Vladimiras Konstantinovas klaipėdiečiams labiau pažįstamas kaip Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choro vadovas. Tačiau nedaugelis žino, kad šis klaipėdietis yra sukūręs vieną pirmųjų dainų, kuri buvo itin populiari Atgimimo laiku. Būdamas tikras Lietuvos patriotas V.Konstantinovas nevyniodamas į vatą kalba apie šių dienų įvykius Ukrainoje.

Imperializmu neužsikrėtė

– Prašyčiau priminti patriotinės dainos sukūrimo istoriją.

– Daina vadinosi "Tau tėvynės dangus". Parašiau ją, ko gero, 1988-aisiais, o gal ir dar anksčiau. Užėjo giedros nuotaikos, paskaičiau Alio Balbieriaus eilėraščius. Iš dviejų eilėraščių sulipdžiau tekstą ir "padariau" dainą dviem solistams, chorui ir orkestrui. Ji tuo metu skambėjo ir radijuje. Kolega Alfonsas Vildžiūnas per tūkstantmečio dainų šventę bandė ją įtraukti į programą. Bet vilniečiai chorvedžiai, kurių aš nepažįstu ir jie nepažįsta manęs, klausinėjo, kas yra tas Konstantinovas ir kodėl jo dainos turėtų būti dainuojamos? Taip ji tik per žingsnį nepateko į repertuarą. Choras "Aukuras" Vasario 16-osios iškilmėse šią dainą atliko Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Sakyčiau, kad tada buvo jos pikas.

– Esate Lietuvos patriotas, etnine prasme – rusas. Koks jūsų požiūris į įvykius Ukrainoje?

– Aš esu šimtaprocentinis rusas, baigiau rusų mokyklą, bet nesu apsikrėtęs imperializmo virusu. Yra toks šmaikštus pasakymas, kad rusą iš imperijos gali išrauti, bet imperijos iš ruso – ne. Ačiū dievui, manyje nebuvo to užkrato. Apie tai byloja ir mano kūriniai. Tai, kas dabar vyksta Kryme, yra nemalonu. Mano galva, imperinis mąstymas yra liga, ją prilyginčiau psichikos ligai be jokių alegorijų. Rusijos atveju, kad ir kaip būtų gaila, matau, ši liga yra užkrečiama ir yra pasiekusi katastrofinės epidemijos mastą. Dėl to yra labai neramu. Kas iš to bus, sunku net prognozuoti. Nes kai psichiškai pakrikę tautos vadai bando išderinti pasaulį ar atmesti jį kelis dešimtmečius atgal, yra labai blogai. Pasaulis nerimauja ne be pagrindo.

– Ar tai kaip nors veikia jūsų savijautą?

– Mano supratimu, rusui bet kurioje pasaulio vietoje dabar yra sunkiau nei ukrainiečiui ar lietuviui. Tokiam rusui, kuris jaučia gėdą dėl tėvynės veiksmų. O gėda yra našta. Ukrainiečiui yra lengviau, nes tiesa yra jo pusėje.

Kurdamas eksperimentuoja

– Klaipėdoje esate žinomas žmogus. Ar tenka tai pajusti?

– Aš nesu iš tų, kurie gali būti vadinami garsenybėmis. Taip, kartais su manimi sveikinasi žmonės, kurių aš nelabai pažįstu, tai yra labai malonu, bet tai atsitinka ne dažnai. Bet aš neatstovauju tam menui, kuris gimdo "žvaigždes" šių dienų šio žodžio prasme. Aš esu nekomercinių žanrų atstovas. Tiesa, kartais mėgstu roko ir simfoninės muzikos miksą.

– Gal galėtumėte paminėti šiuos kūrinius?

– Esu parašęs tokio žanro "Rekviem". Tą kūrinį galima būtų sieti su griuvusio totalitarizmo istorija. Rašiau jį "į stalčių". Esu išstudijavęs ir atlikęs daugybės autorių rekviem, "įkirtęs" ir klasikinių, ir šiuolaikiškesnių. Man kilo idėja tiesiog pasipraktikuoti namie. Pradžioje buvau sumanęs tokią sudėtį – kūrinį turėjo atlikti simfoninis orkestras ir didelis choras, solistai, iš kurių turėjo būti vienas roko dainininkas, orkestre turėjo groti ir roko muzikantai. Tai buvo toks naminis laboratorinis eksperimentas. Parodžiau keletą dalių internete. Kolegos užsienyje, ypač anglai ir amerikiečiai, susidomėję pradėjo sekti, kaip man sekasi, ir tai tapo postūmiu tęsti darbą. Visa tai parodžiau teatro vadovams. Mano paties nuostabai, šis kūrinys 2006 m. rugpjūtį buvo atliktas. Čekai norėjo įtraukti jį į Litomyšlio šiuolaikinės ir operinės muzikos festivalio programą. Šiam sumanymui pakišo koją krizė.

– Ar tai vienintelis toks jūsų darbas?

– Buvo dar projektas "CzechoBalt", man jis buvo ypač įdomus. Jame dalyvavo puikus ansamblis iš Prahos "Clarinet Factory", kurį galima būtų pavadinti muzikine laboratorija. Jie buvo užmaišę įvairiausių stilių ir žanrų. Buvo sumanymas padaryti bendrą multimedijinį projektą – su šio kvartetu, mūsų orkestru, taip pat didžėjumi. Didžėjus – mano sūnus Eugenijus, savo aplinkoje labiau žinomas kaip dj Genys, tada gyveno Vilniuje. Šie koncertai įvyko pas mus Klaipėdoje ir Čekijos mieste Brno.

Didžiuojasi kuriančiais vaikais

– Ar kūryboje nejautėte neigimo iš sūnaus pusės, nes paprastai vaikai neigia tai, ką daro tėvai?

– Gyvenime taip būna, tačiau man su visais trimis vaikais sunkiau buvo jų paauglystės metu. Bet vaikai išauga ir dabar mūsų ryšiai yra labai gražūs. Su sūnumi ypač – šio projekto metu. Ryšį palaikėme internetu ir "sukalėme" dviejų valandų muzikinį šou, o kai susitikome, surepetavome jį per dvi repeticijas. Kadangi Eugenijus yra tikras profesionalas, tai buvo didelis kūrybinis malonumas.

– Ar darėte įtaką vaikų pasirinkimui susieti gyvenimą su muzika?

– Aš ir pats būdamas paauglys buvau sau sakęs, kad su muzika nenoriu turėti jokių reikalų, vienu metu buvau net metęs muzikos mokyklą. Mano tėvai siekė, kad būdamas vaikas nenukrypčiau blogais keliais. Kai apsisprendžiau, kad mokysiuosi muzikos, jie nelabai pritarė. Tiesiog ateina toks momentas, kai širdyje ar sąmonėje kažkas cvakteli ir supranti, kad būtent muzika yra tai, kas yra įdomiausia. Visiškai panašiai atsitiko visiems trims mano vaikams. Sūnus pasiekė tam tikros meistrystės. Dabar jis gyvena Berlyne ir yra ne tik didžėjus, bet ir elektroninės muzikos specialistas ir dirba labai rimtoje kompanijoje "Bitwig". Eugenijus daro savotišką garsų banką. Bene prieš porą metų Vokietijoje buvo paskelbtas konkursas sukurti 2030 m. autobano (automagistralės) skambėjimą. Sūnus laimėjo jame pagrindinį prizą – elektrinį motociklą, kuriuo ir dabar važinėja.

– Kokias muzikos sritis pasirinko jūsų dukros?

– Visi mano vaikai tiesiogiai susiję su muzika. Julija baigė džiazinio dainavimo studijas Klaipėdoje ir dabar pati muzikos mokykloje šį dalyką dėsto vaikams. Kaip supratau, ji dirba labai smagiai, nes ir pats visai neseniai iš jos gavau pamoką. Jauniausioji dukra Marija mokosi Kembridže groti gitara ir dainuoti populiariosios ir roko muzikos specializacijoje. Visai neseniai ją lankiau, pasižiūrėjau, kaip atrodo universitetas, lankiausi paskaitoje. Labai džiaugiuosi, kad ji ten rado save, nes mokymo būdas nepaprastai draugiškas. Ji bandė tokius mokslus krimsti ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, tačiau būtent ten Marija tiesiog suklestėjo ir yra labai laiminga. Ji – labai aktyvi, nori būti matoma ir girdima, groja su labai įdomiais muzikantais, todėl manau, kad jos gali laukti gera karjera. Susipažinau su Marijos gitaros "guru", nepaprastai įdomiu žmogumi. Pas mus yra daugybė fobijų ir trinties. Ten bendrakultūrinis katilas yra tokia norma, kad ypač kūrybinėje sferoje nesvarbu nei rasė, nei kilmės šalis, svarbiausia, ką tas žmogus gali.

Su garsenybe liko draugais

– Ar tiesa, kad esate garsaus dirigento Dante Anzolini draugas. Kas jus sieja?

– Taip, mes draugai nuo 1994 m., kai jis čia statė "Traviatą". Jis tada buvo ką tik baigęs Jeilio universitetą ir Bonos operos teatre dirbo dirigento asistentu. Mes iki šiol prisimename tą spektaklį ir darbą su juo. Tai buvo išskirtinis pastatymas. Galėdavome repetuoti iki vidurnakčio, o po to bare iki trečios valandos nakties aptarinėti darbą. Tai buvo tikroji ir nuoširdi kūryba. D.Anzolini yra dirigavęs ir Niujorko "Metropolitan Opera".  Įdomiausia, kad dvasinio ir emocinio ryšio su Klaipėda jis neprarado iki šiol. Gruodį viešėdamas čia sakė, kad pasaulyje yra dvi vietos, kur jam maloniausia lankytis, tai – Niujorkas ir Klaipėda. Esame draugai, dalijamės ir asmeniniais išgyvenimais, bet kalbame ir apie kūrybą.

– Ar esate reiklus choristams?

– Su choro dainininkais esame kolegos. Beje, D.Anzolini santykių su kolegomis požiūriu yra man tikras autoritetas. Jis ne diktuoja, o generuoja visų energiją nieko neprimesdamas, tai yra speciali bendravimo su žmonėmis filosofija. Vienas garsiausių pasaulio dirigentų per reiklumą muzikantui batuta išdūrė akį. Yra autoritetų, kurie trepsi kojomis ir taškosi seilėmis. Pastaruoju metu jaučiu, kad mes dirbame konstruktyviai ir šiltai.

– Ar choro dainininkams užtenka uždarbio teatre?

– Tai, ką šitie atsidavę teatrui žmonės daro ir ką gauna pinigine išraiška, yra gėdinga ir pasityčiojimo termino verta suma – minimumas. Taip būti negali, tie žmonės turi teisę gyventi oriai.

Dabar žmonės be darbo, kurį dirba iš pašaukimo, yra priversti vežioti dujų balionus, nešioti paštą... Kai kas mokytojauja arba groja vargonais. Man ir pačiam tenka suktis – orkestruoju ir "darau" aranžuotes įvairiems muzikiniams kolektyvams. Kol valstybės politika kultūros atžvilgiu nepasikeis, matyt, būsime bėdoje. Taip nėra net kaimynėse šalyse. Nepaprastai gaila, bet esame giliame užkampyje.

Vizitinė kortelė

1958 m. rugpjūčio 28 d. gimė Šiauliuose,
1975–1979 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, Klaipėdos fakultetuose (dabar Klaipėdos universitetas) chorinio dirigavimo specialybę.
1980–1981 m. mokėsi prof. J.Aleksos dirigavimo meistriškumo klasėje prie Kauno valstybinio choro ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro.
1992 m. mokėsi Tarptautinėje J.S.Bacho vasaros akademijoje Štutgarte (Vokietija).
1976–1987 m. dirbo Klaipėdos liaudies operos teatro chormeisteriu.
1984–1991 m. dirbo Džiazo muzikos katedros dėstytoju.
1985–1986 m. dirbo Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Chorinio dirigavimo katedros dėstytoju.
1987–1992 m. dirbo Klaipėdos muzikinio teatro chormeisteriu.
Nuo 1992 m. iki šiol yra Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris ir dirigentas.
1993–1997 m. – choro "Aukuras" meno vadovas.
1997–2004 m. – Klaipėdos vokalinio ansamblio meno vadovas.
Nuo 2000 m. iki šiol Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir Vilnius City Opera (buv. "Bohemiečiai") projektų aranžuotojas.