Visa ko pradžia buvo žurnalisto, fotografo ir leidėjo, buvusio dienraščio "Klaipėda" vadovo Antano Stanevičiaus interviu su Radvilų ainiu.

Buvo 1988-ieji. Anot A.Stanevičiaus, laisvės dvasia kažkur jau pleveno, bet visa, kas vokiška, Klaipėdoje vis dar buvo nepageidaujama.

"Klaipėdietis architektas Saulius Manomaitis prasitarė, kad yra atvažiavęs toks vokietis, kuris norėtų atstatyti buvusį paminklą Teatro aikštėje, bet jo niekas nepriima, į laiškus Vykdomajame komitete niekas nereaguoja. Aš tuo metu buvau pagrindinio miesto laikraščio redaktorius, pasakiau jam, kad atvestų svečią pas mane pašnekėti", – prisiminė A.Stanevičius.

Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) pilietis Heinzas Radziwillas pasirodė dienraščio redakcijoje.

Beje, jis – garsiųjų Lietuvos didikų Radvilų palikuonis iš Biržų, jo protėviai dėl religinio persekiojimo iš Lietuvos pasitraukė į Prūsiją.

"Interviu su juo nusprendžiau rašyti pats, kad Vykdomajame komitete nekiltų klausimų. Straipsnis "Ar sugrįš "Onutė iš Taravos?" pasirodė 1988 m. gegužės 25 d. Laikraštyje buvo tokia rubrika "Pasvarstykime kartu", ir pasipylė skaitytojų atsakymai, kad būtina atstatyti skulptūrą. Aš, naudodamasis tarnybine padėtimi, visus tuos laiškus išspausdinau. Būčiau atspausdinęs ir kitokią nuomonę, bet kitokios nebuvo", – tikino A.Stanevičius.

Netrukus Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys (1929–2006) sutarė su H.Radziwillu, kad klaipėdiečiai parengs Teatro aikštę, atstatys buvusį fontaną ir postamentą, o VFR kultūrininkai atkurs skulptūrą, kurios tebuvo tik fotografijos.

Vokiečiai skulptūrą buvo pasiryžę atkurti iš nuotraukų, tai buvo gana rizikinga, tačiau kažkokiame sendaikčių turguje pavyko aptikti sprindžio dydžio skulptūros modelį.

Klaipėdoje skulptūra atidengta 1989 m. lapkričio 18-ąją. Po geležinę uždangą simbolizuojančios Berlyno sienos griūties praėjo vos 9 dienos, o iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo likę 4 mėnesiai.