Vienas seniausiai dienraštį „Klaipėda“ skaitantis klaipėdietis Jevtichijus Mitrovas dėkoja žurnalistams už skleidžiamą optimizmą ir tiki, kad viskas bus gerai.
Žurnalistai – lyg šeimos nariai
Nuo 1951 metų be pertraukos skaitantis „Klaipėdos“ laikraštį J.Mitrovas tikino geriau valgysiąs juodą duoną be sviesto, nei atsisakysiąs laikraščio.
– Gerbiamas Jevtichijau, ką jums reiškia „Klaipėda“?
– Neįsivaizduoju gyvenimo be laikraščio. Tai savotiškas ritualas. Rytą parsinešu jį iš dėžutės ir pirma duodu skaityti savo žmonelei Linai. Kartu gurkšnojame kavą, skaitome ir aptariame. Anksčiau laikraščiu dalindavomės su vieniša kaimyne. Pastaruoju metu, paskaitę patys, „Klaipėdą“ atiduodame dukros šeimai. Dabar rašo daug jaunų žurnalistų. Ne visus juos pažįstu, bet anksčiau dirbę aštrios plunksnos Aldas Vabuolas, širdingoji Janina Zvonkuvienė bei kiti ilgą laiką rašę žurnalistai buvo tapę lyg šeimos nariais.
– Jūs esate rusakalbis. Ar netekę rusiškos laikraščio laidos neturėjote problemų skaityti „Klaipėdą“?
– Jokiu būdu. Ir aš, ir mano žmona esame gimę Lietuvoje. Puikiai kalbame ir rašome lietuviškai, tad mums rusiško laikraščio panaikinimas netapo nelaime. Mėgstu ne tik perskaityti, bet įdomesnius straipsnius ir išsikerpu. Turiu visą segtuvą. Jame yra pluoštelis iškarpų su straipsniais apie mano šeimą ir mane patį. Malonu prisiminti. Kartą net buvo ypatingas įvykis. Dar tarybiniais laikais, kai dirbau milicijoje, „Tarybinėje Klaipėdoje“ buvo nemažas rašinys apie mane ir mano darbą su gražiu portretu. Kai straipsnis pasirodė spaudoje, buvau išvykęs ilsėtis į sanatoriją prie Juodosios jūros. Namiškiai man jį atsiuntė laišku. Kambario kaimynas pamatė ir papasakojo kažkam iš administracijos. Tada išgirdau keistą prašymą leisti iškarpą pakabinti sienlaikraštyje. Nuo tos dienos daugelis poilsiautojų su manimi sveikindavosi ir bendraudavo kaip su senu pažįstamu.
– Kurios rubrikos ar dienraščio gvildenamos temos jums artimiausios?
– Perskaitau beveik viską. Man patinka, kai pašukuoja valdininkus prieš plauką. Neseniai džiūgavau paskaitęs Česlovo Kavarzos „Savaitės pėdas“. Tikras vyras, parašė taip optimistiškai, taip smagiai, norą gyventi atgaivinančia gaida, kad išsikirpau ir pasidėjau atminimui. Mielai paspausčiau autoriui ranką. Jei visi taip galvotų, jokie sunkmečiai negąsdintų. Anksčiau su didžiausiu susidomėjimu skaitydavome „Klaipėdoje“ spausdintus romanus. Dabar abu su žmona labai laukiame Metų klaipėdietės rinkimų. Pirmiausiai per šį konkursą sužinome apie ypatingas mūsų miesto moteris, be to, patinka, kad galime patys balsuoti. Pernai kaupiau visus balsavimo lapelius ir atnešiau į redakciją, kad nepasimestų. Džiaugiausi, kad laimėjo moteris, už kurią balsavau.
– Sakote, kad ne kartą ir pats buvote aprašytas laikraštyje. Kokiomis progomis?
– Iki pensijos dirbau milicijoje. Buvau giriamas ir skatinamas už pasiekimus darbe. Gal dėl tų straipsnių iki šiol neretai mane žmonės atpažįsta gatvėje.
– O gal tai buvę jūsų klientai?
– Tokių taip pat nemažai. Neseniai turguje girdžiu šaukia: „Ponas kapitone!“. Supratau, kad kreipiasi į mane. Atšoviau: „Apsirinkate“. Tada tas žmogus pasitaisė ir pavadino mane majoru. Kartą panašiai atpažinęs mane autobuse vyriškis užleido vietą. Matyt, areštinėje buvome susidūrę.
Darbas milicijoje nesugadino
– Jūs dirbote areštinėje?
– Taip, ilgą laiką buvau jos viršininkas.
– Kasdieninis bendravimas su nusikaltėliais turėjo padaryti jus grubų ir nejautrų. Kaip išlaikėte sielos skaidrumą?
– Priešingai nei daugelis mano, darbas areštinėje išmokė gerbti net nusikaltėlius. Kai žmogus patenka už grotų, tai yra didžiulis išbandymas. Reikia tai suprasti. Kartą nusižengiau statutui, padėdamas areštantui. Žmogus įkliuvo iš įmonės išnešęs kelis kilogramus silkių. Jį nuteisė porai metų nelaisvės. Pamenu, pas mane atėjo jo žmona ir verkdama papasakojo, kad liko viena su pulku vaikų be pajamų. Prašė patarimo. Nors neturėjau teisės, už jį parašiau malonės prašymą. Vieną dieną sulaukiau netikėtų svečių – gerokai anksčiau laiko išleistas vyras su žmona atėjo padėkoti. Taigi, nors ir dirbau milicijoje, priešų neužgyvenau.
– Ar nesiilgite darbo? Juk esate stiprios sveikatos.
– Kartais dar užsuku į Vyriausiąjį policijos komisariatą. Čia dar dirba du buvę mano kolegos – smurtinius nusikaltimus tiriantis Aleksas Siutilas ir dingusių žmonių paieškai vadovaujantis Aleksandras Zbarazskis. Darbo man ir namuose užtenka. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens daug laiko praleidžiame sode. Ten taip pat sutinku buvusius bendradarbius.
Didžiuojasi vaikais ir anūkais
– Gal jūsų namuose tokia pat tvarka, kaip buvote pratęs tvarkytis areštinėje? Smalsu, kas namuose vadovauja?
– Namie neleidau sau būti milicininku. Vedžiau iš meilės ir džiaugiuosi, kad tokie šviesūs santykiai šeimoje išliko ir po daugelio metų. Padedu žmonelei namuose. Švaros palaikymas ir net virtuvės tvarkymas – mano pareiga. O ji – nepamainoma sodo gėrybių konservuotoja, skaniausių patiekalų gamintoja. Moteriai namuose tenka daugybė mažai pastebimų darbų, todėl buities rūpesčių nesibodžiu.
– Labai gražiai atsiliepiate apie savo žmoną. Kiek metų esate kartu?
– Šiemet mūsų šeimoje bus kelios sukaktys. Tikiuosi, kad kartu su abiejų vaikų šeimomis atšvęsime mano 80-metį ir mūsų auksines vestuves. Tarp mūsų su Lina labai daug bendro. Abu esame kilę iš Lietuvos sentikių šeimų, abu iš septynių vaikų ir abu patys siekėme mokslo.
– Užsiminėte, kad užauginote du vaikus.
– Turiu dukrą ir sūnų. Ir jie abu turi po dukrą ir sūnų. Mums pasisekė – ir vaikai, ir anūkai yra puikūs, pareigingi, darbštūs žmonės. Sūnus Viktoras jau 25 metus gyvena Ukrainoje. Gaila, kad retai tegalime susitikti. Dukra Ina su šeima įsikūrusi čia pat, Klaipėdoje. Jos vaikai dvynukai Julija ir Jurijus baigė mokslus Klaipėdos universitete, mokosi toliau ir dirba. Tikiu, kad geras mūsų su žmona gyvenimas vaikams ir anūkams tapo pavyzdžiu.
Groja tik namie
– Taip gražiai kalbate apie viską. Negi per ilgą amžių nesutikote piktavalių žmonių?
– Gal kokį vieną ir sutikau. Viskas priklauso nuo požiūrio į žmones. Mama mane mokė sutikus net nepažįstamą žmogų sustoti ir nukelti kepurę. Ji iš savo tėvelio sentikių šventiko buvo išmokusi ne tik visų religinių apeigų, bet ir pagarbos aplinkiniams. Ir mus to mokė. Negaliu meluoti. Man viskas gerai. Šeimyninis gyvenimas pasisekė, vaikai puikūs, pinigų užtenkame tiek, kiek turime, esu sveikas.
– Dažnas jūsų amžiaus žmogus kalba tik apie ligas ir guodžiasi neužtenkantis pinigų vaistams. Kur jūsų sveikatos paslaptis?
– Viskas paprasta. Kad būtum sveikas, reikia negadinti sveikatos. Niekada nedraugavau nei su taurele, nei su cigarete. Be to, gera nuotaika taip pat tausoja sveikatą. Kasdien, radęs laisvą valandėlę, paimu į rankas armoniką.
– Iš kur išmokote groti?
– Ogi sūnus Viktoras išmokė. Jis lankė muzikos mokyklą ir pats kartais sukuria kokią dainą. Viktoras pamokė mane ir savo sūnų. Kai į svečius atvažiuoja sūnaus šeima, užgrojame visi trys. Smagu būna.
– Gal dalyvaujate meno saviveikloje?
– Kaimynė kalbino įsijungti į ansamblį, o kartą viena moteris ir į namus buvo atėjusi žmonos prašyti, kad mane leistų kapeloje groti. Bet mano Linutė buvo kategoriška ir į kalbas nesileido. Supratau, kad esu jai brangus. Nenorėjau jos skaudinti, todėl groju tik namie. Dabar dažną popietę paimu armoniką į rankas. Matau, kad žmonai patinka, tai ir man malonu.
Naujausi komentarai