Bobausių – ir rudenį

Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos specialistas Jonas Kasparavičius patikino, kad vėlyvųjų, rudenį augančių bobausių rūšių iš tiesų yra.

"Egzistuoja vėlyvoji jų rūšis – rudeniniai bobausiai. Grybai metų laikų nesupainioja. Rudeniniai bobausiai pasirodo rugsėjį. Tačiau jų dygimas, kaip ir kitų grybų, siejasi su orais. Šiuo metu taip pat vis dar dygsta raudonkepurių, makavykų. Liaudies išmintis byloja: jei miške yra musmirių, bus ir baravykų", – kalbėjo mikologas.

Plungės, Vėžaičių, Endriejavo miškai vis dar gausiai lankomi klaipėdiečių. O štai sausesnėse vietose, smėlynuose, ėmė dygti ir žaliuokių.

Žaliuokes, nors jų yra visokių rūšių, nėra sudėtinga atskirti. Kol kas negirdėjau apie apsinuodijimus, bet nenustebčiau, jei ir šiemet  nutiktų nelaimių. Žaliosios musmirės auga iki šiol.

Uostamiesčio turgavietėse žaliuokių indelį su kaupu galima įsigyti už 1,5 euro.

Grybus liepia rauti

Kaip nesupainioti šių grybų su nuodingais ir mirtį nešančiais grybais?

"Žaliuokes, nors jų yra visokių rūšių, nėra sudėtinga atskirti. Kol kas negirdėjau apie apsinuodijimus, bet nenustebčiau, jei ir šiemet  nutiktų nelaimių. Žaliosios musmirės auga iki šiol", – pastebėjo specialistas.

Žalsvos, ryškiai gelsvos spalvos vidumi garsėjančių žaliuokių turbūt nebijotų rinkti nė vienas užkietėjęs grybautojas. Tačiau pasitaiko pilkšvos ar rusvos spalvos žaliuokių, kurias galima supainioti su nuodingais grybais.

"Pirmiausia žaliuokes reikia rauti. Išrovus matyti, ar grybas turi gumbą ir sijonėlį. Apsirikti įmanoma nupjovus jauną, vos išlindusį iš samanų grybą. Sijonėlis ir gumbas gali likti nepastebėti. Apvertus musmirę matyti, kad apatinė dalis ir kepurėlės lakšteliai yra balsvi. Žaliuokių spalva tikrai skiriasi, jos būna žalsvai balsvos. Žaliuokės neturi jokių gumbų ir sijonėlių", – pasakojo J.Kasparavičius.

Išpeikė dėl metalų

Gamtoje yra kelios rūšys žaliuokių. Beje, šių grybų Europoje nerekomenduojama rinkti.

"Taip, esu girdėjęs. Užsienyje fiksuota net mirtinų atvejų. Mokslininkams iš karto tapo įdomu, kurias valgė žmonės. Žaliuokių būna kelių rūšių, paėmus vieną ir kitą į ranką, atskirtum – skiriasi spalva, kepurėlė. Man dar lieka neaišku, kokia tiksliai rūšis galėjo sukelti negalavimų", – aiškino J.Kasparavičius.

Prieš keletą metų pasirodė informacija, kad kinų mokslininkai tyrė visoje Europoje dažnai renkamas žaliuokes ir aptiko, kad grybas gali turėti mirtinų toksinų. Tą kartą tirta žalsvos  spalvos žaliuokė, vadinama žalsvuoju baltiku. Bet paaiškėjo, kad toksinų gali turėti ir kitas jos giminaitis – raibasis baltikas.

"Toksinai gali sukelti rabdomiolizę. Rabdomiolizė yra sindromas, susijęs su raumenų susitraukimu ir inkstų veikla", – sakė mikologas.

Grybautojai perspėjami ir dėl gudukų, kitaip dar vadinamų kalpokais.

Nepatyrusiems grybautojams juos lengva supainioti su nuosėdžiais (Cortinarius šeimos grybais). Užsienio spauda skelbia, kad šie grybai gali kaupti sunkiuosius metalus.

Vokietijoje šie grybai draudžiami, pažymima, kad jie nevalgomi.

Diskusijos netyla ir dėl paalksnių, kurie liaudyje vadinami meškutėmis. Daug lietuvių teberenka šiuos grybus, tačiau Vakarų Europos šalyse jie pripažinti nuodingais.

Esą šie grybai kaupia daug kenksmingų žmogaus sveikatai medžiagų – švino, muskarino, stroncio.

Klausimų vis dar kyla ir dėl raukšlėtųjų gudukų, Dzūkijoje ir Vilniaus apskrityje dar vadinamų kalpokais.

"Nenuostabu, visi grybai kažkiek gali kaupti kenksmingų medžiagų, radiacijos, tačiau gal tai daugiau susiję su aplinka, kurioje jie yra randami. Kai kurie grybautojai, pavyzdžiui, gudukų nerenka. Bet žinau ir tokių, kurie visą gyvenimą rinko ir renka paalksnius. Ir nieko jiems nenutiko. Gal išliko tik tie, kurie prisitaikė? Jautresni jau išmirė. Juk mes, lietuviai, grybus renkame šimtmečiais, juos valgė tėvai ir protėviai", – juokavo J.Kasparavičius.