Žvejų gatvės vaiku save vadinančiai Loretai Beržinskienei užtenka laiko ir šeimai, ir draugams, ir visuomeninei veiklai, kurios turi apsčiai. Net kasdienis darbas moteriai yra ne vien būdas užsidirbti pragyvenimui – jame ji regi kilnesnę misiją.

Apie darbą

L.Beržinskienė yra bankroto administratorė. Tai veikla, už kurią ji gauna algą.

Šis darbas – ne iš lengvųjų, nes reikalauja nemažai teisinių žinių bei pastangų padaryti kaip galima mažiau skausmingą procesą, kuris daugeliui reiškia brangių ir ilgai puoselėtų dalykų pabaigą. Todėl moteris tikino, kad neretai jaučiasi tarsi socialinė darbuotoja.

Be to, L.Beržinskienė yra ir „Tilto“ galerijos įkūrėja. Tačiau pašnekovė prisipažino, jog tai veikiau jos pomėgis, sielos atgaiva, nes pelno paveikslų pardavimas kol kas neneša.

„Bendraudama su dailininkais atsigaunu. Mano svajonė būtų dirbti tik galerijoje, tačiau realybė tokia, kad kol kas ne menas mane maitina, o aš dar turiu savo pinigų šiai galerijai skirti“, – atviravo moteris.

Į Metų klaipėdietės kandidates miestiečiai Loretą pasiūlė už jos visuomeninę veiklą. Pastarieji metai moteriai svarbių iššūkių nešykštėjo.

Pernai ji buvo išrinkta Klaipėdos apskrities moterų LIONS klubo „Smiltė“ prezidente, taip pat ketverius metus vadovaus Klaipėdos senamiesčio verslininkų sąjungai.

L.Beržinskienė buvo ir viena aktyviausių senamiesčio vaikų susitikimo organizatorių. Etnologės Valerijos Jankūnaitės idėja čia užaugusius klaipėdiečius pakviesti prie bendro stalo taip pat užsidegė buvęs miesto meras Rimantas Taraškevičius, žurnalistė Gražina Juodytė bei kiti šios draugiškos, miesto širdyje užaugusios bendruomenės nariai.

Senamiesčio verslininkams atstovaujanti moteris aktyviai kovoja ir prieš ketinimą apmokestinti automobilių stovėjimą centrinėje miesto dalyje.

„Nesipriešintume, jei už surinktus pinigus senamiestis būtų gražinamas. Tačiau pinigai renkami, o Klaipėda nuo to nė kiek negražėja“, – apgailestavo moteris.

Moterų LIONS klubo „Smiltė“ sesės per septynerius veiklos metus surengė septynis meno kūrinių aukcionus, o jų metu gautais pinigais parėmė 40 šeimų, auginančių onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Kiekvienai šeimai teko nuo 10 tūkst. iki 30 tūkst. litų.

Praėjusių metų gruodžio viduryje klubo moterys surengė kalėdinę eglutę ir pakvietė visas paremtas šeimas.

„Negaliu apsakyti, kaip džiaugėsi širdis matant užaugusius, subrendusius mūsų paremtus vaikus. Didžiulė laimė žinoti, kad jie pasveiko. Skaudžiausia dalyvauti ligos neįveikusių vaikų laidotuvėse, tačiau džiaugiamės, kad dauguma vis dėlto pasveiksta“, – potyriais dalijosi L.Beržinskienė.

Vardydama nuveiktus darbus moteris tikino, kad jos nuopelnas visuose juose – mažas, kad visi pasiekimai yra bendro darbo su klubo sesėmis bei asociaciją vienijančiais verslininkais rezultatas.

Apie šeimą

L.Beržinskienės likimas susiklostė taip, kad ji tarytum atkartoja savo krikšto mamos gyvenimą. Mamos sesuo su vyru yra bevaikiai ir ją myli kaip savo dukrą, todėl moteris sako turinti dvi mamas ir du tėvus.

Loreta taip pat nesusilaukė vaikų, bet lyg savą myli ir globoja dukterėčią Gabrielę. Moteris juokauja, kad su broliu Robertu dalijasi vienu vaiku. Tad ir dukterėčia jaučiasi turinti dvejus tėvus.

Pašnekovė atviravo, jog su 12 metų jaunesniu broliu ją sieja ypatingas ryšys. „Man gyvenime svarbiausia yra šeima, draugai ir tik po to – darbas bei visuomeninė veikla“, – tvirtino L.Beržinskienė, savo vyrą Adą taip pat vadinanti likimo dovana.

Apie pomėgius

„Kai niekur nebėgu, mėgstu pamedituoti, pamegzti, paspręsti sudoku, kryžiažodžius, pasiklausyti jūros. Turiu du šuniukus, kurie teikia daug džiaugsmo“, – vardijo moteris.

Jos namai pajūryje, Melnragėje, yra tapę priebėga ir artimiesiems.

Pernai čia moteris surengė vestuves Airijoje pastaruoju metu gyvenančiai vienai iš trijų savo krikšto dukrų.

Susikviesti būrį svečių, juos maloniai priimti, prigalvoti pramogų ir pokštų yra dar vienas Loretos pomėgis.

Apie Klaipėdą

„Gimiau ir užaugau Žvejų gatvėje. Pamenu, vaikystėje kaimynas batsiuvys dėdė Miša buvo mūsų kiemo vaikų vadas. Dažnai šokinėdavome klasę tiesiog ant šaligatvio. Būriai žmonių persikėlę iš Smiltynės eidavo mūsų gatve, bet niekas nepastūmė, neaprėkė. Tėvai ir kaimynai pro langą žiūrėdavo į margaspalvę minią. Kieme stovėjo lauko tualetas, iki kurio kaukšėdavome metaliniais laiptais“, – vaikystės prisiminimų mozaiką dėliojo L.Beržinskienė.

4-osios vidurinės mokyklos mokinius tada klaipėdiečiai vadindavo turginiais. Iš tų laikų likęs ir šeimyniškumo jausmas kiekvienam tą pačią mokyklą lankiusiam miestiečiui. Todėl idėja surengti senamiesčio vaikų susitikimą daugelio jų buvo sutikta su didžiuliu džiaugsmu.

Po pirmojo pavykusio susitikimo L.Beržinskienė svajoja, jog panašius susibuvimus būtų galima rengti kasmet per Žolinę. Gal tik ta proga kaskart nebūtina organizuoti didelių koncertų, o tiesiog susitikti ir pašurmuliavus krantinėje prie „Meridiano“ pasklisti po senamiesčio kavines.

„Man nėra pasaulyje mielesnio miesto už Klaipėdą“, – tikino L.Beržinskienė.

Gyvenimo credo

„Geriausia padėka yra kartoti gerus darbus“, – trumpai ir aiškiai pasakė moteris.

Apie Metų klaipėdietę

„Aš vertinu šį konkursą kaip žaidimą. Tikrai nesiekiau jame dalyvauti. Savo šeimai ir draugams aš kasmet esu Metų klaipėdietė“, – juokavo L.Beržinskienė.

Pati moteris prisipažino abiem rankomis balsuojanti už Dalią Kanclerytę, kurią gerai pažįsta ir gerbia už jos kūrybą bei darbus.

Moterys: mama Irena Taraškienė (kairėje), tėčio mama Ona Taraškienė, mamos mama Aleksandra Rudžianskienė, krikšto mama Emilija Straukienė ir visų jų mylima trejų metų Loreta.