Angelų sargų dienos išvakarėse kalbinamas Klaipėdos apskrities policijos viršininkas Benonas Ivanauskas neslėpė labiausiai svajojantis apie tokią komandą, kuri neleistų ja abejoti ar rausti iš gėdos.

Ir nusikaltėliai yra žmonės

– Nors per šventes įprasta sakyti sveikinimo kalbas, norėtume pradėti pokalbį nuo dalykų, kurie jus, kaip didelio policininkų būrio vadą, labiausiai skaudina.

– Vien Klaipėdoje dirba apie 730 policininkų. Tad nenuostabu, kad tokį pareigūnų būrį sudaro tikrai skirtingi žmonės. Man labai nemalonu, kai girdžiu kalbant apie visus policininkus kaip apie priešus. Žinau, kad yra tokių, kurie nemoka su žmonėmis bendrauti paprastai ir nuoširdžiai. Pasipūtimas, pomėgis gąsdinti, grasinti bausmėmis yra bruožai, kurie vis dar būdingi ne vienam pareigūnui. Vos ne kiekvieno susirinkimo ar selektorinio pasitarimo metu tenka priminti pareigūnams, kad neturėtų jokios arogancijos. Nesvarbu, kad ir ką būtų padaręs žmogus, vienodai garbingai su kiekvienu elgtis ir kalbėti. Vis pabrėžiu, jog policininko darbas – oficialiai išdėstyti dokumente pažeidimą. Kaip jį už tai bausti, spręs tas, kas priims sprendimą. Gąsdinti ar grasinti – ne policijos pareigūno darbas. Policininkas turi būti pagalbininkas, patarėjas, draugas, o ne priešas.

– Ko gero, sunkoka būtų reikalauti iš pareigūno būti draugu vagiui ar žmogžudžiui?

– Be abejo, sunkoka. Tai daugiau liečia Viešąją policiją. Mums labai svarbu išlaikyti gerą bendravimą su miesto bendruomene. Užkietėję recidyvistai nesupranta įtikinėjimo. Bet ir su jais reikia kalbėti. Jei ta kalba būtų nuoširdi ir prasidėtų ne nuo įvykdyto nusikaltimo, o nuo buitinių dalykų, būtų kur kas lengviau patiems pareigūnams. Ir nusikaltėliai yra žmonės.

Keisti žmones sudėtinga

– Pradėjome nuo kritiškų pastabų. Gal galite jaunus pareigūnus palyginti su tais, kurie pradėjo dirbti dar sovietmečiu ar prieš dešimtmetį?

– Kasmet visuomenės pasitikėjimas policija kyla. Pats matau, kad tarp kolegų daugėja kultūringų, išsilavinusių žmonių. Pastaruoju metu į policijos mokyklą konkursas siekia iki keturių į vieną vietą. Policininkais nori tapti gerais pažymiais baigę mokyklas jaunuoliai. Jų intelektas gerokai aukštesnis nei tų, kurie ateidavo prieš keletą metų. Dalis seniai dirbančių taip pat pasikeitę į gerąją pusę. Neslėpsiu, yra ir tokių, kuriuos norėtume išauklėti, bet tokio amžiaus žmones pakeisti sudėtinga. Jie tiesiog neišsivaduoja iš stereotipų.

– Kai kalbama apie policininkus, neretai pirmiausiai žvilgsnis krypsta į komisariato vadą. Klaipėdos policininkai atvirauja, kad vadas, tai yra jūs, yra santūrus, neleidžiantis sau rėkti ant pavaldinio. Ar toks bendravimas tikrai suformuoja pagarbą vadovui?

– Anksčiau kur kas dažniau leisdavau sau trinktelėti kumščiu į stalą. Man labai daug davė stažuotės užsienio valstybėse: JAV, Kanadoje, Anglijoje, Lenkijoje. Jose mokoma, kad bendrieji vadybos principai yra tokie pat gamyboje, versle ir policijoje. Svarbiausia suprasti, kad žmogus teisingai įvertina savo paties klaidas tada, kai su juo bendraujama žmoniškai, o ne rėkiant. Šitą dalyką supratau ir prisimindamas savo paties darbo pradžią. Esu turėjęs viršininką, kuris viską aiškindavo rėkdamas. Puikiai pamenu, kaip išėję iš jo kabineto sakydavome, kad nieko nedarysime. Kartais reikia pakelti balsą, bet isteriškai šaukti – jokiu būdu ne, nes tai sukelia tik atvirkštinę reakciją.

Didžiausia rykštė – kyšiai

– Ar yra buvę, kad pareigūnai veržtųsi paverkti jums ant peties?

– Labai retai, bet būna. Tiesa, sunku pasakyti, kodėl jie taip elgiasi.

– Ir vis dėlto kartais tenka su pavaldiniais kalbėti nemaloniomis temomis. Už ką dažniausiai juos barate?

– Didžiausia rykštė – kyšiai. Policija ne ta vieta, kur galima imti pinigus. Keista, jog suaugusiems žmonėms tenka aiškinti, kad tai darydami jie susigadins gyvenimą ne tik sau, bet ir savo šeimoms. Yra tokių, kurių netinkamą elgesį pastebi civiliai žmonės, mato bendradarbiai, kuriuos įspėja padalinio vadovai, pastabas sakome net mes. Praktika byloja, kad toks žmogus nepasimoko. Tada tenka imtis priemonių juos nutverti už rankos. Pamenu gal tik vieną atvejį, kai pareigūnas pasitaisė. Gal prieš kokius dešimt metų pasikalbėjau su žmogumi apie mane pasiekusią informaciją. Po ano pokalbio nieko blogo apie jį daugiau neteko išgirsti. Ypač skaudu būna, kai Policijos mokyklos kursantai atvirauja, ko blogo iš patyrusių policininkų jie išmoko atlikdami praktiką.

– Ar jūsų netrikdo merginų veržimasis dirbti policijoje? Juk kartais matome mažo ūgio, auskaruotas, žieduotas, ryškiai išsidažiusias merginas, patruliuojančias gatvėse.

– Žinau, kad šiais metais stojant į Policijos mokyklą žymiai sugriežtinti fizinio parengimo testai. Kadangi norinčiųjų stoti yra pakankamai, manau, kad ateityje tokių policijos pareigūnų bus žymiai mažiau. Esu tikras, kad pas mus, kaip ir kitose šalyse, dirbantys rikiuotės padaliniuose fiziškai turi būti kur kas stipresni, nei dirbantys kabinetuose.

– Ar darbas policijoje uždeda žmonėms antspaudą?

– Be abejo. Tai sistema, kuri moko tvarkos, įstatymo laikymosi. Bet ir tarpusavio bendravimas pas mus yra kitoks. Pamenu, ką tik baigęs studijas Kauno politechnikos institute labai stebėjausi ir net ne visada supratau pareigūnų tarpusavio santykių. Glumino ypatingas subordinacijos laikymasis, valdiškas bendravimas tarp kolegų. Tai buvo didžiulis kontrastas tarp studentų bendrystės, kai visi vieni kitiems padėdavome.

Generolu tapti nesiekia

– Baigėte ekonomikos studijas. Kas jus atvedė į policiją?

– Studijuodamas tikrai nesvajojau dirbti pareigūnu. Mąsčiau apie gamybą. Bet gavau tokį paskyrimą ir pradėjau nuo inspektoriaus milicijoje. Spalio pirmąją sukako 33 metai, kai dirbu šioje srityje. Studijuodamas ekonomiką išmokau suplanuoti darbus, dirbti taupiai ir kiekvieną darbą padaryti iki galo. Visos šios žinios labiausiai pravertė tapus vadovu.

– Paminėkite, kokius darbus per tarnybos metus jums teko dirbti.

– Pradėjau inspektoriumi kriminalinėje milicijoje. Paskui – poskyrio viršininku Šilutėje, grįžau į Klaipėdą skyriaus viršininko pavaduotoju, skyriaus viršininku, Vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotoju, pirmuoju pavaduotoju, o pastaruosius 11 metų esu viršininkas.

– Ar pasiekęs tokių karjeros aukštumų dar galėtumėte pasakyti, kad tas ne kareivis, kuris nenori tapti generolu. Ar svajojate apie dar aukštesnį šuolį karjeroje?

– Jau ne. Ne kartą buvau sulaukęs pasiūlymo dirbti departamente, bet atsisakiau. Aš visada atsargiai ir ilgai vertinu pasiūlymą dirbti aukštesnėse pareigose. Net pasiūlymo tapti viršininko pavaduotoju pirmą kartą nepriėmiau. Mėgstu pasverti savo gebėjimus. Nenoriu būti vien dėl to, kad būčiau. Šiuo metu departamente reikia jaunesnių žmonių. Nuo pirmos dienos, kai buvau paskirtas į šias pareigas, buvau pasiruošęs parašyti pareiškimą ir išeiti. Čia tokia vieta. Visokie įvykiai gali priversti tai padaryti. Tai natūralu. Apskrities policijos viršininko pareigos gražiai skamba, bet ar kas žino, kiek tai kainuoja nervų. Ypatingi įvykiai labai veikia. Anksčiau juos net naktį sapnuodavau. Labai daug sveikatos kainuoja ir naktiniai skambučiai. Vien todėl nakčiai telefoną palieku kitame kambaryje, bet jo niekada neišjungiu.

Užgriuvo ir krizė

– Ką norėtumėte iki tarnybos pabaigos nuveikti?

– Norėčiau padaryti tris dalykus. Pirmiausiai bent pradėti, o jei pasiseks, ir baigti naujojo vyriausiojo komisariato statybą. Projektavimas jau baigtas, turėtume pradėti statyti. Jei dabar to nepadarysime, tai nežinia, ar kada išvis tai pavyks. Jau suformavome stiprų ir perspektyvų vidurinės grandies vadovų branduolį. Norėčiau jį dar labiau sustiprinti. Jauni, protingi, tvirti žmonės vadovauja biurams, skyriams. Jau matyti, jei jie nepaliks policijos, Klaipėdoje bus tvarka. Tai Valdas Narutavičius, Alvydas Katkauskas, Mindaugas Petrusevičius, Andrius Leliuga, Gintautas Mačiulaitis, Mindaugas Busilas, Zigmas Turskis, Ramūnas Strazdauskas, Arūnas Tūzas – tai tikri profesionalai, atsidavę darbui. Labai džiaugiuosi, kad dabar jie tampa vadovais. Ir trečias mano noras – kad policijos pareigūnai išmoktų kultūringai bendrauti su kiekvienu žmogumi.

– Ar prisirišate prie žmonių? Ar jums yra svarbu, su kuo dirbate?

– Man reikia nemažai laiko, kol prisirišu. Turiu pamatyti žmogų įvairiose situacijose. Ko gero, nebuvo atvejų, kad apie žmones, prie kurių esu prisirišęs, būtų tekę keisti nuomonę.

– Buitinis klausimas. Kur ir kaip gyvenate?

– Girkaliuose esu nusipirkęs namą. Pasiėmiau paskolą tikėdamasis, kad ją galėsiu atiduoti pardavęs butą Klaipėdoje. Užgriuvo krizė, ir dabar negaliu nei buto parduoti, nei paskolos grąžinti. Gyvename su žmona. Vaikai jau suaugę. Sūnus yra išlaikęs teisėjo egzaminus, dirba teisme. Dukra ketvirtakursė M.Romerio universiteto studentė.