Klaipėdos kraštas – vis dar spekuliacijų įkaitas?

Klaipėdos krašto diena viešojoje erdvėje, artėjant vadinamojo sukilimo šimtmečiui, tampa vis labiau politizuota. Atsiranda veikėjų, kurie mėgina tarpukario Lietuvos karinę operaciją prilyginti Donecko ir Luhansko separatistų veiksmams. Tačiau istorikai kategoriškai neigia tokias analogijas.

Nei sukilimas, nei užgrobimas

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje viešėjęs istorikas, diplomatas, profesorius Alfonsas Eidintas klaipėdiečiams atvežė savo naujausią kūrinį – knygą "Pūga prie Mėmelio".

Tai anų dienų įvykių rekonstrukcija, kai Lietuva ryžosi politinei, diplomatinei bei karinei operacijai – Klaipėdos sukilimui.

Šioje istorinėje karinėje apybraižoje papasakota savita visų tų įvykių versija, susiklosčiusi iš istorinės medžiagos.

"Tai yra šviečiamoji knyga, kuri nėra nei istorinis romanas, nei sukilimo monografija, bet, kaip pats vadinu, istorinė beletristika, nes tų įvykių nesinorėtų pasakoti sausai, akademiškai, antraip niekas tokios knygos neskaitys, žmogus jau po penkių tokio kūrinio puslapių bus "miręs" su užvirtusia knyga ant krūtinės ir knarks iki ryto neprabusdamas", – šypsojosi profesorius.

Nenuneigsiu, Klaipėdos operacija buvo panaši į hibridinę, nes dirbo ir žvalgybininkai, ir diplomatai.

1923-iųjų sausio įvykiai Klaipėdoje jau beveik 100 metų kelia klausimą: kas tai buvo – sukilimas, prijungimas ar užgrobimas?

"Tas klausimas šiandien nebeturi labai didelės reikšmės. Mes su vokiečių istorikais turėjome kelias konferencijas ir jiems buvo smalsu, ar mes kalbėsime tas pasakas, kaip čia Klaipėdos krašte sukilo vietiniai ir pasiprašė į Lietuvos sudėtį, ar vertinsime tai kaip Lietuvos valstybės veiksmą. Ir jie, ir mes turime istorinius šaltinius, kurie rodo, kad krašto prijungimas buvo Didžiosios Lietuvos valdžios sumanymas ir galimybė įsigyti Baltijos jūros uostą", – pabrėžė A. Eidintas.

Nieko bendra su Donecku

Be siekio turėti priėjimą prie jūros, esą buvo ir nė kiek ne mažesnis troškimas, kad Mažosios Lietuvos lietuviai būtų vienos Lietuvos valstybės sudėtyje.

Taigi jūrų uostas ir krašto lietuviai, pasak A. Eidinto, – esminiai magnetai, kurie ir buvo visos tos Klaipėdos krašto prisijungimo operacijos varomoji jėga. Klaipėdos krašte ir tarp mažlietuvių buvo grupė Prisijungimo prie Lietuvos šalininkų iš vietinių lietuvių tarpo (E. Simonaitis, Gailiai, J.Vėsuls, V.Brūvelaitis ir jo sutelkti mažlietuvių jaunuoliai, kuri buvo ryšininkai, žvalgai, vedliai, vėliau įėjo į krašto administraciją). Nors vieni jie sukilimo Klaipėdos krašte surengti nebūtų galėję, nes krašte veikė stiprios vietos vokiečių paramilitarinės organizacijos.

Šiandienos kontekste kai kuriems šiuolaikinės istorijos pseudointerpretatoriams kyla dar vienas klausimas: kuo gi to meto vadinamieji Klaipėdos sukilėliai skyrėsi nuo Luhansko ir Donecko separatistų ar Krymo "žaliųjų žmogeliukų"?

Istorikas A. Eidintas pabrėžė, kad skirtumas – milžiniškas.

"Pirmiausia, tuo metu Klaipėdos kraštas nebuvo jokios valstybės sudėtyje. Jis Paryžiaus taikos konferencijos buvo atskirtas nuo Vokietijos ir Vokietija tą patvirtino: Paryžiaus taikos konferencijoje prancūzai netiesiogiai davė suprasti, jog Lietuvai gavus nepriklausomybę ir jos pripažinimą kraštas gali būti perduotas Lietuvai, kadangi jai reikia uosto Baltijos jūroje. Lietuviai tai laikė rimtu pažadu. Taigi kraštas buvo niekieno. Jį pasiėmė administruoti ne anglai, kaip dauguma tikėjosi, o prancūzai. Ir tuo metu situacija buvo tokia, kad reikėjo jėga imti, jei norėjai turėti, nes kitu atveju Klaipėdą būtų pripažinę laisvuoju miestu. O kadangi čia gyveno daug lietuvių, Lietuva rodė didelį interesą", – kalbėjo A. Eidintas.

Kraštas nepriklausė jokiai valstybei, nors, aišku, jis buvo atrėžtas nuo karą pralaimėjusios Vokietijos, todėl, pasak profesoriaus, jo negalima lyginti su Donecku ir Luhansku, kurie turėjo suvereną.

"Tačiau nenuneigsiu, Klaipėdos operacija buvo panaši į hibridinę, nes dirbo ir žvalgybininkai, ir diplomatai. Beje, tuometės sovietų Rusijos vadovybė su G. Čičerinu priešakyje laimino šitą Lietuvos žingsnį, davė tam sutikimą ir žadėjo didelę paramą, jeigu Lenkija pultų. Čia jau veikė aukštoji diplomatija. Lietuva neteko Vilniaus krašto ir Vakarų šalys laikėsi požiūrio, kad tada bent jau tegul gauna Klaipėdą, nes buvo aišku, jog Lenkija Vilniaus Lietuvai neatiduos", – teigė A. Eidintas.

Realybė: knygą apie 1923 m. sausio įvykius Klaipėdos krašte parašęs A. Eidintas pabrėžė, kad jei lietuviai tuomet nebūtų darę jokių žingsnių dėl krašto prijungimo, Lietuva niekada nebūtų gavusi Klaipėdos uosto. (Vytauto Petriko nuotr.)

Patriotinis nusiteikimas

Anot istoriko, tai buvo įvykusio fakto politika, pirmiausia pasiimtas kraštas į savo rankas, po to kovojama dėl tarptautinio pripažinimo.

Tai buvo ne tokia jau neįprasta praktika po Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918).

"Jei tuomet lietuviai nebūtų darę jokių žingsnių, niekada nebūtų gavę Klaipėdos uosto. O kas ir galėjo visa tai dovanoti?" – klausė A. Eidintas.

Pabrėžiama, kad patriotinis nusiteikimas "vaduoti Klaipėdą" buvęs labai stiprus.

Todėl atsirado nemažai savanorių iš Didžiosios Lietuvos šaulių, norėjusių dalyvauti rizikingame žygyje.

Išskirtiniai nuopelnai prijungiant Klaipėdos kraštą tenka žvalgybininkui ir diplomatui Jonui Polovinskui-Budriui (1889–1964).

Juk jis vienintelis nepabūgo atsakomybės ir rizikos vadovauti krašto anšliusui, kai daugelis Lietuvos karininkų atsisakė.

J. Budrys buvo paskirtas vadinamojo Klaipėdos sukilimo kariniu vadu ir pakeista pavarde vadovavo Kaune suformuotai Ypatingosios paskirties rinktinei.

Ši 1923 m. sausio 15-ąją įžengė į Klaipėdą.

J. Budrio 75-mečio sukakties proga Vaclovas Sidzikauskas "Drauge" rašė: "Iš arti stebėjęs anais metais Klaipėdos laisvinimo vyksmą, aš galiu teigti, kad jei ne J.Budrys, jo drąsa, sumanumas ir ryžtas, tai kažin, ar tas Lietuvai gyvybinės reikšmės žygis iš viso būtų įvykęs ir pavykęs. O tatai galėjo nukreipti istoriją į priešišką Lietuvai kryptį."

Tuomet sėkmingai pasibaigęs Klaipėdos žygis tvirtai įsirėžė į tautos istorinę sąmonę, ypač po pralaimėjimo dėl Vilniaus.

Bandymai taisyti žemėlapį

Klausimas, kam turėtų priklausyti Klaipėda, vėl buvo iškeltas nepraėjus nė metams po nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais, kai Maskvoje susizgribta, kad Klaipėdą reikėtų prisijungti prie Kaliningrado srities.

Tada tik per laimingą atsitiktinumą Klaipėda netapo bandomuoju dabartinio Donecko analogu.

Apie tai dienraštis rašė beveik prieš dvejus metus ("Žlugęs Klaipėdos užgrobimas", 2018 03 24, "Klaipėda").

Po nepriklausomybės paskelbimo buvo praėjęs gal pusmetis, kai po Klaipėdos apylinkes ėmė važinėti sovietų šarvuočiai, kuriuose buvo kariškiai anksčiau nematytomis juodomis uniformomis.

1990-ųjų rudenį jaunos, tik besikuriančios Lietuvos saugumo pajėgos kone kasdien sulaukdavo pranešimų iš apylinkių gyventojų, kad tai prie Šernų gyvenvietės, tai kitur važinėja vadinamieji BTR’ai, kuriuose sėdintys kariškiai klausinėja žmonių: "Kur buvo Lietuvos ir Vokietijos siena?"

Į Lietuvos valstybės saugumo departamentą pasipylė skambučiai ir iš Šilutės, ir iš Tauragės, kad apylinkėse laigo karinės mašinos, kariškiai kažką matuoja, fotografuoja, klausinėja žmonių, kur buvo įkasti senieji vokiški riboženkliai, kur tiksliai buvo Vokietijos ir Lietuvos siena.

Tada neabejota, kad tai buvo daroma sovietinės valdžios nurodymu.

Sovietų kariškiai įsakymą gavo per savo politinius vadovus ir išsiuntinėjo šarvuočius kartu su kartografais į Klaipėdos apylinkes.

Tad Klaipėdos prijungimo prie Kaliningrado ketinimai buvo gana rimti.

Po Lietuvos "akibrokšto" 1990-ųjų kovo 11-ąją Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas ne kartą pareiškė, kad nei Klaipėda, nei Vilnius Lietuvai nepriklauso, ir pradėjo didelį politinį žaidimą.

To žaidimo sudėtine dalimi tapo ikikarinių valstybės sienų paieška ir ženklinimas.

Tuometis Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas Vytautas Čepas gavo informacijos, jog iš Maskvos atvykę emisarai organizuoja Klaipėdos krašto atskyrimą nuo Lietuvos, kad planuojama "kuoliukų akcija", yra planas sovietinės valstybės sienos ženklais paženklinti buvusias Mažosios Lietuvos žemes kartu su Klaipėdos uostu ir prijungti juos prie Kaliningrado krašto.

Šitam atskyrimui tada sutrukdė tai, kad Klaipėdoje niekas nepuolė į paniką.

Be to, sovietinės jėgos struktūrose – saugumo ir prokuratūros – įvyko skilimas ir paaiškėjo, kieno pusėje yra žmonės.

Ar gali kas pretenduoti į Klaipėdą šiandien po tiek metų?

"Viskas yra patvirtinta tarptautinėmis sutartimis, registruota Jungtinėse Tautose, yra nustatytos mūsų sienos su Rusija. Kalbant apie karo ar agresijos atvejį, to negalima atmesti, bet viskas yra daroma, kad tos agresijos nebūtų, turime rimtus sąjungininkus, reikia stiprinti Lietuvos kariuomenę, kviesti jaunimą į Karo akademiją", – kalbėjo karjerą baigęs diplomatas ir istorikas A. Eidintas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

taip

taip portretas
Na taip , jei nori vadintis "patriotu" tai turi iškraipyti istorinius faktus ir meluoti :)))

tam, kuris supranta

tam, kuris supranta portretas
matosi, kad tu tai tikras lietuvis - savo tėvynės "paliekonis" :D

taip

taip portretas
Šiaip tai Memel užpuolė žalieji žmogeliukai - persirengę LT reguliarios kariuomenės kariai, ne tik užpuolė, bet ir nužudė vokiečių žandarą bei prancūzų karius. Memelį gynė apie 200 prancūzų, apie 150 žandarų ir apie 100 vietinių gyventojų, tik kad ūpo nelabai buvo galvas guldyti (ypatingai prancūzams) , dauguma žuvusių LT karių tiesiog apsinuodijo dujomis, nes kaimietukai nemokėjo elgtis dujiniu apšvietimu, taip kad ponas "TAIGIS" meluojate.
VISI KOMENTARAI 62
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių