Studijavo su G.Kirkilu

Klaipėdietis Juozas (vardas pakeistas – D.J.) jaunystėje baigė aukštąją partinę mokyklą ir iki šiol prisimena studijavęs kartu su buvusiu premjeru Gediminu Kirkilu.

Vyras atviravo tokio mokslo siekęs dėl karjeros. Vien jo stipendija studijuojant siekė 180 rublių, o tai buvo dvigubai daugiau nei vidutinė alga.

Žmonėms tuo metu nebuvo lengva gyventi, todėl Juozas pasirinko partinio funkcionieriaus karjerą.

Patekti į aukštąją partinę mokyklą nebuvo lengva.

"Raudonu" diplomu baigęs vakarinį politechnikumo skyrių ir dirbti pramonės įmonėje pradėjęs nuo žemiausios grandies klaipėdietis buvo tinkama kandidatūra partiniam mokslui ir darbui.

Juozas įstojo į Komunistų partiją ir vedė mylimąją, kuri buvo gimusi tremtyje.

Šis faktas neleido vyrui siekti karjeros miesto partijos komitete, tačiau į jūrą plaukti tai jam nesutrukdė.

Tiesa, jam buvo leista dirbti žvejybiniame laivyne, o tai reiškia, kad užsienio šalyse jis apsilankydavo kur kas rečiau nei prekybiniuose laivuose dirbę jūreiviai.

"Kiekvieno reiso metu mums priklausė dvi paros poilsio, nakvodavome viešbučiuose. Žvejojome Ramiajame vandenyne, todėl namo skrisdavome iš Argentinos ir Peru, tekdavo apsilankyti ir Europos uostuose. Plaukiojau 13 metų. Buvau "zampolitu". Iš savo darbo negavau nei didelių malonių, nei milžiniškų skriaudų. Tai buvo darbas, kaip ir visi", – tikino Juozas.

Ataskaitos – trimis egzemplioriais

Vyras pasakojo, kad grįžęs iš reiso turėdavo rašyti ilgas ataskaitas, kurias spausdindavo iškart trimis egzemplioriais: savo įmonės kadrų skyriui, partijos komitetui ir KGB.

"Aš turėjau šifravimo techniką, man buvo skirtas slaptas ryšys. Juo net laivo kapitonas be mano žinios negalėjo naudotis. Tokiu ryšiu perduodavau slaptą informaciją, net šnipinėjimo duomenis. Po budėjimo šturmanai man turėjo pranešti apie sutiktus povandeninius ir karinius laivus. Buvome gavę papildomą instrukciją pranešti apie Kinijos prekybinius laivus. Fiksavome sutiktų laivų koordinates, pavadinimą, vėliavą. Tokias žinias į krantą pranešdavome nedelsdami. Už šifruotus dokumentus buvau atsakingas savo galva, – pasakojo buvęs "zampolitas". – Turėjome lankytis pasiuntinybėse, gaudavome instrukcijas apie tos šalies ypatumus. Ne visur buvo ramu. Būta ir tada teroro aktų. Kartą Limoje tyčia aktyvuotas sprogmuo nutraukė jūreiviui gruzinui kojas ir lyties organus. Tai atsitiko iškart po to, kai 1983 m. sovietai numušė korėjiečių keleivinį lėktuvą. Dar vienas teroro aktas buvo įvykdytas Pietų Afrikos Respublikoje. Po sprogimo bažnyčioje jūreivis iš Ukrainos tapo neįgalus. Šalies prezidentas Piteris Bota pakvietė nukentėjusį jūreivį į savo šalį gyventi, skyrė pensiją ir būstą."

Juozas tvirtino, kad laivuose sovietmečiu nebūta jokio politikavimo ar nesantaikos.

Už tokius dalykus labai griežtai bausta – jūreivis netekdavo vizos ir likdavo krante.

Tai buvo siaubingiausia nuobauda.

Laivyne stengtasi prikąsti liežuvius, ir tautinės nesantaikos, užgauliojimų ar kalbų apie lietuvius fašistus nebūta.

Etatai tiesiog sunyko

Kai Lietuva tapo nepriklausoma ir prasidėjo kalbos apie liustraciją, Juozui net į galvą neatėjo eiti į Valstybės saugumo departamentą, nes jis manė, kad Lietuvai nėra nusižengęs.

"Kai atėjo nepriklausomybė, "zampolitų" etatai tyliai, ramiai sunyko, ir viskas. Aš perėjau į A.Brazausko partiją. Po paskutinio reiso parvežiau visus šifravimo duomenis, perdaviau dokumentus ir tuo savo darbą baigiau. Man iš karto pasiūlė kitokį darbą laivuose, nes buvau taikus, nesiveldavau į intrigas, gerai sutariau su kapitonais. Manęs niekas nekvietė ir pats niekur nėjau. Mano jūreivio pasas nebuvo panaikintas, viza galiojo, dirbau sau toliau", – atviravo klaipėdietis.

Juozas plaukiojo, kol sunyko žvejybos laivynas.

Vyras pripažįsta, kad po kiekvieno reiso turėjo kontaktuoti su KGB, kartais vyro paklausdavo, ar turi ką nors papildomai pasakyti, bet jis tikino viską surašydavęs ataskaitose.

Tačiau daugiau nei apie darbo drausmės reikalus jose neužsimindavo.

Dažniausios jūreivių nuodėmės būdavusios vagystės ir girtavimas. Apie politinius dalykus ataskaitose neužsimindavo.

Nenutylėjo kandidato nuodėmių

"Jūreiviai nebuvo idiotai, jie buvo sąmoningi ir drąsūs. Kartą prieš rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą iš kranto mus pasiekė nurodymas pravesti informacinį darbą apie kandidatus ir balsavimą. Pranešiau jūreiviams, kas yra mūsų kandidatas. Staiga atsistojo vienas komandos narys ir papasakojo, kad su tuo kandidatu kartu virė "samagoną". Kitas patvirtino, kad tas žmogus esąs girtuoklis, savaitėmis į darbą neinąs dėl girtavimo. Išsiunčiau šifruotą telegramą ir viską pranešiau. Netrukus sužinojome, kad to žmogaus pavardė dingo iš kandidatų sąrašų", – prisiminė buvęs "zampolitas".

Juozas jau senokai yra pensinio amžiaus, bet būdamas sveikas ir blaivaus proto vis dar dirba.

Į politiką vyras nelenda, politinių partijų veikloje nedalyvauja.

Tačiau po garsių žmonių tariamo demaskavimo jį apėmė nerimas. Kiekvienam būtų sunku paaiškinti, kad prieš savo šalį ir jos žmones jis nedirbo.

Susitikęs su buvusiais kolegomis klaipėdietis pastaruoju metu aptarinėja viešumo grėsmę.

Tačiau nė vienas jų nesikreipė nei į valstybės saugumo darbuotojus, nei į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, nes nemano, kad buvo KGB agentai.

Dauguma – dori žmonės

"Mes visi, kurie gyvenome Tarybų Sąjungoje, buvome KGB agentai. Tiesiog atstovavome tai valstybei, santvarkai, kuri pas mus atsirado mums nenorint. Buvau vaikas, kai atėjo tarybinė santvarka. Mano mama giedojo bažnyčios chore, tėtis buvo savanoris, šaulys. Mama priskynė gėlių ir aš jas nunešiau tiems pervargusiems rusų kareivukams be jokios politinės intencijos. Nebuvo taip švelnu ir kvapnu gyventi prie A.Smetonos. Tiesiog laikmetis padaro iš mūsų ir draugus, ir priešus. Iš visų "zampolitų", su kuriais man teko plaukti į jūrą, gal tik du buvo idėjiniai. Visi kiti – normalūs žmonės", – pasakojo kapitonas Sigitas Šileris.

Kapitono tikinimu, "zampolitas" laive buvo psichologas, socialinis darbuotojas, švietėjas ir net savotiškas kunigas.

Buvo ir tokių, kurie vakare pasiklausydavo BBC žinių, o dieną apie naujienas pasaulyje pasakodavo jūreiviams.

"Juk ir dabar kartais širdyje turime viena, o iš tribūnų kalbama kitkas", – neslėpė S.Šileris.

Daugybė jūrininkų, pasak kapitono, buvo ir liko garbingi ir dori žmonės.

Algirdas Grublys, buvęs Saugumo departamento Klaipėdos apygardos skyriaus vadas:

– Ne kiekvienas "zampolitas" buvo KGB darbuotojas. Juk mieste buvo įmonių partinių organizacijų sekretorių, kurie irgi atliko panašias funkcijas. Ir ne kiekvienas jų buvo agentas. Jeigu tas žmogus, apie kurį kalbame, tiesiog dirbo savo darbą, o nebuvo pasirašęs ar kitaip susitaręs, kad jis teiks kažkokią informaciją, bus nuolatinis agentas, negaudavo už kiekvieną pranešimą pinigų, nesilankydavo konspiraciniuose butuose, dabar dėl to neturėtų sielotis. Buvo toks laikmetis, jeigu tie žmonės nesiėmė asmeninės iniciatyvos būti KGB darbuotoju ir nepasirašė jokio pasižadėjimo, gali dabar ramiai gyventi. Nemažai metų po nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento padalinius ateidavo jūrininkų, kurie prisipažindavo buvę KGB agentais, aiškindavo neturėję kitos išeities. Jie klausdavo, ką daryti, kam prisipažinti. Nukreipdavome juos į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Aš įsipareigodavau neviešinti jų pavardžių. Žmonės patys pasipasakodavo, kokiomis aplinkybėmis buvo užverbuoti, ką yra padarę kaip agentai, bet mes tų dalykų nefiksavome, neturėjome įgaliojimų to daryti. Daugelis jų prisipažino, kad nejaukiai jaučiasi, norėjo sielos švaros. Be to, prisipažindami jie tikėjosi apsaugoti savo šeimas. Džiaugiuosi, kad valstybė prisiėmė įsipareigojimą juos apsaugoti. Ir dabar, jeigu kam kyla abejonių, reikia tiesiog kreiptis į LGGRTC. Kai pamačiau, kad vėl velėjamos jau mirusių garsių žmonių pavardės, man buvo nemalonu. Taip neturėtų būti. Mano manymu, laikas užbrėžti brūkšnį. Jau 27-erius metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Užaugo nauja karta. Kam dabar juodinti praeitos kartos žmones. Laikas gyventi galvojant apie ateitį, o ne gręžiotis atgal.