Šiandien, minint Lietuvos valstybės saugumo 90 metų sukaktį, šventinė nuotaika – ir prieškario Klaipėdos saugumo vado Jono Brazdžiaus širdyje.
Saugume dirbo dukart
Šiandien Vilniuje vyks šventiniai renginiai, skirti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) įkūrimo sukakčiai paminėti. Iškilmėse garbingoje vietoje bus klaipėdiečio dailininko Algio Kliševičiaus sukurta šios tarnybos vėliava, dalyvaus garbiausi valstybės veikėjai bei vadovai.
Į renginius pakviestas ir 93 metų J.Brazdžius. Tačiau į sostinę jis tikino nevažiuosiąs.
"Eiti su dviem lazdomis arba važiuoti invalido vežimėliu negaliu. Man tai būtų savęs paniekinimas. Švenčių progomis gaunu sveikinimų, kvietimų atvykti į renginius. Tačiau kasdienybėje jaučiuosi užmirštas", – prisipažino J.Brazdžius.
Valstybės saugume šis iš Biržų kilęs vyras dirbo dukart. Pirmą kartą 1936 metais, ką tik baigęs karo mokyklą J.Brazdžius atvažiavo į Klaipėdą. Jis tapo šio ypač svarbaus ir specifinių problemų apimto miesto Valstybės saugumo viršininku. Antrąkart tarnauti tėvynei jis pakviestas 1992-aisiais ir trejus metus dirbo Utenos apygardos skyriuje.
Nepaisant garbaus amžiaus, J.Brazdžius tebėra šviesaus ir logiško proto.
Tardydavo be prievartos
"Klaipėdoje mūsų būstinė buvo Ligoninės gatvėje, 16 name (dabar čia įsikūrusi muzikos prekių parduotuvė "Tamsta" – D.J.). Tarnybinio buto negavau, nuomojausi kambarį pas suvokietėjusius lietuvius Palangos gatvėje. Tai buvo laikas, kai pasaulis gyveno Antrojo pasaulinio karo nuojauta. Klaipėdos krašte provokiškos organizacijos kėlė galvas, buvo nemažai žvalgų.
Tuo metu mieste, kuriame gyveno apie 90 tūkstančių gyventojų, buvo apie 70 priedangos organizacijų. Kiek ir kokių jų buvo, manau, dar ir dabar gali būti paslaptis. Mūsų darbas buvo sužinoti ir išaiškinti, kaip veikia antivalstybinės organizacijos, kokių turi tikslų ir kokiais būdais žada kenkti Lietuvos valstybei. Būdami jauni, bet labai drausmingi ir darbštūs, dirbome iš širdies. Tikrindavome žinias, bet, tardydami žmones, niekada nenaudojome jėgos", – iki smulkmenų darbą Klaipėdoje prisiminė J.Brazdžius.
Iš istorijos žinoma, kad pagrindinis vokiečių žvalgybos rezidentas Klaipėdoje apie 20 metų uoste dirbo krovikų brigadininku. Šis faktas byloja, kad jaunos Lietuvos valstybės saugumo darbuotojams teko nelengva užduotis.
Žmona – tarsi adjutantas
Po metų jaunas darbuotojas J.Brazdžius buvo pasiųstas mokytis į kriminalinės policijos akademiją netoli Berlyno. 1939-aisiais baigęs mokslus jis grįžo į Klaipėdą ir dirbo čia iki vokiečiams okupuojant šį kraštą.
Prasidėjus sovietų okupacijai J.Brazdžius buvo suimtas ir, kaip pats sako, ėjo Stalino "akademijos" mokslus, – buvo nuteistas kalėti, be teisės grįžti į Lietuvą. Antraisiais nelaisvės metais Krasnojarsko krašte lageryje dėl sunkaus darbo ir bado J.Brazdžius vos išliko gyvas. Po dešimties metų kalinimo dar du dešimtmečius buvusiam Lietuvos saugumo karininkui teko gyventi tremtyje.
Čia J.Brazdžius vedė tremtinę Birutę Veroniką ir susilaukė dviejų dukrų. Žmoną, su kuria gyvena jau 58 metus, vyras juokaudamas vadina savo adjutantu. Junutėliu ir Junuku savo sutuoktinį šaukianti B.V.Brazdžiuvienė neslėpė, kad vyras jai – brangiausias žmogus. Į Lietuvą šeima grįžo tik 1972 metais, bet dėl teisės legaliai gyventi tėvynėje J.Brazdžiui dar teko pakovoti.
Kolegas stebino reiklumu
Kai Lietuva pakilo naujai nepriklausomybei ir šaliai reikėjo patikimų bei ištikimų darbuotojų, J.Brazdžius, nors jau buvo garbaus amžiaus, buvo vėl pakviestas dirbti į Valstybės saugumą, šįkart – į Utenos apygardos skyrių.
"Esu specialistas, tad kvietimas dirbti manęs nė kiek nenustebino, – tikino J.Brazdžius. – Šių laikų saugumo struktūroje dirbti buvo nė kiek ne lengviau nei prieškariu."
Dabartinis VSD Klaipėdos apygardos viršininkas Algirdas Grublys yra bendravęs su J.Brazdžiumi.
"Buvo keista, kad tokio garbaus amžiaus žmogus yra mūsų bendradarbis, tačiau, išgirdęs jį kalbant, supratau, kad tai puikios atminties, itin profesionalus žmogus, – pasakojo apie kolegą A.Grublys. – Stebino jo reiklumas sau ir aplinkiniams. Jis niekada neatsipalaiduodavo ir neleisdavo sau interpretuoti įvykių. Jeigu mes, jaunesnieji, susirinkimų metu kartais pajuokaudavome, tai jo pyktelėjimai rodė labai rimtą požiūrį į darbą."
Mažai kalbėti, daug klausyti
J.Brazdžius prisiminė, kad prieškario laiku saugumo darbuotojams buvo keliami labai griežti reikalavimai. Remdamasis savo patirtimi, jis yra paruošęs vadovėlį saugumo darbuotojams, tačiau apie tai neužsiminė dabartinei VSD vadovybei. J.Brazdžius mano, kad išleisti jo darbą nebūtų pinigų.
"Valstybės saugumo darbuotojai buvo vienas vienetas, kaip cementu sulipdyti. Matau, kad dabar to trūktų. Mano įsitikinimu, dabar VSD darbuotojai turėtų laikytis tų pačių priesakų, kaip ir prieš karą. Kiekvienas turėtų besąlygiškai būti tėvynės patriotas, sąžiningas ir teisingas, visada ir visur santūrus, kuklus, bet kartu ir diplomatas, turėti sveiką logiką ir drąsos, pasižymėti kantrumu, o darbo reikalus laikyti aukščiau nei asmeninius, mokėti išlaikyti valstybinę paslaptį, – vardijo vis dar save profesionaliu valstybės saugumo darbuotoju vadinantis J.Brazdžius.
– Tikro darbuotojo asmeninės savybės turėjo tarnauti darbui – reikėjo turėti gerą girdimąją ir regimąją atmintį, mokėti daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, be tarnybinio reikalo nevartoti alkoholio, tardant nepamiršti, kad turi reikalą su žmonėmis. Prieš karą, jei kas nesilaikė šių reikalavimų, jau po dienos nebedirbdavo mūsų tarnyboje. Neišaiškintų nusikaltimų pas mus nebuvo."
Naujausi komentarai