Ožkos nėra išrankios augalams, nugraužia šiurkščią, aukštą žolę, krūmus, sukuria mozaikišką pievų augaliją.

Tai yra svarbu įvairiažolėms, žydinčioms pievoms, kurios yra drugių ir įvairiausių vabzdžių buveinės.

Besiganydami gyvuliai neleidžia pievoms užželti krūmais, medžiais, plisti nebūdingoms ar invazinėms augalų rūšims, nendrėms.

Poilsiautojų Kuršių nerijos nacionalinis parkas (KNNP) prašo susilaikyti nuo bet kokio šių gyvūnų šėrimo.

Prašoma ožkų nešerti netinkamu maistu, ypač balta duona ar saldumynais, nes taip jos gali susirgti.

Prisikviesti arčiau šiuos gyvūnus galima nusiskynus žolių, augančių aplink aptvarą.

KNNP nuotr.

Prašoma nešerti dar ir dėl to, kad ožkos turi atlikti savo darbą – "nušienauti" pievas, o persivalgiusios jos gali tapti tingios.

Palvinės pievos yra labai svarbios siekiant išsaugoti nerijos išskirtinumą.

Pervalkos ir Tylos slėnio pievos pasižymi drėgnoms buveinėms būdinga augmenija.

Grobšto miškapievė taip pat ypatinga – šioje mažytėje, tarp miško įsiterpusioje pievoje yra gana didelė augalų įvairovė, aptinkama retų ir saugomų augalų rūšių.

Įvairiažolės, žydinčios pievos taip pat yra drugių ir įvairiausių vabzdžių buveinės, bet jei jomis nesirūpintume, jos gana greitai apaugtų medžiais.

Lietuva yra mišrių miškų zonoje, kur miškui palankiausios sąlygos augti, taigi atviros buveinės laikui bėgant tampa mišku.