Prieš penkerius metus vilnietė Remigija Zinkevičienė kreipėsi į uostamiesčio valdžią dėl atminimo ženklo įrengimo ant jos dėdės kario savanorio V. Šulco (1924–1948) kapo.

Tuomet moteriai atsakyta, kad tai bus įmanoma tik po Skulptūrų parko atnaujinimo.

Tada kalbėta, jog palei Trilapio gatvę bus įrengta granitinių plytelių juosta, ant kurios bus galima iškalti šiose kapinėse palaidotųjų vardus.

Taip žadėta įamžinti ir R. Zinkevičienės dėdės savanorio V. Šulco atminimą.

R. Zinkevičienei tokia įamžinimo forma buvo priimtina. Kaip ji pati teigė, svarbu, kad būtų bet koks ženklas, liudijantis jos dėdės Vaclovo amžinojo poilsio vietą.

Po ilgokų derinimų, Klaipėdos politikams pritarus, nuspręsta miesto lėšomis ant granitinės lentos iškalti V. Šulco vardą, pavardę, gimimo ir mirties metus, taip pat žodžius „karys savanoris“.

Pasak savivaldybės atstovų, kelis šimtus eurų kainuojanti plokštė jau gaminama ir, tikimasi, greitai bus įmontuota specialioje alėjoje Skulptūrų parke. Čia ilgainiui atsiras ir kitų šioje vietoje atgulusiųjų vardai, kurių kapai sunaikinti ar nežinomi.

Lygiai prieš 75 m. saugumiečių skerdykloje – MVD Klaipėdos kalėjime dabartinėje S. Nėries gatvėje – nukankintas mirė Vietinės rinktinės eilinis V. Šulcas.

Jo kūnas buvo užkastas be karsto tuometėse uostamiesčio kapinėse, dabartiniame Skulptūrų parke.

Ir nors V. Šulco kapas per 30 metų sulygintas su žeme buvo net du kartus (antrą kartą įrengiant Skulptūrų parką), šio vos 24-erių Lietuvos kario amžinojo poilsio vieta dėl neįtikėtinų aplinkybių išliko žinoma.

Tačiau šiandien čia nei kauburėlio, nei kokių kitų buvusios kapavietės žymių neliko.

V. Šulcas yra reabilituotas, jo teises atkūrė Aukščiausiasis Teismas 1990 m. gruodžio 19 d.

O 2004 m. balandžio 7 d., Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu, eilinis V. Šulcas pripažintas kariu savanoriu.