Aštuntą dešimtį perkopusi klaipėdietė Leonora Ubartienė nė akimirką neprimena paliegusios, gyvenimo saulėlydį pasitinkančios senolės.
Pirmoji besikabarojanti ant viršutinio pirties gulto ir pirmoji šokanti į eketę, neatsiliekanti nuo jaunuolių lipdama į stačius piliakalnius, mokanti daugiau nei galima įsivaizduoti, niekada nenusimenanti ir trykštanti noru gyventi moteris stebina visus, kas ją kada nors pažinojo. Artėjant Pagyvenusių žmonių dienai 82-uosius einanti L.Ubartienė išdavė savo geros nuotaikos ir sveikatos paslaptis.
– Gerbiama Leonora, spėju, kad paskaitęs apie Jus ne vienas garbaus amžiaus klaipėdietis pagalvos – bepigu jai būti judriai, kai sveikata gera. Kaip manote, kas lemia stiprią sveikatą?
– Sutinku, kad didžiausias turtas – sveikata, bet iškart pridursiu, kad mūsų pačių valioje ją saugoti, o išsaugojus, džiaugtis gyvenimu.
– Negi pasakosite apie sveikuolišką gyvenimo būdą ir metodus sveikatintis?
– Kiekvienas tai daro savaip. Man nepriimtini griežti prisakymai, ko nevalgyti, ko negerti. Mano būdas ilgai ir laimingai gyventi – kuo daugiau bendrauti su gerais žmonėms, kuo daugiau būti gryname ore ir judėti. Mano gyvenime nusistovėjo toks dienos režimas, kuris manęs nevargina ir net priešingai – teikia sveikatos ir džiaugsmo.
– Išduokite, prašau, paslaptį.
– Keliuosi šeštą. Išvedu pasivaikščioti šunį, kartu su juo pajudu ir aš. Pusryčiams mėgstu rimtai pavalgyti. Tai būtinai turi būti mėsa ar žuvis. Nemėgstu košių ar kokių saldumynų. Netrukus po to einu į darbą. Dirbu kiemsarge. Tad mojavimas šluota gryname ore man yra puikiausia mankšta.
Grįžusi nusiprausiu ir važiuoju su drauge prie jūros. Mūsų maršrutas – pareiti iš Girulių iki Melnragės. Kai geras oras, einame pajūriu. Kai vėjuota ar lyja, žingsniuojame mišku. Melnragėje turime mėgstamą kavinukę, kur po pasivaikščiojimo visada išgeriame puodelį kavos su šlakeliu stipresnio gėrimo. Grįžtame autobusu. Tada truputį pailsiu. Mano popiečio miegas paprastai trunka ne ilgiau nei penkiolika minučių. Vakarop vėl į darbą, tada mano ištikimasis draugas – auksaspalvis retriveris Čiarlis – laukia vakarinio pasivaikščiojimo. Miegoti einu pakankamai anksti – apie devintą ar dešimtą vakaro. Visas kitas laikas skirtas buitiniams rūpesčiams, pomėgiams, kartais tenka apsilankyti pas gydytojus.
– Žinau, kad išmanote apie žoles, mokate daryti masažą. Kaip ir iš ko viso to išmokote?
– Viskas iš knygų. Mama buvo ligota, reikėjo jai palengvinti dalią. Po to panašios pagalbos reikėjo seseriai. Didžiausias atpildas buvo, kai mano artimiausiems žmonėms nuo masažo tapo lengviau. Ir sau pasidarau masažą. Pavyzdžiui, pasimasažuoju pečius, sprandą, galvą, rankas, kojas, specialius taškus. Žolėmis domėjausi pati, literatūros daug skaičiau.
– Ką darote, kai sunegaluojate?
– Kai pradeda diegti širdį ar ką maudžia, parišu Čiarliui pavadį ir veduosi jį į mišką. Kartais net vaikščioti būna nelengva, bet gulėti ar aimanuoti sau neleidžiu. Pavaikštau, pakvėpuoju, pasidžiaugiu miško spalvomis bei kvapais ir dažniausiai grįžtu sveika. Manau, kad dar vienas pagrindinių sveikatos šaltinių – pirtis. Man kiekvienas pirmadienis – pirties diena. Triskart kaitintis, triskart pertis ir tik tada praustis.
Pienių vyną gamina metus
– Juk pačios ir artimųjų sveikata nėra vienintelis jūsų rūpestis. Kokių dar turite pomėgių?
– Mano širdis atsigauna gamtoje. Be galo mėgstu grybauti, uogauti, keliauti. Dainuoju, šoku, moku groti lūpine armonikėle. Anksčiau labai mėgau skaityti. Romanus ryte rijau, bet dabar labai pasilpo akys. Gydytoja net televizorių leido tik 20 minučių per dieną žiūrėti, o knygos – tabu.
Todėl dabar daugiau laiko praleidžiu gryname ore. Mėgstu susimodeliuoti ir pasisiūti kokį rūbelį. Dar 1948 metais baigiau siuvimo kursus. Vyrui pasiūdavau kostiumą, sau ir šiandien be vargo pasisiuvu kelnes, suknelę ar švarkelį. Tik megzti nelabai mėgstu. Traukia ir virtuvė – su malonumu gaminu įvairius patiekalus. Nenuostabu, juk tai mano antroji specialybė. Pirmoji buvo telefonistė-radistė. Ilgą laiką dirbau gaisrinėje.
– O kur teko dirbti virėja?
– Keturiolika metų ėjau į jūrą. Per visą tą laiką teko plaukti tik keturiais laivais. Įgulos mane labai mylėjo. Vyrai sakydavo: „Jei koku į reisą eis Ubartienė, būsim ne tik sotūs, bet ir skaniai pavalgę.“
– Jūsų kulinarinius sugebėjimus puikiai žino visi draugai ir kelionių bendražygiai.
– Nesigirsiu, bet keliaujant mano pyragai, spurgos, žagarėliai turi didžiulį pasisekimą. Dažną kartą pavaišinu pačios pagamintu gervuogių ar vyšnių vynu. O kartą skanavome pienių vyną. Ne viena moteris pasišovė išmokti, kaip jis daromas. Pasiruošė užsirašyti, bet neišklausiusi maždaug pusės recepto nusprendė, kad tiek kantrybės neturės. Mat pienių vynas gaminamas visus metus.
– Bet tai ne vienintelis jūsų firminis gaminys?
– Daug ką mėgstu gaminti. Kartą vaišinau kompaniją erškėčių uogiene. Viena bendrakeleivė pasišovė išsivirti tokią pačią. Kai kitą kartą susitikome, ji garsiai kvatojo, kad ilgai vargusi išsivirė labai mažą kiekį tos uogienės. Jos buvo tiek nedaug, kad moteris juokavo paslėpusi po pagalve, kad kas iš namiškių nesuvalgytų.
Dirba ne tik dėl uždarbio
– Esate pensinio amžiaus. Kodėl dar dirbate?
– Mane ir vaikai už tai bara. Sako, kad aš jiems gėdą darau. Man nereikia jų paramos, o ir pensijos užtektų, bet namuose kalėti ir gyventi tik sau negaliu. Vienas didžiausių gyvenimo malonumų – bendrauti su žmonėmis. Matau darbo rezultatą, ir tai mane daro laimingą. Gėda yra vaikščioti nuogam ir vogti, o dirbti, net ir su šluota, negali būti negarbė.
– Tai gal jūs pleputė?
– Negaliu pakęsti tuščių plepalų, o dar labiau – kalbų apie ligas. Kai tik kas pradeda guostis ir aimanuoti, tuojau pat nutraukiu tokią kalbą. Man patinka bendrauti su įdomiais, linksmais, daug mačiusiais ir išmanančiais žmonėmis.
– Turbūt turite daug pažįstamų, nes optimizmu trykštantys žmonės traukia?
– Turiu prisipažinti, kad neretai su manimi žmonės sveikinasi, bet aš nepamenu, ar pažįstu tą žmogų. Laikas ištrina iš atminties veidus, o ir žmonės keičiasi.
– Kas, jūsų manymu, yra gyvenime svarbiausia?
– Šventai tikiu, kad žmogus gali būti laimingas, jeigu laikosi kelių paprastų tiesų. Nepavydėk, nebūk godus, neapkalbinėk, nedaryk kitam bloga, būk geras ir paprastas.
– Ko jūsų gyvenime daugiau – džiaugsmų ar netekčių ir nelaimių?
– Negaliu pasakyti, kad man viskas sekasi. Turėjau nemažai nelaimių ir praradimų. Bet net dabar, kai perkopiau aštuoniasdešimtį metų, man dažniau tenka švęsti jubiliejus ir kitas šventes, nei dalyvauti laidotuvėse. Prisipažinsiu, nebijau mirties. Tai natūralus ir neišvengiamas reiškinys. Bet aš gyvenu taip – kol esu, džiaugiuosi ir dalinuosi tuo džiaugsmu su kitais..
Naujausi komentarai