalpą atveria tik savaitgaliais. Kai parodė, kaip viskas atrodo viduje, likau labai nustebintas dėl patalpos įrengimo, dydžio, kolonų papuošimų. Kiek supratau, mane įleido kartu su V. Putino apsaugininkais. Veikiausiai V. Putinas ten planavo apsilankyti, tad apsaugininkai apžiūrėjo patalpą“, – sakė klaipėdietis.

A. Laurišonis pastebėjo, kad mečetėse, skirtingai negu mūsų bažnyčiose, nėra itin daug puošmenų, skulptūrų, tačiau nemažai raštų ornamentų, arabiškos kaligrafijos, kuriomis puošiamos mečečių sienos ir kupolai.

Arkliena – įprastas patiekalas

Vienas neįprasčiausių patiekalų, kurį klaipėdiečiui teko paragauti – arkliena. Apskritai, pasak jo, Kazachstane ir aplinkiniuose regionuose šis patiekalas – vienas pagrindinių, jį valgo vietiniai, kaip ir troškintus bei grilintus patiekalus bei avieną.

„Aplinkiniuose regionuose arkliena yra vienas pagrindinių patiekalų, nežinau, ar tai aukštesnės klasės mėsa, ar ne, bet jos visur labai daug. Kiaulienos kaip ir nėra, bet yra vištiena, aviena, arkliena. Kadangi pats labai mėgstu baltyminį maistą, daugiausiai valgiau arklieną. Skonis labai geras. Truputį primena jautieną, bet mėsa lengvesnė, virškinama daug lengviau. Visi sako, kad arklieną gali valgyti vakare ir lengvai miegosi, nes skrandžiui nebus apkrovos“, – dalijosi A. Laurišonis.

Akcentas: Hisaro tvirtovė – vienas garsiausių istorinių Tadžikistano paminklų. / Asmeninio archyvo nuotr.

Sniego – iki bambos

O vienas įspūdingiausių šios kelionės nuotykių, tapęs svarbia misija, – kopimas į Kirgizijoje esančius kalnus. Tai pareikalavo Arnoldo jėgų, ištvermės ir drąsos, nes pasitaikė ir ekstremalių sąlygų.

„Vienas pavojingesnių dalykų šioje kelionėje buvo kopimas į Kirgizijos kalnus. Vos išvažiavus iš Biškeko, prasideda kalnų masyvas. Miestą juosia didžiulės, aukštos viršūnės, siekiančios apie 4,5 tūkst. metrų. Atsiveria geras vaizdas. Kopėme dviese su gidu. Per penkias dienas įveikėme 65 km, skaičiuojant kelią į viršų ir atgal. Paskutinę dieną maždaug 3,4 tūkst. metrų aukštyje reikėjo sustoti ir palaukti, kad organizmas spėtų aklimatizuotis, ir tik tada galėjome kilti aukščiau – iki maždaug 4,5 tūkst. metrų. Tačiau pataikėme į itin blogas oro sąlygas. Pakilus iki 3,5 km aukščio jau buvo aišku, kad kitą dieną prasidės snygis. Taip ir nutiko – visą dieną teko laukti, kol oras nurims. Buvo nejauku, nes net gidas nematė kelio. Į viršūnę kopėme ne pažymėtu taku, o atsitiktine kryptimi. Kelio visiškai nesimatė, sniego buvo iki kelių, o vietomis – net iki bambos“, – pažymėjo keliautojas.

Į maistą taikėsi žiurkės

Nakvynės vyko tam tikrose bazėse, kurios yra šildomos. Jose alpinistai, ekstremalių kelionių mėgėjai gali pernakvoti, pailsėti, pavalgyti. Kai kuriems jų maistą į bazę pristatydavo vadinamieji nešikai, kurie už tai gauna atlygį, o šis skaičiuojamas pagal kilogramų skaičių.

„Naktį girdėdavosi krebždesys. Žiurkės ten – didelės, kaip pas mus katės. Tad savo maistą, sudėję į maišus, pririšdavome ir kur nors pakabindavome, palikdavome tiesiog kabėti ore, kad žiurkės jo negalėtų pasiekti“, – pasakojo klaipėdietis.

Kelionė iki viršūnės užtruko apie šešias valandas, tačiau pasiekti tikslą vis tiek pavyko. Viršukalnės, į kurią A. Laurišonis įkopė, aukštis siekė 4 535 metrus.

Kita kelionė – irgi į kalnus

A. Laurišonis atskleidė, kad šeimos nariams apie savo keliones prasitaria ne visada ir dėl tam tikrų priežasčių.

„Buvo rizikų. Vėliau supranti, kad antrą kartą nekartotum arba elgtumeisi kitaip. Bet čia reikia pamatyti, patirti, kad žinotum, kas tai yra, į ką reikia atkreipti dėmesį. Ar sutikčiau grįžti? Taip, visiškai, bet kita kelionė būtų į Tadžikistano kalnus. Jie truputį kitokie, juose nesilanko daug turistų, tad nėra komforto, tik laukinė gamta“, – tikino jau kitai kelionei besiruošiantis klaipėdietis.

Pasak Arnoldo, šioje kelionėje buvo apstu visko – nuo įspūdingų pastatų, svetingų žmonių iki pavojų, tačiau visi šie dalykai ne tik įkvėpė naujoms kelionėms, bet ir suteikė patirties.

„Tokio diskomforto, kurį patyriau per visą savaitę, nesu turėjęs niekada gyvenime, bet tai yra labai gerai. Gerai yra save pažinti, pabūti su savimi. Tai man suteikė ramybės, kantrybės bei padėjo suprasti, kaip svarbu nepasiduoti“, – teigė A. Laurišonis.