Pavydėjo paukščiams

Ilgą laiką dirbusi plaukimo trenere, moteris vandens nebijo, plaukimas jai atrodo saugus ir geras būdas susikaupti prieš dienos darbus.

Jaunystėje ji yra kopusi į kalnus, o dabar A.Dirgėlienė mėgsta aktyvų poilsį.

Vakaroti prie laužo, miegoti palapinėje, ryte susirinkti mantą ir leistis toliau irkluojant baidarę ir taip praleisti ne vieną ar dvi dienas, o ištisas atostogas, A.Dirgėlienei yra puikus poilsiavimo būdas.

Be to, moteris labai seniai vairuoja automobilį, jos įgūdžiai yra tokio lygio, kad galėtų vadinti save profesionalia vairuotoja, automobiliu ji yra išvažinėjusi pusės Europos valstybių kelius.

Širdis veržėsi kažkur tolyn nuo kasdienybės, norėjosi atitrūkti nuo žemiškų dalykų.

Tačiau kelerius pastaruosius metus valdininkė neturi savo automobilio. Nugalėjo racionalus protas.

Kam tie rūpesčiai, jeigu mieste nesunku bet kurį tašką pasiekti visuomeniniu transportu, o pajūrį – dviračiu?

Kai laukia tolimesnė kelionė, A.Dirgėlienė automobilį išsinuomoja.

„Vairavimas yra dar viena mano aistra. Kol kas džiaugiuosi, kad neturiu mašinos – nereikia galvoti nei apie techninę jos apžiūrą, nei apie plovimą ar padangų keitimą. Gyvenimas turi būti patogus“, – apie savo apsisprendimą kalbėjo moteris.

Moteris atviravo, kad nuo vaikystės pagalvodavusi, kokie laimingi yra paukščiai, jie gali pajusti skrydžio malonumą ir grožį.

Tada ji nė nenutuokė, kad vieną dieną pati pajus džiaugsmą matyti žemę iš pačios pilotuojamo lėktuvo.

Netikėtumas: saulėlydis iš piloto kabinos – visai kitoks. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Pastūmėjo ribojimai

„Turiu draugę, kuri lengvai pasiduoda įvairiems iššūkiams ir daugelį jų susigalvoja pati. Prieš kelerius metus ji „susirgo“ skraidymo liga. Prieš trejus metus pradėjo skraidyti, yra pabandžiusi valdyti įvairių rūšių lėktuvus. Kai socialiniuose tinkluose pasidžiaugė, kad jau turi lėktuvo piloto licenciją, mane tai užkabino. Pradžioje jos paklausiau, kada paskraidins mane. Paaiškino, kad dar neturi teisės skraidinti žmonių, ir pasakė, kad gali supažindinti su instruktoriumi, o jis padės man pačiai pajusti skrydžio džiaugsmą“, – apie pirmąjį postūmį sėsti į lėktuvo kabiną pasakojo A.Dirgėlienė.

Praėjusių metų birželio 27-ąją A.Dirgėlienė įsimins ilgam – tądien ji pirmą kartą skrido ultralengvuoju lėktuvu „Sky Ranger“.

„Tai buvo metas, kai baseinai neveikė, judėjimas ribojamas, todėl išvažiuoti toliau negalėjau. Širdis veržėsi kažkur tolyn nuo kasdienybės, norėjosi atitrūkti nuo žemiškų dalykų. Ir tada man pasaulis atsivėrė kitu rakursu. Iš aukštybių pamačiau gražiausią iki tol mano matytą vaizdą. Mačiau marias, jūrą, Kuršių neriją. Važiuojant automobiliu tik nuo aukščiausio kalno įmanoma pamatyti jūrą ir marias vienu metu. Išvydusi tai iš lėktuvo kabinos, suvokiau, kokia trapi mūsų Neringa, stebėjau visai kitokį nei įprasta saulėlydį, daugybę jo iki tol nematytų spalvų. Grožis buvo toks neapsakomas žodžiais, kad manyje nebuvo vietos baimės jausmui. Pirmą kartą patyriau aukščio pojūtį, kuris žmonėms nėra įgimtas. Kartais žmones jis baugina, juk yra tokių, kurie net į apžvalgos bokštą bijo kopti. Mane jis užbūrė. Instruktorius – labai patyręs, visiškai pasitikėjau juo“, – dalijosi įspūdžiais A.Dirgėlienė.

Reikia daug laiko

Paėmusi vairalazdę, pažiūrėjusi į prietaisų skydelį, moteris žino – turi stebėti, kad rodyklės visada būtų ties nulio padala, kad būtų išlaikytas balansas, kad būtų matoma lėktuvo nosis.

Suvokdama, jog valdo sudėtingą skraidantį aparatą, jaučiasi ypatinga.

Galimybė ne tik pasukti į dešinę ar kairę, kaip vairuojant automobilį, o valdyti lėktuvą erdvėje, kelia kur kas stipresnes emocijas.

Miškų ir dirbamų laukų plotai, tvenkiniai, upės, ežerai iš viršaus atrodo tobulai.

A.Dirgėlienė tikino pajutusi pasididžiavimą darbščiais savo krašto žmonėmis, nuostabia tėvynės gamta.

Pirmą kartą lipdama į dviviečio lėktuvo kabiną A.Dirgėlienė tikėjosi pramogos. Bet tas pirmas kartas tebuvo tik pradžia.

Mūsų oro sąlygos neleidžia dažnai skraidyti, o ir laiko tam nėra daug – nemažai užtrunka, kol nuvažiuoja iki pakilimo vietos, gaištama ir pasiruošimui skristi, todėl dažnai skraidyti valdininkei būtų didelė prabanga.

Dažnai skrydžiai vyksta vakarais, kai galima pamatyti saulės laidą. Tad namo moteris grįžta jau vėlų vakarą.

Po kelių pirmųjų skrydžių A.Dirgėlienė išgirdo netikėtą draugės klausimą – kada ji pati pradės mokytis pilotuoti lėktuvą.

Taip ši mintis pamažu ėmė brautis į moters galvą.

Dovanojo skrydžius

Klaipėdietė džiaugiasi, kad nepaprastas emocijas teko išgyventi ir jos jau garbaus amžiaus tėvams.

„Mano tėtis kartkartėmis užsimindavo, kad norėtų paskraidyti. Vieno gimtadienio proga organizavome jam pasiskraidymą parasparniu. Kai jis nusileido, nustebome – tokio laimingo jo niekada nebuvome matę. Nors jau ketverius metus nebeturiu tėvelio, iki šiol atmintyje išliko jo džiaugsmu spindinčios akys. Tada kitu skrydžiu į dangų išleidome ir dukterėčią. Po to visą vakarą jie su seneliu nesustodami aptarinėjo, ką matė ir jautė“, – pasakojo A.Dirgėlienė.

Šiemet Motinos dienos proga ji į lėktuvą įsodino ir savo 77-erių mamą. Tiesa, lėktuvą pilotavo ne dukra, o instruktorius.

Po tokios dovanos garbaus amžiaus moteris kartojo, kad dabar suprantanti savo šviesios atminties vyro ir anūkės emocijas. Ji skrydį vadino didžiuoju gėriu ir tikruoju laisvės pojūčiu.

Skrisdama tik mėgaujasi

„Kai pakylu į orą, atsiplėšiu nuo žemės ne tik tiesiogine to žodžio prasme, bet ir nuo kasdienių rūpesčių, skausmų, pykčių, problemų. Nusileidžiu ir grįžtu į kasdienybę, juk tai – neišvengiama. Bet pakelti sunkumus tampa kur kas lengviau, nes emociškai būnu jau kur kas stipresnė, atrodo, kad skrydis pakrauna vidines baterijas. Mintys būna skaidrios ir gražios. Po to eiti į darbą – lengva“, – tikino daug atsakomybės reikalaujantį darbą dirbanti moteris.

Pasak A.Dirgėlienės, po tokio smegenų ir emocijų išvalymo kasdieniai darbai nuveikiami lengviau, o į nemaloniausius reaguoja paprasčiau ir lengviau.

Moteris atviravo, kad bendradarbiai ją palaiko, ji nejaučia pašaipų ar abejonių dėl savo pasirinkimo.

Paprašyta palyginti skrydį ir plaukimą, A.Dirgėlienė prisiminė vieno plaukimo trenerio žodžius, kad plaukimas yra labai nuobodi sporto šaka, plaukikas juda nuo vieno bortelio iki kito ir atgal.

Dar būdama mokine per plaukimo treniruotes A.Dirgėlienė kartodavo eilėraštį ar matematikos apibrėžimą.

Dabar, jau būdama brandaus amžiaus, baseine ji susidėlioja dienos planus ir nusprendžia, kaip juos įgyvendinti.

„Skrisdama apie darbus tikrai negalvoju, tik mėgaujuosi“, – atviravo moteris.

Svajoja apie licenciją

A.Dirgėlienė prisipažįsta, kad kol kas skrydžiai yra labiau pramoga nei konkretaus plano dalis. Tačiau pati sau garsiai nesakydama ji brandina svajonę apie piloto licenciją.

Kad ir kokia tolima ši svajonė, ji yra tarp realių valdininkės planų.

Moteris žino, kad laukia daug kruopštaus darbo, nes reikės labai daug mokytis, ypač nelengvas bus teorijos kursas.

Praktikoje labai svarbu išmokti pakilti ir nutūpti, o tai tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paprasta ir lengva.

„Pats pilotavimas viršuje – pasisukimai, vairalazdės laikymas ir kiti dalykai – nėra sudėtingas, tai kur kas lengviau, nei išmokti vairuoti mašiną. Kol kas labai tyliai svajoju apie licenciją. Jei galėčiau skraidyti bent porą kartų per savaitę, būtų geriau ir svajonė pildytųsi greičiau. Mano draugė mokėsi dvejus metus, bet ji tai darė labai tikslingai, užsispyrusiai. Aš – kiek kitokia. Negaliu kaskart tik pagalvojusi leistis į skrydį. Yra ir šeimos reikalai, kiti įsipareigojimai“, – neslėpė klaipėdietė.

Artimieji A.Dirgėlienės nestabdo, krikšto vaikai didžiuojasi tokia šaunia krikštamote.

Tausodama savo mamos nervus, moteris apie įvykusį skrydį dažniausiai jai pasako po jo.

Kartais tam net nėra laiko, moteris susiruošia ekspromtu ir nė nespėja mamai pranešti apie tos dienos treniruotę.

Skraidanti valdininkė nėra dažnas reiškinys, bet laisvę deklaruojančiame mieste prie jūros tokio žmogaus buvimas leidžia tikėtis nestandartinių sprendimų ir paprastesnio bendravimo.