Vietoje įžangos stačiatikių šventikas Viktoras Timoninas su artėjančiomis Velykomis nori pasveikinti visus: ir katalikus, jau atšventusius šią šventę, ir stačiatikius. Jaunystėje ieškojęs gyvenimo prasmės ne vienoje religijoje, bandęs studijuoti keliose aukštosiose mokyklose, klaipėdietis galiausiai tikrąjį pašaukimą atrado tapęs stačiatikių kunigu.

Gimė ateistų šeimoje

– Kaip į jūsų gyvenimą atėjo Dievas?

– Man buvo 33-eji, kai apsikrikštijau. Pernai man sukako 60 metų. Gimiau ir augau ateistinėje šeimoje, bet remdamasis savo paties patirtimi galiu pasakyti – jeigu klausaisi savęs, gali išgirsti Dievo balsą. Šiandien buvo atėjęs 58 metų vyras, nori apsikrikštyti. Klausiau, kodėl jis tai daro? Sako: „Jaučiu, kad man jau reikia Dievo“. Aš tai pajutau anksčiau. Iki Kristaus nuėjau ilgą kelią. Atsakymo į svarbiausią gyvenimo klausimą ieškojau rytietiškuose tikėjimuose. Todėl galbūt esu geriausias tarp krikščionių kunigų rytietiškų tikėjimų specialistas. Šia tema net skaičiau paskaitas universitete. Paragavęs visko supratau, kad mano vieta čia, nes Dievas man dovanojo amžinojo gyvenimo pažadą. Rytų tikėjimai žada nuolatinį grįžimą į šitą nuodėmių pilną pasaulį, į tą patį purvą. Ten yra karma ir niekas nieko neatleidžia, o liepia atidirbti. Ką tu atidirbsi, jei pats esi nuodėmingas? Kaip būdamas baloje gali pats save išvalyti, jei niekas neištrauks ir neišmaudys? Ištraukti gali tiktai tas, kas pats ten nėra. O tame purve nėra tiktai Dievas.

– Kokių dalykų žmogus išmoksta bažnyčioje?

– Dažnai žmonės klausia, kodėl taip blogai gyvename? Todėl, kad Dievas mus myli. Kad nepamirštume Dievo, mums kartais turi būti blogai. Nes būtent tada mes jo šaukiamės. O jeigu mes nemokame jam dėkoti už gera, mums visada bus blogai. Bažnyčia nemoko nusidėti. Bažnyčia moko atgailauti. Kas to nesugeba, pradeda ieškoti kaltų, keršyti. Šventikų užduotis išpažinties metu atskleisti žmonių nuodėmes, tai yra apkaltinti juos. Jei žmogus pajus, kad yra kaltas, pradės atgailauti. Svarbu, kad žmogus prisimintų nors vieną nuodėmę, tada jam galima padėti. Žmonių be nuodėmės nebūna, net šventieji ne be nuodėmės. Mes ne protą laviname, tam yra universitetai. Mes sąžinę, dorovę ugdome.

Kūrėjo ranką vedžioja Dievas

– Ar jums išpažinties metu tenka žmones pabarti?

– Be abejo, kai pradedi kaltinti, tai ir bari. Kas gi jam atskleis, kas jis yra, jei ne kunigas? Mūsų situacija kiek kita, nei bet kurio kito gatvėje sudraudusio neteisingai besielgiantį.

– O ar tenka ką nors subarti gatvėje? Kokios sulaukiate reakcijos?

– Visko būna, pro šalį nepraeinu. Stengiuosi nesakyti grubaus žodžio, bet pasakau griežtai. Atgal išgirstu: „Ko tau, seni, reikia?“ Kita vertus, ir gatvėje jaučiasi, kas esu, kaip ir galima nuspėti, kuo dirba kiti gatvėje sutikti žmonės.

– Bet juk jūs esate dailininkas iš pašaukimo. Ko gero, iki tapdamas kunigu gyvenote bohemišką gyvenimą?

– O kas yra pašaukimas? Jeigu aš turiu gyslelę, kibirkštį piešimui, klausimas, iš kur ji atsirado? Jeigu Dievas kūrėjas davė man truputį daugiau nei kitiems, vadinasi, tai turiu daryti. Bet aš – ne tik dailininkas. Esu išleidęs dvi poezijos knygas. Šį pavasarį išėjo dar viena poezijos rinktinė, kur išspausdinti ir mano eilėraščiai. Pats žodis „įkvėpimas“ sako, kad kurti pastūmėja kažkokia dvasinė būtybė. Jei pasiruošei gauti įkvėpimą iš dangaus, gausi iš dangaus, o jeigu iš požemio, gausi iš ten. Menuose tai ypač gerai matyti. Todėl kūryba yra labai pavojingas žmogaus sielai dalykas. Paprastas žmogus tokių pavojų neturi. Jis gyvena materialų gyvenimą. O kūrėjas bendrauja su dvasiomis. Jei jis bendraus su Dievu, jo kūryba bus dvasinga, tada jis pats savo siela augs ir stiprės, ir atvirkščiai. Net gražus kūrinys gali turėti neigiamą užtaisą, o pats autorius ardo save ir galiausiai susinaikina. Bet blogiausia, kad pats degraduodamas savo kūriniais jis užkrečia ir žiūrovus.

– Ko gero, šventikui su menininkais sunkiau bendrauti?

– Jeigu šventikas pats nėra menininkas, gali būti, kad net bijo menininko. Nes kunigas dažnai būna paprastas žmogus. Vakar buvo jūreivis, o šiandien jau kunigas. Man paprasčiau, nes aš tuos visus menininkus, muzikantus, poetus pažįstu iš vaikystės.

Nenorėjo tikėti amžinąja mirtimi

– Iš kur esate kilęs?

– Aš – vietinis, gimiau ir augau čia pat Klaipėdoje, šalia dabartinės Muzikos koncertų salės, tada tai buvo karininkų namai. Galima sakyti, esu iš gretimo kiemo.

– Gal esate baigęs Dailės akademiją?

– Išskyrus vidurinę, nesu baigęs jokios kitos mokyklos. Aš, ko gero, pats neraštingiausias šventikas Lietuvos eparchijoje. Po mokyklos įstojau į Rygos aviacijos institutą, paskui Vilniaus universitete studijavau fiziką ir psichologiją ir nė vieno šių dalykų nebaigiau. Visko buvo. Iš puikybės konfliktavau su dėstytojais.

– Kada ir kaip pirmą kartą pagalvojote apie Dievą?

– Gal šeštoje klasėje susidomėjau astronomija ir pradėjau žiūrėti į dangų. Supratau keistą dalyką – menkas fiziniu būviu žmogus geba suvokti didžiulę, neaprėpiamą visatą, o visata jo suvokti negali. Svarsčiau, kas yra didesnis: visata ar žmogus. Jei žmogus suvokia visatą, bet gyvena trumpą gyvenimą, o visata, jo nesuprasdama, yra begalinė, kodėl taip yra? Tada supratau, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra ne tas trumpas buvimas žemėje, kitaip visa tai būtų beprasmiška. Galiausiai suvokiau – žmogus sutvertas gyventi amžinai, nes kitaip nebūtų prasmės.

– Ar jums yra tekę įrodinėti savo pažiūras netikintiems?

– Kai apsikrikštijau, saugumietis atėjo su manimi pasikalbėti. Gal norėjo mane užverbuoti. Pamenu, jis pradėjo klausinėti apie mano tikėjimą. Tada jam paaiškinau paprastai: jei jis tarnauja KGB, vadinasi, yra komunistinių pažiūrų, o tai reiškia, laikosi ateistinių pažiūrų. Vadinasi, tiki, kad gimęs, nugyvenęs savo amžių žmogus mirs ir tuo viskas baigsis, toliau nieko nebebus. O aš tikiu, kad žmogus mirs, bet jo sąmonė, jo „aš“ yra amžinas. Pasakiau jam: „Jūs tikite amžinąja mirtimi, o aš – amžinuoju gyvenimu. Man jūsų tikėjimas visai nepatinka“. Man patinka, kad viskas, ką aš darau, turi prasmę ir atsideda į mano amžinybę.

Bažnyčioje visi lygūs

– Bet kodėl vis dėlto tapote šventiku?

– O va čia jau yra pašaukimas. Kunigu tapau nelengvai. Visos aplinkybės mane į tai stūmė, o aš ilgai priešinausi. Ta žinia ateidavo ir sapnuose, ir realiame gyvenime. Galiausiai supratau, kad be reikalo priešinuosi. Jei būčiau nepadaręs to, kam buvau pašauktas, visa mano gyvenimo prasmė dingtų. Turėjo būti taip, kaip yra. Aš atradau kunigystę ir nieko nepraradau. Tebesu tapytojas, surengiau šešias personalines parodas. Vasaros pabaigoje planuoju dar vieną, kurioje bus senosios Klaipėdos vaizdai. Pasninko metu tapau ikonas, to reikalauja regula. Ikonų tapytojas nepasirašo, nes jas tapo ne asmenybė, o Dievas vedžioja jo ranką.

– Šalia cerkvės nuolat sukinėjasi apsvaigusių asmenų. Kodėl jie laukia išmaldos, bet netampa tikintys?

– Jie čia stovi kiekvieną dieną. Mato, kad žmonės meldžiasi, kad jiems duoda išmaldos. Vienas jų, beje, lietuvis, pragėręs butą, čia nuolat sėdėdavo. Palaipsniui jis pradėjo melstis. Jam buvo labai sunku visą dieną iškęsti nerūkant, negeriant greta kitų apsvaigusių benamių. Šitas žmogus rado savyje jėgų atsisakyti pagundų vien todėl, kad kitą dieną turėjo eiti išpažinties ir priimti komuniją. Žmonės jam aukojo daugiau nei kitiems. Dienos pabaigoje viską, ką gaudavo, jis išdalydavo likimo broliams. O kai mirė, jį laidojo visa bažnyčia. Tas benamis niekada nebuvo toks gražus, kaip gulėdamas karste. Mes visi jo verkėme, nes jis buvo mūsiškis. Bažnyčios bendruomenė vienija labai įvairius žmones, bet čia jie visi lygūs, juos vienija meilė Dievui. Tokių, kaip mano paminėtas benamis, buvo ne vienas.

– Matant tuos alkoholio sudarkytus veidus labai sunku jiems duoti išmaldos, nes žinai, kad pinigų jiems reikia ne maistui, o svaigalams.

– Kai žmogus duoda, jo siela minkštėja. Šitie elgetos yra mūsų sielos tikrintojai. Valstybė jiems gali viską duoti ir taip atpratinti žmogų asmeniškai padėti. Visai nebūtina elgetoms duoti pinigų. Atnešk marškinius, duonos, konservų, šitų dalykų nepragers. Duok ne tam, kad kiti pamatytų.

Namie – penkios moterys

– Kokia yra jūsų paties šeima?

– Turiu keturias dukras ir du anūkus. Be vaikų yra vargo dienos, o su vaikais yra daug vargo. O mergaites ne tik pamaitinti, bet ir aprengti reikia. Čia man į galvą ateina anekdotas. Ką apsivelka vyras? Kas pirmiausiai iškrenta iš spintos. O moteriai – visai kitas reikalas – spinta pilna, bet apsirengti nėra kuo.

– Kas jūsų, šventiko, požiūriu šeimoje yra mama?

– Mama yra šeimos siela. Būtent ji sudaro dorovinį, emocinį, dvasinį šeimos mikroklimatą. Vyras yra protas, galva, tai tas stulpas, tvirtovė, kuriuo mama gali pagąsdinti vaikus. Jei kas, vyras turi duoti diržo, nes jis baudžia be emocijų.

– O jums teko paimti diržą savo mergaitėms?

– Dar ir kiek, bet tik iki 12 metų. Iki septynerių vaikas nejaučia nuodėmės, visi jo negeri poelgiai yra tėvų klaidos. Iki 12 metų vaiką reikia auklėti. Rytų šalyse nuo 12 metų vaikas jau gali prašyti tėvų savo dalies ir gyventi savarankiškai.

Vizitinė kortelė

1952 m. gimė Klaipėdoje.

1969 m. baigė Klaipėdos 2-ąją vidurinę mokyklą.

1995 metais įšventintas į šventikus.

Dabar yra protojerėjus, Visų Rusijos Šventųjų cerkvės šventikas.