Atvertė kario biografiją
Prieš dvejus metus pradėjome domėtis J. Tomkaus gyvenimu, jo darbo veikla ir aiškintis jo mirties aplinkybes, nes iki šiol istorikams nepasisekė jų sužinoti.
Šis procesas truko gan ilgai, tačiau galiausiai viskas sudėliota į vietas.
Vyriausioji Raseinių muziejaus rinkinių kuratorė Diana Valantinaitė su kolege Lina Vapsevičiene gilinosi į J. Tomkaus biografiją.
Atsivertus bažnytinių knygų metrikas, rasta, jog iš viso Antano ir Marijonos (Bataitytės) Tomkų šeimoje gimė 8 vaikai – 6 sūnūs ir 2 dukterys.
Tomkų sūnus Juozas, kilus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. gegužės 21 d., buvo mobilizuotas į Rusijos armiją ir paskirtas į 179-ąjį atskirąjį batalioną.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje į Rusijos armiją buvo mobilizuota apie 64,5 tūkst. lietuvių.
J. Tomkus istorikams buvo žinomas kaip vienas iš atskirojo lietuvių Vytauto Didžiojo Sibiro bataliono kūrėjų, t. y. jis buvo aktyvus visuomenininkas, žurnalistas, rašė spaudai, išleido knygą apie žvalgybininkų darbą, skaitė paskaitas.
Šiek tiek vėliau būtent tai ir nulems, kad Klaipėdos operacijos vadas J. Budrys jį priims į savo štabą ir paskirs štabo viršininku, nes J. Tomkus mokėjo skaityti žemėlapius, išmanė žvalgybinį darbą.
Bet tai bus paskui.
Sunkus grįžimas į Lietuvą
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, J. Tomkaus kelionė į Lietuvą užtruko, teko įveikti užkardas, keisti net išvaizdą ir dokumentus.
Tuo metu revoliucijos apimtoje Rusijoje į Lietuvą dalis traukiančių lietuvių pateko į Krasnojarsko ir Irkutsko kalėjimus.
Būtent Krasnojarsko ir Irkutsko kalėjimuose 1919 m. devynis mėnesius kalėjo ir J. Tomkus.
Išsilaisvinti iš kalėjimo padėjo žmona Valentina, Peterburgo universiteto gamtos mokslų studentė, taip pat kalėjimo prižiūrėtojas čekistas latvis ir Lietuvos specialiosios misijos atstovai Maskvoje.
1921 m. gegužės 2 d. J. Tomkus sugrįžo į Lietuvą.
Jo tarnybą Lietuvos kariuomenėje atspindi Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus majoro J. Tomkaus asmens byla ir knyga „Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953“.
1921 m. gegužės 19 d. J. Tomkus įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas 12-ojo pėstininkų pulko 2-osios kulkosvaidininkų kuopos jaunesniuoju karininku.
1923 m. sausio 7 d. J. Tomkus tapo Žvalgų dalies viršininku.
O ruošiantis Klaipėdos operacijai, J. Budrys savo pavaduotoju paskyrė savanorį Praną Klimaitį, štabo viršininku tapo J. Tomkus, gavęs kovinę pravardę „Oksas“.
Raseinių krašto istorijos muziejaus muziejininkė L. Vapsevičienė pateikė medžiagą dėl teisėtumo J. Tomkui gaunant 10 ha žemės kaip kariui-savanoriui.
Raseinių rajone Varnėnų kaime 1924 m. spalio 11 d. Raseinių Žemės reformos valdybos nutarimu naikinant Kazakaučiznos dvarą (pervadinant jį Varnėnų kaimu), kaip kariui savanoriui J. Tomkui paskirtas 10 ha žemės sklypas.
Teigiama, kad atostogų metu J. Tomkus atvykdavo į Raseinius aplankyti savo tėvų.
Bolševikinio teroro auka
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, J. Tomkus tapo viena pirmųjų sovietų sistemos aukų.
Tirdami majoro J. Tomkaus mirties aplinkybes, rėmėmės turimais šaltiniais ir faktine medžiaga, kurios pagrindu buvo nustatyta, kada tiksliai ir kaip mirė šis Lietuvos patriotas.
1950 m. iš Lietuvos į JAV išvykęs žvalgybininkas Bronius Aušrotas straipsnyje „Majorą Tomkų prisiminus“, publikuotame JAV leistame žurnale „Karys“, gana glaustai apžvelgia J. Tomkaus gyvenimo kelią ir akcentuoja, kad „žymus visuomenininkas ir patriotinės spaudos darbininkas“ tapo „pirmoji bolševikinio teroro auka 1940 m.“.
Tik patriotų dėka kūnas buvo išsaugotas ir 1941 m. spalio mėn., esant vokiečių okupacijai, pašarvotas Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir iškilmingai palaidotas Karmelitų kapinėse lakūnų skvere.
Pagal žurnale „Karys“ pateiktą medžiagą majoro J. Tomkaus namuose 1940 m. liepos 10–11 d. atlikta krata, po to jis įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
Pirmoji informacija apie majoro J. Tomkaus žūtį pateikta sovietų agento Jefimo pažymoje Nr. 47, 1940 m. liepos 14 d.
Jis savo viršininkus Maskvoje informavo apie „Kauno kalėjime liepos 14 dieną įvykusią aktyvaus voldemarininko, atsargos majoro – Tomkaus Juozo, Antano, 1896 m. gimimo, savižudybę“.
Pagal žurnalo „Karys“ 1950 m. informaciją, „139 kameroje, 1940 m. liepos 13 d. apie 12–13 val.“ J. Tomkus žuvo.
Jo mirties aplinkybėmis susidomėjo Lietuvoje naujai paskirtas Saugumo viršininkas Antanas Sniečkus ir jau liepos 14 d. 8 val. ryto buvo atlikta skubi medicininė ekspertizė, kad būtų nustatyta mirties priežastis.
Lygtis su nežinomaisiais
Po J. Tomkaus mirties buvo atliktos dvi ekspertizės: 1940 m. liepos 14 d. ir 1941 m. spalio mėn., jau vokiečių okupacijos metu, prieš jį palaidojant, tačiau iki šiol nė vienos ekspertizės akto originalas nesurastas.
M. Krygeris liudijo: „Saugumo departamento viršininkas A. Sniečkus pasakė, kad Saugumo departamento žinioje kalėjime laikomas J. Tomkus nusižudė. Prašė nustatyta tvarka patikslinti savižudybės faktą ir surašyti teismo medicinos apžiūrėjimo protokolą.“
Pagrindinė nustatyta mirties priežastis – kairės rankos venų persipjovimas.
Antroji ekspertizė atlikta vokiečių okupacijos metu, 1941 m. spalio mėn., tada komisija nustatė ir kūno sužalojimus: „Galvoje buvo rasta didelio sutrenkimo ir smūgių žymės, buvo išlaužyti rankų pirštai, o dešinėje kaklo pusėje buvo gili peilio smūgio žaizda“ (to meto spaudos įrašai).
Būtina pažymėti, kad ši komisija nieko nerašo apie kairės rankos venų persipjovimą.
Tačiau sovietų agento Jefimo pažymos Nr. 47 duomenys sutampa su 1950 m. žurnalo „Karys“ pateikta informacija, kad dešinėje kaklo pusėje buvo gili smūgio peiliu žaizda.
Tikėtina, kad J. Tomkus, būdamas žvalgybininkas, sugebėjo išsaugoti sulankstomą peiliuką, kurį panaudojo kaip įrankį savižudybei.
1940 m. komisija to nemini, nes kaip pas J. Tomkų galėjo atsidurti sulankstomas peiliukas?
Veikiausiai taip nutiko dėl kalėjime netinkamai atliktos asmens patikros.
Po mirties sovietai J. Tomkaus kūno žmonai negrąžino.
Sovietų tardytojo nurodymu, J. Tomkaus kūnas atiduodamas į Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Anatomikumą studentams preparavimui, kad jis „išnyktų“.
Prie tardymo prašymo lapo yra kalėjimo viršininko rezoliucija, kuria viršininkas davė leidimą „1940 m. liepos 15 d. 7 val. 30 min. J. Tomkaus lavoną pergabenti į Medicinos institutą“.
Tik tuomečių patriotų dėka kūnas buvo išsaugotas ir 1941 m. spalio mėnesį, esant vokiečių okupacijai, pašarvotas Vytauto Didžiojo karo muziejuje bei iškilmingai palaidotas Karmelitų kapinėse, lakūnų skvere.
M. Krygeris straipsnyje nurodo, kad „1941 m. vasarą J. Tomkus iškilmingai buvo palaidotas. Jo karstą į kapines lydėjo tūkstantinė minia...“.
1959 m. kapinės buvo pertvarkomos į Ramybės ir poilsio parką. Tikėtina, kad J. Tomkaus palaikai nebuvo perlaidoti ir jie liko Karmelitų kapinėse.
J. Tomkaus artimųjų Kaune jau nebebuvo, jo šeima po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į JAV.
Pagarba Lietuvos patriotui
Kaip kasmet, taip ir šiemet, Kaune Klaipėdos karšto prijungimo prie Lietuvos minėjimas prasidės prie simbolinio majoro J. Tomkaus antkapinio paminklo Aukštųjų Šančių karių kapinėse, kur bus iškelta tautinė ir Klaipėdos krašto vėliavos, padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės.
Aukštųjų Šančių karių kapinėse, Kaune, yra kenotafas – paminklas, kuris buvo atidengtas ir pašventintas 2017 m. lapkričio 18 d.
Jis skirtas atminti Lietuvos kariuomenės karininkus, kurie žuvo arba buvo nužudyti sovietinės bei nacių okupacijų metais.
Paminklą savo lėšomis pastatė karininkų artimieji.
Ant granitinių stelų iškaltos 813 pavardžių karininkų, žuvusių arba nužudytų sovietinės okupacijos metu, bei 26 pavardės karininkų, žuvusių nacių okupacijos metu.
Vienoje stelų paminėta ir J. Tomkaus pavardė.
Po to visi atvykusieji paminėti Klaipėdos sukilimą susirinks Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, kur dar 1928 m. buvo atidengtas žalvarinis Laisvės paminklas.
Ant jo pjedestalo šonų iškalti Lietuvos nepriklausomybę padėję iškovoti mūšiai.
Čia yra ir užrašas „Klaipėda 1923“ – Klaipėdos 1923 m. sukilimui atminti.
Labiausiai džiugu, kad pavyko rasti J. Tomkaus artimuosius, jo sūnaus Vaidevučio vaikus: Prancūzijoje J. Tomkaus anūkę Irenę ir anūką Augustiną Austrijoje. Jie papildė savo senelio portretą atsiminimais ir atsiųstomis nuotraukomis.
Iniciatyvinė grupė baigia ruošti knygą, kuri šiemet bus išleista, ir tikimasi, kad J. Tomkaus anūkai atvyks į Lietuvą, pasirodžius monografijai apie jų senelį – iškilų Lietuvos karį ir šalies patriotą.
Naujausi komentarai