Užplūdo sergančiųjų lavina

"Viskas prasidėjo staiga, tai nutiko kovo 17-osios ar 18-osios popietę. Tiesiog pamatėme prie mūsų skyriaus langų dešimtis greitukių, kai kurios atvažiuodavo su švyturėliais. Grįžtančius keltais žmones vežė į Infekcinių ligų departamentą. Mums reikėjo suvokti, ką daryti" – apie pirmųjų karantino dienų išgyvenimus pasakojo Infekcinių ligų departamento Reanimacijos ir intensyviosios terapijos poskyrio vedėja Zita Vetrovienė.

Nuo kovo vidurio šiame skyriuje gulėjo 25 pacientai, kuriems buvo patvirtintas koronavirusas. 13-ai jų taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija.

Visiems jiems pasireiškė dauginis organų pažeidimas. Neišgyveno šeši ligoniai.

Dabar, kai su COVID-19 sergančiais pacientais dirba daugiau nei pusmetį, medikai neslepia – šios virusinės infekcijos atveju pradžios simptomų įvairovė glumina.

Suvokiau, kad turėsime labai sunkaus darbo.

Skyriuje gydyti pacientai minėjo vis kitokius ligos pradžios simptomus. Labai daug kas priklauso ir nuo individualių žmogaus savybių.

Neįmanoma atspėti, ar virusas nenužudys jauno žmogaus. Buvo ne vienas atvejis, kai pagyvenę pacientai nesunkiai pasveiko, o jauni mirė. Ligos eiga – klastinga, baigtis irgi sunkiai nuspėjama.

Visi išgyvenę žmonės gali garsiai pasakyti, kad liga buvo ne tik sunki, varginanti, bet ir labai ilga.

Pažeidžia ir smegenis

Infekcinių ligų departamento palatos šiomis dienomis – vis pilnesnės. Į ligoninę vis dažniau patenka koronavirusu užsikrėtę 40–50 metų žmonės.

Neseniai Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje gydyta nepilnametė, laimė, jos būklė nebuvo sunki.

Skyriaus darbuotojai vėl priversti visą darbo dieną vilkėti organizmą sekinančią aprangą.

Nė kiek nesutirštindamas spalvų sakau: jos man yra didvyrės.

Įeidami į palatą, kur guli ligoniai, medikai naudoja lietuvių pagamintas kvėpavimo takų apsaugos priemones, primenančias dujokaukę.

Kvėpuoti gal net lengviau, nei dengiant veidą apsaugos kaukėmis, bet straubliukas, pro kurį įeina ir išeina oras, nukreiptas žemyn.

Kai medikas palenkia galvą, tas vamzdelis prisiglaudžia prie polietileno rūbų. Taip žmogus,  užuot įtraukęs oro, ima dusti.

Dirbti su apsaugomis reikia išmokti. Jeigu apsirengimo tvarka bent truputį bus pažeista, medikas pats gali tapti pacientu.

Darbo metu skyriaus darbuotojai nei valgo, nei geria, todėl jų organizmai smarkiai dehidratuoja.

Ne visi žino, kad ši liga paveikia ne tik plaučius. Kaip bet kokia virusinė infekcija – tai yra poliorganinis pažeidimas.

Klaipėdos medikams teko susidurti su atvejais, kai žmonės mirė ne dėl kvėpavimo nepakankamumo. Virusas pažeidžia visą organizmą – sutrinka inkstų, kepenų, kitų vidaus organų ir net smegenų veikla.

Kai virusas paveikia smegenis, išsivysto psichozės. Tokius pacientus tenka rišti prie lovos. Kiekvienas atvejis – savitas.

Visi išgyvenę žmonės gali garsiai pasakyti, kad liga buvo ne tik sunki, varginanti, bet ir labai ilga.

Sunkiausio darbo metas

Pacientai, kuriems vystosi kvėpavimo funkcijos nepakankamumas, yra perkeliami į Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių.

Kiekvienu savo gestu ir žvilgsniu medikams jie kalba apie viltį pasveikti.

Liga klastinga. Ne visiems pagerėja, ir tada viltį sveikti keičia nerimas, o ligonių žvilgsniai tarsi šaukte šaukia: "Ar tai jau pabaiga?"

Būtent todėl palaikyti sergančiuosius, padėti jiems patikėti, kad pavyks įveikti ligą, – labai svarbi komandos, dirbančios šiame skyriuje, darbo dalis.

Paciento būklei akivaizdžiai blogėjant, jis ima dusti. Medikai paaiškina apie laukiantį gydymo žingsnį – kvėpavimo funkciją užtikrins dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatas.

Tai yra etapas, kurio baigtis nenuspėjama. Kai atsiranda bent mažiausia galimybė, leidžiama susisiekti su artimaisiais. Kada atsiras kita tokia galimybė, niekas nežino.

Kvėpavimo vamzdelio įleidimas ir prijungimas prie dirbtinio plaučių ventiliacijos aparato – ypatinga priemonė, taikoma kritiniais atvejais.

Jos metu pacientas miega, todėl diskomforto procedūros metu nejaučia. Tokia būklė sukeliama laikotarpiui, iki pacientas pradeda gana savarankiškai kvėpuoti.

Tokios būsenos fizinis žmogaus kūnas jaučia didžiulį palengvėjimą. Užtat slaugytojoms tada prasideda sunkiausio darbo metas.

Tokį pacientą reikia prausti, valyti dantis, iš kvėpavimo takų išsiurbti sekretą, keisti sauskelnes, guldyti ant kito šono, perrengti, maitinti pro zondą, sušvirkšti vaistų ir atlikti daug kitų darbų, nuo kurių priklauso ligonio būklė.

Visa tai yra įprasta dirbant Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje.

Skirtumas vienas – šiuos darbus medikai atlieka dėvėdami daugiasluoksnę apsaugą, saugodami save, nes čia nebėra abejonių dėl galimybės užsikrėsti, virusas – aplinkui ir jo koncentracija – milžiniška.

"Tai yra juodas darbas, kurio niekas nemato, o pasveikę ligoniai to net negali ir prisiminti, nes jie buvo nesąmoningi. Maža to, kad darbo su kiekvienu tokiu ligoniu yra labai daug, senka ir pačių slaugytojų jėgos", – neslėpė skyriaus vedėja.

Su didžiuliu dėkingumu gydytojai kalbėjo ir apie skyriuje dirbančias valytojas.

Joms tenka rankomis išvalyti kiekvieną centimetrą, nepraleidžiant nė mažiausio ploto. Šios darbuotojos buvo atskirai mokomos ir rengiamos dirbti ypatingomis sąlygomis.

Bijo, kaip raupsuotųjų

Paklausta, ar pati bijojo koronaviruso, gydytoja Z.Vetrovienė neslėpė, kad labiau baiminasi dėl savo šeimos.

"Nors buvo žmonių ir net medikų, kurie žinią apie koronavirusą vertino skeptiškai, aš jau nuo praėjusių metų lapkričio intensyviai domėjausi šia infekcija. Suvokiau, kad turėsime labai sunkaus darbo. Gaila, bet pacientams galima padėti ne visada", – atviravo gydytoja Z.Vetrovienė.

Z. Vetrovienė / Redakcijos archyvo nuotr.

Dabar skyriaus vadovė didžiuojasi, kad nuo kovo vidurio, kai pradėjo dirbti su sunkiai COVID-19 sergančiais ligoniais, nė vienas skyriaus darbuotojas nesusirgo ir net dėl kokių nors kitų negalavimų neturėjo nedarbingumo atostogų.

Skyriuje dirbantys medikai darbui rengiasi apie ketvirtį valandos, o nusirengimas vyksta gerokai ilgiau.

Rengiasi specialiu kombinezonu, veidas dengiamas kauke arba respiratoriumi ir permatomu skydu, maunamasi antrankovius, antbačius, dvigubas pirštines. Taip žmonės dirba nuo kovo mėnesio.

Visas šias priemones apsivilkti teko mokytis iš anksto. Jeigu apsirengimo, dėvėjimo ar nusirengimo tvarka bus pažeista, medikas pats gali tapti pacientu.

Kai skyriuje jau gulėjo pirmasis koronaviruso kamuojamas žmogus, mokytis būtų buvę pernelyg vėlu.

"Manote, lengva dirbti su tokia apsauga? Įsivaizduokite, kūnas kaista, prakaitas žliaugia be perstojo, kamuoja troškulys, kvėpuoti darosi vis sunkiau, o galimybę atsigerti, įkvėpti oro ne pro respiratorių turėsite tik po keturių valandų", – apie darbo kasdienybę pasakojo gydytojas reanimatologas Arnomedas Galdikas.

Skyriaus darbuotojai yra atsakingi vienas už kitą, todėl stebi vieni kitus tiek dirbdami, tiek nusirengdami.

Taip jie padeda užtikrinti, kad viskas daroma pagal instrukcijas, ir kolega nepadarys nė menkiausios klaidos, dėl kurios užsikrėstų.

Gal todėl patys medikai nesibaimina grįžti namo. Tačiau jie nuolat jautėsi it raupsuotieji, aplinkiniai jų ne tik šalinosi, bet ir bijojo.

Vienos slaugytojos sutuoktinis darbdavių buvo paprašytas neateiti į darbą ir ilgą laiką dirbo iš namų.

"Mano vyras darbe matydavo, kaip bendradarbiai laikydavosi itin pagarbaus atstumo, o kai kurie net vengdavo su juo būti vienoje patalpoje. Kitos bendradarbės sutuoktinis nebegalėjo grąžinti kolegai pasiskolinto rašiklio, savininkas jo primygtinai kratėsi", – pasakojo skyriaus vedėja.

A. Galdikas / Redakcijos archyvo nuotr.

Gydytojas A.Galdikas stebėjosi, kai jau senokai pasibaigus karantinui buvo paprašytas nevykti į suplanuotą išvyką.

"Žmonės mūsų bijo. Pradžioje tai atrodė normalu, bet dabar ta aplinkinių baimė glumina. Pats patyriau, kad net kitų skyrių gydytojai baiminosi kontakto su mumis. Mūsų nereikia bijoti, esame dažniausiai tikrinami ir labiausiai saugomės", – tikino gydytojas.

Ligoninės personalas testuojamas kas dvi savaites, o kilus abejonių, – ir dažniau.

Nesusirgo nė vienas

Medikai mano, kad dabartinė situacija mūsų krašte nėra tokia dramatiška, kaip buvo pavasarį. Sergančių žmonių savijauta kur kas geresnė, atvejai, medikų žodžiais tariant, – žymiai lengvesni.

Visose Lietuvos ligoninėse reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose šiuo metu gydoma kur kas mažiau koronavirusu užsikrėtusių pacientų nei pavasarį.

Galbūt tai lemia faktas, kad dauguma atvejų užsikrėtusieji – jauni žmonės. Tokia tendencija stebima visame pasaulyje. Kaip bus toliau, niekas nežino, belieka laukti ir labai saugotis.

Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius nuo kovo vidurio visą laiką turi pacientų, sergančių COVID-19. Net tada, kai baigėsi karantinas, ir užsikrėtusiųjų kasdien buvo skaičiuojama vienetais.

Nors karantino pradžioje Klaipėdos universitetinė ligoninė buvo badoma pirštais dėl užsikrėtusių medikų, tačiau karščiausioje jos vietoje – Infekcinių ligų departamente, Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje nesirgo nė vienas darbuotojas.

Čia gydomi visi Vakarų Lietuvos regiono susirgę gyventojai. Tuo pat metu Kaune teko net uždaryti analogišką skyrių, būta užsikrėtimų ir Vilniuje.

Nepaliko savo posto

Didžiausią pagarbą gydytojai jaučia dviem rizikos grupei jau priskiriamoms slaugytojoms 63-ejų Stefanijai Romanec ir 61-erių Juditai Bagdonienei.

Tuo metu, kai tokio amžiaus žmonėms buvo patariama neiti iš namų, apie tai įspėdavo skelbimai ant parduotuvių durų, jos ne tik nepaliko skyriaus, bet ir ėmėsi tokio pat krūvio, kaip kolegės Virginija Viršilienė, Vita Kozlova ir Oksana Judina.

Greta nuolat buvo ir slaugos administratorė Rasa Alionienė.

"Jos galėjo pasinaudoti teise išeiti iš skyriaus, bet nė vienas darbuotojas, juo labiau 60-metį perkopusios moterys, nepaliko mūsų. Jos ne tik yra rizikos grupės, bet ir turėjo susidoroti su begaliniu krūviu, apie kurį kalbėjome. Baigusios darbą jos, kaip ir visi kiti, išeidavo 12-ai valandų pailsėti. O paskui – vėl viskas iš naujo. Per kelis mano darbo dešimtmečius šios moterys man padarė didžiausią įspūdį. Nė kiek nesutirštindamas spalvų sakau: jos man yra didvyrės, – atviravo gydytojas A. Galdikas.

Kilus pandemijai savo noru į skyrių dirbti atėjo gydytojai Sigitas Stonkus ir A. Galdikas, slaugytojos Viktorija Rauktienė, Dalytė Žiaučynienė. Savanorė slaugytojos padėjėja Ilma Giniotytė net liko dirbti šioje komandoje.

Skyriaus medikai įsitikinę, kad antroji banga bus kiek lengvesnė, pagrindinės pamokos jau išmoktos.

Pasveikimas – lyg stebuklas

Matyti bejėgio mirštančio žmogaus akis – didžiulis psichologinis krūvis. Net naujausi gydymo ir gaivinimo metodai ne visada išgelbsti pacientus.

Vienas tokių atvejų buvo, kai jaunas žmogus grįžo iš Švedijos jau sunkiai sirgdamas. Šalyje, kurioje dirbo, jis negavo pagalbos ir skubėjo namo, į Lietuvą.

Persikėlęs keltu jis važiavo per Estiją, Latviją ir atvairavo mašiną tiesiai į ligoninę, kaip pats sakė, pakeliui jau prarasdamas sąmonę. Jis taip ir nesusitiko su namiškiais, būklė buvo tokia sunki, kad išgelbėti vyro nepavyko.

Dabar, kai skyriaus medikai jau jaučiasi išgyvenę pirmąją, sunkiausią, koronaviruso bangą, daugelis jų kaip stebuklą prisimena pirmąjį į skyrių patekusį pacientą.

Iš Klaipėdos rajono atvežtas vyras buvo 72 metų. Jis tapo savotišku Lietuvos rekordininku, nes jam ilgiausiai šalyje buvo taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija – 62 paras.

Vyriškis patyrė ir sunkų kepenų pažeidimą, du kartus buvo prasidėjęs masyvus kraujavimas į virškinamąjį traktą.

"Techniškai darėme viską, kas tik įmanoma, bet matydami, kaip žmonės miršta, labai mažai tikėjome, kad šį pacientą pavyks išgelbėti", – neslėpė skyriaus vedėja.

Visų medikų džiaugsmui, vyras ne tik išgyveno, bet ir pasveiko. Bet tai atsitiko tik po ilgo laiko. Namo jis grįžo visai neseniai, geros būklės.

Kitas pacientas – 55 metų vyras – išgyveno ir psichozę, ir stiprią plaučių pažaidą. Skyriuje jis praleido 28 paras, iš jų 15 parų jam buvo taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

Medikai apsidžiaugė sužinoję, kad vyras jau dirba ir gyvena, kaip iki klastingos ligos.

Vienas labiausiai nustebinusių įvykių, atsitikusių KUL Reanimacijos skyriuje, iš Indijos atvažiavusio 40-mečio likimas. Į Lietuvą dirbti uosto įmonėje jis jau atvyko sirgdamas. Su kitais asmenimis nekontaktavo.

Jo susirgimo eiga buvo labai sunki, ilgą laiką gelbėtas vyras rugsėjo pradžioje mirė.

Optimizmas: po kelių mėnesių intensyvaus darbo Reanimacijos skyriaus darbuotojai džiaugiasi išgelbėję ne vieną gyvybę ir patys išlikę sveiki. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamento vadovas Raimundas Grigaliūnas komentuodamas šį atvejį teigė, kad du paskutinieji testai parodė – viruso šio ligonio organizme nebebuvo.

Tačiau plaučiai buvo pažeisti taip smarkiai, kad žmogus neišgyveno.

Stebuklu medikai vadina ir faktą, kad kol kas Klaipėdoje nėra didelių infekcijos židinių.

Kaip tai paaiškinti, atsakymo nėra.

Pirma mintis – apie sūnų

Kai tik virusas ėmė artėti prie Lietuvos, slaugytoja J.Bagdonavičienė iš sūnaus išgirdo kategorišką prašymą išeiti iš darbo ir sėdėti namuose.

"Pagalvojau: jeigu visi medikai taip pasielgs, kas gydytų mano sūnų, jei jis užsikrėstų? Nusprendžiau, kaip bus, taip, bet darbo nepaliksiu. Pamenu, sunkiausia buvo pirma diena, kai jau dirbome su sergančiu žmogumi. Tądien specialią aprangą vilkausi prižiūrima gydytojos. O kai reikėjo nusirengti, labai bijojau pasielgti neteisingai, kad nepaliesčiau virusu užteršto rūbo. Dabar visa tai jau darome automatiškai", – prisiminė slaugytoja.

Paklausta, ar iš tiesų nesvarstė išeiti į išankstinę pensiją, slaugytoja tikino nesitrauksianti ir turinti vilties apsisaugoti nuo užkrato.

Tiesa, viena, kur kas jaunesnė už pašnekovę slaugytoja, pasibaigus karantinui, apsisprendė palikti Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių. Antrą kartą išgyventi tokio sunkaus laiko ji nebenorėtų.

J.Bagdonavičienė atviravo, kad, po darbo nusimetusi apsauginius rūbus, matydavo ant grindų iš jų ištekėjusį klaną vandens. Tiek po jais susikaupia prakaito.

Medikai neslepia – kiekvieną pamainą jie numeta ir svorio.

Ne vienas atviravo, kaskart išėję iš darbo ir pilna krūtine įkvėpę gaivaus oro, supranta, koks neapsakomas malonumas yra laisvai kvėpuoti.

Dezinfekuodavo namus

"Pradžioje iš baimės užsikrėsti ir užkrėsti šeimos narius namuose grindis ir visus paviršius plaudavau chlorkalkių tirpalu, nes jis užmuša virusą. Man tas kvapas patinka, mažinti šios priemonės koncentraciją pradėjau, tik kai ėmė graužti akis", – atviravo J.Bagdonavičienė.

Slaugytoja tikino nejaučianti baimės užsikrėsti, bet po darbo lankydamasi viešose vietose stengiasi dengti veidą.

Vasarą moteriai teko dalyvauti laidotuvėse ir ji nesidrovėjo bažnyčioje būti su kauke. Tai pamatę giminaičiai pasekė jos pavyzdžiu.

J.Bagdonavičienė tiesiai šviesiai rėžė – liga yra baisi ir tie, kas pasisako prieš kaukių dėvėjimą ar skleidžia sąmokslo teorijas, yra arba neišmanėliai, arba daro tai tyčia.

Ryžtas: 60-metį perkopusios slaugytojos S.Romanec, J.Bagdonienė ir V.Kozlova nepabūgo ir liko pavojingoje darbo vietoje. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Tokiems neteko matyti žmogaus, kuris kvėpuoja, kaip iš vandens ištraukta žuvis, ir nė nenutuokia, kokias kančias toks žmogus išgyvena.

"Man keisti tie žmonės, kurie neigia virusą. Va, tokiems reikėtų pamatyti, kaip žmonės miršta dusdami", – neslėpė nuostatos medikė.

Slaugytoja nepažįstamų žmonių kompanijoje neskuba atvirauti, užtat jos sutuoktinis didžiuojasi žmonos darbu.

Kai baigėsi karantinas, abu nuėjo į kirpyklą. Čia paprastai nuolat plepama visomis gyvenimo temomis, tąkart buvo aktyviai aptarinėjama koronaviruso situacija.

J. Bagdonavičienės vyras neištvėrė nepasigyręs, kad žmona dirba karščiausiame viso regiono taške.

"Nelabai mėgstu pasakoti apie savo darbą, nes dažnai pajuntu, kad žmonės nelabai supranta ir reaguoja ne visai teisingai", – paaiškino moteris.