Per keturis dešimtmečius Klaipėdos brass kvintetas koncertavo ne tik Lietuvoje, bet daugelyje Europos valstybių. Kolektyvo repertuare – nuo renesanso iki šiuolaikinių kūrinių bei džiazo. Brass kvintetas nevengia ir netikėtų formatų – programose suskamba vokalas, perkusija, gitara ar net elektroninė muzika, o pasirodymuose atsiranda žaismingų teatro elementų.
Nuo 2016-ųjų ansambliui vadovauja trimitininkas Sigitas Petrulis. S. Petrulis yra ne tik atlikėjas, bet ir žmogus, mėgstantis jungti skirtingus muzikos pasaulius, o savo muzikinę kelionę į Klaipėdą pradėjo Lietuvos nacionalinės filharmonijos brass kvintete.
Šiemet Klaipėdos brass kvintetas mini 40 metų jubiliejų, o šiai progai skirtame koncerte pasirodys gausus būrys svečių – tarp jų aktorė ir dainininkė Inga Jankauskaitė, klarnetininkas Rimvydas Savickas, obojininkas Robertas Beinoris, fleitininkas Valentinas Gelgotas, trimitininkas Justas Drakšas bei kiti žinomi atlikėjai. Kovo 27-osios vakaras Klaipėdos koncertų salėje taps savotiška muzikine retrospektyva – kelione per ryškiausius kolektyvo projektus, partnerystes ir kūrybinius eksperimentus.
Keturis dešimtmečius skaičiuojančią brass istoriją, apie muziką, kuri skamba netikėčiausiose vietose ir kas šiandien iš tiesų yra Klaipėdos brass kvintetas, kalbamės su jo meno vadovu S. Petruliu.
– Klaipėdos brass kvintetas šiemet mini 40 metų jubiliejų. Kaip jums atrodo – kas labiausiai pasikeitė per šiuos dešimtmečius: pats ansamblis, publika ar pučiamųjų muzikos vieta Lietuvoje?
– Labiausiai pasikeitė pats ansamblis. Vadovaujant tuometiniam meno vadovui, profesoriui V. Bružui senasis kvintetas beveik trisdešimt metų grojo ta pačia sudėtimi. Man perėmus meno kolektyvo vairą, 2016 metais pradėjome tarsi naują etapą – dalis muzikantų liko, bet atėjo naujų ir kvintetas buvo tarsi „restauruotas“. Dabar sudėtis jau visiškai pasikeitusi.
Publika taip pat labai skiriasi – net ir analizuojant Lietuvos kontekstą: vienaip tą pačią programą priima Klaipėda, kitaip Vilnius, visai kitokia atmosfera regionuose ar mažose bendruomenėse. Pastaruosiuose koncertai dažnai tampa tikra švente. Pučiamieji apskritai yra labai charakteringi instrumentai – orkestre jie dažnai sukuria nuotaiką, spalvą, net tam tikrą dramą. Kartais užtenka kelių fanfarų ar trumpų motyvų, ir visa muzika staiga įgauna visai kitą energiją. Todėl man atrodo, kad brass muzika turi ypatingą jėgą – ji gali būti ir šventiška, ir labai subtili.
Pučiamųjų muzika Lietuvoje turi labai gilią istoriją ir vis dar gyvą tradiciją. Tai rodo ir tokie renginiai kaip Europos brassbendų čempionatas Palangoje ar Trakų fanfarinė savaitė, pritraukianti pučiamųjų muzikantus iš viso pasaulio. Aš džiaugiuosi, kad didžioji dalis pučiamųjų muzikantų savo pirmuosius žingsnius muzikos keliu pradėjo būtent Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijoje, o dabar savo karjerą ir pedagoginę veiklą tęsia didžiuosiuose Lietuvos ansambliuose ir muzikos Alma Mater. Klaipėda paruošia puikius atlikėjus, todėl galime didžiuotis – visi sostinės orkestrai kone pilnai užpildyti klaipėdiečiais (juokiasi).
– Jūs pats kvintetui vadovaujate nuo 2016-ųjų. Kokių tikslų ir idėjų vedinas stojote prie ansamblio vairo?
– Neturėjau kokio nors labai aiškaus plano. Buvo tiesiog labai didelis noras groti ir sukurti kažką gražaus. Norėjosi, kad atsirastų tikras ansamblis. Yra toks posakis: keturi puikūs muzikantai dar nereiškia kvarteto. Kameriniam ansambliui reikia laiko, reikia kartu išgyventi koncertus, repeticijas, net sudėtingas situacijas scenoje. Tik tada atsiranda tikras ansamblis, kai visi jaučia vienas kitą ir vienas kitam padeda. Manau, kad man tikrai pavyko sukurti kažką solidaus ir gražaus.
– Jubiliejiniame koncerte „Brass kvinteto jubiliejus su žvaigždėmis“ scenoje susitiks labai skirtingi muzikantai: prie jūsų jungiasi klarnetininkas R. Savickas, obojininkas R. Beinoris, fleitininkas V. Gelgotas bei vokalistė I. Jankauskaitė. Kaip gimė tokia spalvinga kompanija?
– Visi jie – mūsų draugai ir bendraminčiai, su kuriais bendradarbiaujame jau seniai, susitinkame įvairiausiuose projektuose. O idėjos jiems, rodos, gimsta atsitiktinai. Pavyzdžiui, su fleitininku V. Gelgotu idėją koncertui sugalvojome tiesiog vieną vakarą besikalbėdami. Tada pradėjome projektų ciklą „Brass + instrumentas“ – su fleita, obojumi, klarnetu, saksofonu ir kitais instrumentais. Tai tapo savotišku mūsų kūrybiniu keliu.
Didelę reikšmę kūryboje turi ir mūsų bičiulis fleitininkas, aranžuotojas ir kompozitorius Rimantas Giedraitis – jis daug muzikos pritaikė būtent brass kvintetui, nes originalios literatūros šiai sudėčiai nėra labai daug.
Taigi įvairūs muzikiniai projektai, ieškojimai, atradimai bandymai ir atvedė mus visus į šį jubiliejinį vakarą.
– Šio vakaro programa – tarsi kelionė per ryškiausius kvinteto projektus. Jei reikėtų išsirinkti vieną koncertą ar projektą per visus tuos metus, kuris jums pačiam buvo labiausiai įsimintinas ir kodėl?
– Greičiausiai pats jubiliejinis koncertas ir bus vienas svarbiausių. Į jį sudėta labai daug darbo ir visos mūsų patirties.
Bet, žinoma, nepamirštamas ir pirmasis koncertas 2016 metais. Tada buvo daug jaudulio – nežinojome, kaip mus priims publika, kaip viskas pavyks. Dabar įdomu prisiminti, kiek visko per tuos metus išmokome – net scenos kultūros, kaip stovėti scenoje, kaip lenktis publikai.
Atrodo, kas čia tokio – nusilenkti publikai, o mes to mokėmės! Mano kolega Vaidotas Martinaitis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje vaikus moko scenos meno. Jis atvykęs mus tris dienas stebėjo, filmavo ir paskui aiškino, kada ir kaip stotis, versti natų lapus, nusilenkti, kaip elgtis grojant penkiese, o kaip viskas pasikeičia, kai scenoje yra solistas... Būna, kad ir labai didelės žvaigždės nežino tokių dalykų.
– Brass kvinteto repertuaras labai platus – nuo renesanso iki džiazo ir šiuolaikinės muzikos. Koks stilius jums pačiam, kaip trimitininkui, yra arčiausiai širdies? O klausytojui?
– Man artimiausia melodinė muzika. Lėtos, lyrinės melodijos labai veikia klausytojus – ypač publiką salėje. Kartais pakanka kelių natų, bet jeigu jos pasakytos nuoširdžiai, tai veikia labai stipriai. Ir didžiausias komplimentas būna ne tada, kai pagyras žeria kolegos muzikantai, o kai po koncerto prieina paprastas žmogus ir pasako: „Buvo labai gražu klausytis.“ Tokie momentai tikrai pakerta kojas.
– Esate minėjęs, kad gyvenime buvo laikotarpis, kai buvote padėjęs trimitą į šalį. Kas sugrąžino jus prie instrumento?
– Aš tiksliai žinau, kiek laiko negrojau – 15 metų ir 1 mėnesį. Tiesiog vieną dieną parašiau pareiškimą Nacionalinėje filharmonijoje ir išėjau – nors net nežinojau, kur eisiu. Išėjau iš Filharmonijos, sustojau aikštėje šalia jos ir galvojau, ką dabar darysiu. Ir dariau – 15 metų vadovavau transporto įmonei, vienu metu turėjome net pusšimtį automobilių. Bet paskui atėjo suvokimas, kad ne prie to vairo sėdžiu, kad vis dėlto esu muzikantas. Matyt, tas vidinis pašaukimas vis tiek grąžina.
– Daugelis kolegų sako, kad jūs labai vertinate socialinius projektus – koncertus bendruomenėms, senelių namuose. Kodėl jums tai svarbu?
– Labai paprasta – mūsų darbas yra kurti žmonėms šventę. Kartais bendruomenės ar globos namai neturi lėšų koncertui, bet mes vis tiek važiuojame pagroti. Kasmet stengiamės surengti tokių koncertų. Mums talentai duoti tam, kad jais dalytumėmės bei suteiktumėme žmonėms svarbių akimirkų.
– Kartais sakoma, kad variniai pučiamieji – labai „šventiški“ instrumentai. Ar tikrai?
– Taip, pučiamieji dažnai siejami su šventėmis, maršais ar iškilmingomis progomis. Bet mes stengiamės parodyti, kad šie instrumentai gali skambėti labai įvairiai. Su brass kvintetu galima groti ir senovinę muziką, ir šiuolaikinius kūrinius, ir net džiazą. Man labai svarbu parodyti, kad pučiamieji gali būti ne tik fanfaros, bet ir subtili, įdomi kamerinė muzika.
– Jei reikėtų trumpai apibūdinti: kas yra Klaipėdos brass kvintetas šiandien – po 40 metų istorijos, pasakytumėte...?
– Klaipėdos brass kvintetas šiandien – tai brandus, patirtimi grįstas ansamblis, išlaikęs kūrybinį smalsumą ir profesionalumo kartelę po keturių dešimtmečių veiklos. Tai ansamblis, kuris nuosekliai dirba, vertina aukštą meninę kokybę ir geba išlikti aktualus nuolat besikeičiančiame kultūriniame kontekste.
Mes mylime savo profesiją ir atsakomybę klausytojui, todėl nuolat ieškome naujų repertuaro krypčių, bendradarbiavimo galimybių ir sceninių formų, leidžiančių praplėsti pučiamųjų muzikos ribas. Turime ambicingų planų ir projektų ateičiai – norisi ne tik tęsti ansamblio tradiciją, bet ir savo programomis reprezentuoti bei garsinti Klaipėdos miesto vardą.
– Dėkoju jums už pokalbį.
Kalbino Gidonė Vaitkuvienė.
(be temos)
(be temos)