Tėtis – policininkas

– Ar tapti teisėju buvo jūsų svajonė?

– Mano tėvas buvo policininkas, nors pagal išsilavinimą jis – pedagogas. Ir aš nuo mažens norėjau būti policininku. Abu mano seneliai iš tėvo pusės buvo mokytojai, senelis ilgą laiką dirbo mokyklos direktoriumi. Pats mokykloje buvau stiprus "tiksliukas" ir po mokyklos baigimo įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą, studijavau fiziką ir matematiką. Bet noras sieti savo ateitį su teise lėmė apsisprendimą po pirmojo kurso pradėti dirbti policijoje, o po metų pradėjau neakivaizdžiai studijuoti Teisės akademijoje, tada taip vadinosi M.Romerio universitetas. Į mokyklą pradėjau eiti metais anksčiau nei visi vaikai, gal todėl tas metų praradimas nepasijuto. Turiu porą metų jaunesnę seserį, ji irgi svajojo apie teisę, supratau, kad tėvams bus sunku išlaikyti du studentus. Taip dar tik pradėjęs studijas nulipau tėvams nuo sprando.

– Ar tada jau galvojote apie teisėjo darbą?

– Apetitas atsiranda bevalgant. Pradžioje didelių planų nebuvo. 18 metų žmogui labai sunku apsispręsti, ko jis gyvenime nori. Lengviau žmonėms, kurie turi kokių nors ypatingų gabumų, bet kai viskas panašiai vienodai sekasi, išsirinkti sunkiau. Būdamas mokinys apie studijas Vilniaus universitete Teisės fakultete svajojau, bet tikslo siekiau kitaip. Policininkams akademijoje buvo net geriau, nes Baudžiamosios teisės katedra buvo net stipresnė nei universitete. Dirbau policijos pareigūnu, kai gavau teisės bakalauro diplomą, tapau tardytoju. Toliau studijavau ir tapau prokuroru. Taip atvažiavau į Klaipėdą, dirbau Nusikalstamų veikų tyrimo skyriuje.

Permainos – kas šešeri metai

– Ar pajutote didelį skirtumą tarp darbo policijoje ir prokuratūroje?

– Po darbo policijos tardymo skyriuje prokuratūroje buvo labai lengva, turėjau kur kas daugiau laiko. Bet pirmoji mano darbo diena Klaipėdoje to nežadėjo. Po pietų sužinojau, kad buvo nužudytas žmogus ir man reikės imtis tyrimo. Klaipėdos tada visiškai nepažinojau. Gyvendamas Plungėje mažiausiai tikėjausi gyventi ir dirbti uostamiestyje. Pirmą dieną namo grįžau prieš vidurnaktį.

Daugelis seniai dirbančių teisėjų neslepia, kad geriau būti eiliniu teisėju nei teismo pirmininku.

– Ar pretenduodamas į teismo pirmininko postą būtent taip įsivaizdavote šį darbą?

– Pats esu pastebėjęs, kad vienoje darbo vietoje neužsibūnu ilgiau šešerių metų. Tikrai neįsivaizdavau, kad administracinis darbas atims iš manęs tiek daug laiko. Su problemomis buvau susipažinęs, mat į šias pareigas kandidatavau antrą kartą. Pirmą kartą buvau pakviestas su anuomečiu pirmininku Arvydu Daugėla pas prezidentę. Tada buvo pasirinktas kolega. Antrą kartą sėkmė lydėjo mane. Dirbu nuo praėjusių metų liepos, bet man vis dar nepavyksta teisingai suplanuoti ir paskirstyti laiko byloms ir administraciniam darbui. Kartais vidurdienį po intensyvaus pusdienio darbo negaliu parodyti, ką nuveikiau. Todėl stengiuosi į darbą ateiti anksčiau, bet 17 val. kabinetą užrakinu. Tiesiog žmogaus galimybės yra ribotos, jei jos peržengiamos, galimos klaidos. Pagaliau kiekvienas mūsų turime pareigų šeimoms.

Skandalas sukrėtė

– Teismo pirmininku tapote tokiu nelengvu teisininkams metu, kai Lietuvoje jau buvo gerokai įsisiūbavęs skandalas dėl teisėjų ir kitų teisininkų korupcijos.

– Daugelis seniai dirbančių teisėjų neslepia, kad geriau būti eiliniu teisėju nei teismo pirmininku, kuris turi ir bylas nagrinėti, ir dirbti administracinį darbą. Atlyginimo skirtumas yra pernelyg menkas, kad pinigai taptų pagrindinis argumentas pretenduoti į pirmininko vietą. Kitas dalykas – nuo teismo pirmininko nedaug kas priklauso sprendžiant darbuotojų atlyginimo ar darbo sąlygų problemas. Daugiau išleisti pinigų, nei skiriama, negaliu. Su Civilinių bylų skyriaus pirmininku važinėjome į rajonus susitikti su teisėjais. Tokių blogų darbo sąlygų, kaip apygardos teismas, neturi nė vienas kitas teismas. Darbuotojams čia mažai vietos, patalpos nepritaikytos, sienos suskilinėjusios, garso izoliacija bloga, kabinetuose šalta.

– Gal yra pokyčių perimant senąjį teismo ir kalėjimo pastatą Jūros gatvėje?

– Labai daug naujienų nėra, bet žinau, jog viskas juda ta linkme, kad projektas būtų pradėtas įgyvendinti. Tikiuosi, jis bus sėkmingai realizuotas. Turiu vilčių, kad per penkerius metus pastatas bus atgaivintas ir teismas ten persikels dar mano kadencijos metu.

– Kaip reaguojate į visuomenėje pasigirstančias kalbas apie teisėjų klanus?

– Kartais man atrodo, kad taip sakantys žmonės nelabai supranta, apie ką kalba. Neturiu omeny  praėjusių metų įvykių, kurie mus truputį sukrėtė. Apmaudu, kad praėjo metai, o istorija vis dar neturi atomazgos. Gal aš klystu, bet, man atrodo, kad tai vyksta per ilgai. Pamenu savo darbą prokuratūroje, aš vadovaudavau pareiginių nusikaltimų tyrimui, mes turėdavome vidaus tyrimų grupę. Manau, kad į viešumą su tokia medžiaga galima eiti tik tada, kai surenkama pakankamai įrodymų ir aišku, kad daugiau jų nebepavyks surinkti. Nebijau pasakyti – jei buvę kolegos prasikalto ir padarė tai, apie ką buvo viešai kalbama, tada laukiame nuosprendžių. Kai jie bus nuteisti, niekam nekils klausimų. Dabartinė situacija keista – viešai pranešta apie nusikaltimus prieš beveik metus, teisėjai nušalinti nuo pareigų, o kai kurie ir atleisti. Jei jie kalti, pasakykite visuomenei, kaip juos nuteisė. Jei nuosprendžių nėra, gal tai – susidorojimas su kai kam nepalankiais teisėjais? Nesakau, kad taip yra, bet toks ilgas laikas kelia visokių klausimų. Galbūt viskas objektyvu, bet kai neturime informacijos, belieka spėlioti.

Siekia susitaikymo

– Kad ir kaip būtų, žmonių lūpose neretai skamba pasakymas: "Papirko teismą."

– Aš nagrinėju civilines bylas. Kiekvieną kartą prieš pradėdamas procesą besibylinėjantiesiems pasakau, kad jie dar turi galimybę išeiti iš teismo abu patenkinti, tai yra susitaikę ir išsprendę ginčą taikiai, nes tik jie patys žino, kur slypi tiesa. Temidė ne be reikalo akla, mes sprendimą priimame iš to, kokie įrodymai pateikiami. Kai kurie žmonės bylinėjasi dėl kvailų principų, kai išlaidos advokatams kelis kartus viršija ginčo sumą. Kas nepatenkintas sprendimu, tas dažniausiai ir kalba apie papirkimą.

– Ar nuo teisėjo gali priklausyti, kad bylos nelaimėjusi pusė išeitų iš teismo nepikta?

– Pirmiausia lemia tai, kaip surašytas sprendimas. Jei jis išdėstytas aiškiai, argumentuotai, tada galima to tikėtis. Teisinė kalba ne visiems suprantama. Apmaudu, kad į civilinių bylų paskelbimus žmonės neateina. Juk tai yra proga išgirsti teisėjo paaiškinimą, kodėl teismas nusprendė taip, o ne kitaip.

– Kokį palikimą radote po ilgai čia dirbusio pirmininko A.Daugėlos?

– Pirmiausia – labai gerą darbuotojų komandą. Tai yra labai svarbu. Kalbu ir apie teisėjus, ir apie kitus darbuotojus. Be to, čia yra gilios tradicijos: bendros darbuotojų kalėdinės ir kitos šventės, parodos vitrininiuose teismo languose. Stengiuosi puoselėti šias tradicijas, man jos patinka ir daro garbę teismui.

– Kartais mokytojai kviečia į klasę vaikų tėvus papasakoti apie savo profesiją. Ką atsakytumėte, jei jūsų paklaustų, kuo įdomus teisėjo darbas?

– Kasdien susiduriame su įvairiomis gyvenimo situacijomis, niekada nebūna vienodų istorijų. Malonu, kai žmonės išeina iš teismo gavę satisfakciją, žinodami, kad problema buvo išspręsta. Blogai, kai teismo sprendimas sukuria dar didesnių problemų. Visų geriausias jausmas apima, kai besibylinėjantieji susitaiko, ir tai yra teisėjo nuopelnas.

Mažyliai pakeitė pomėgius

– Ką veikia jūsų žmona? Gal galite papasakoti daugiau apie savo šeimą?

– Brigita yra advokato padėjėja, nors baigė žurnalistikos studijas Klaipėdos universitete. Su ja turime daug bendrų temų, bet dabartinės mano pareigos kai kurių dalykų net su artimiausiu žmogumi neleidžia aptarinėti, ir man tai kol kas nėra sunku. Auginame du sūnus, dvynukus Žygimantą ir Domantą. Rinkome jiems panašius ir būtinai lietuviškus vardus. Jie dar maži, dvejų metų, todėl dar negalime apibūdinti, kokių būdo savybių jie turės, kuo norės būti. Dabar džiaugiamės jų vaikyste. Stengiamės bent kartą per metus kur nors išvažiuoti. Kai kuriuos mūsų pomėgius yra pristabdę vaikai, dabar visas dėmesys jiems.

– Gal esate domėjęsis savo pavardės kilme?

– Esu plungiškis, mano vieni seneliai – iš Platelių, tėčio pusė – iš Grūšlaukės. Pavardė skamba lenkiškai, bet iš kur mano protėviai ją gavo, neteko domėtis. Jei tiesiogiai ją išverstume, būčiau Geravalis. Artimieji galėtų pasakyti, ar pavardė atitinka mano būdą, tikiuosi, kad taip. Kiekvienas turime viršutinę ribą, kai galime pasakyti ką nors labai aštraus, dėl ko kartais gailimės. Mano atveju ta riba yra labai toli, tiesa, jei tai neliečia mano šeimos.

Vizitinė kortelė

Gimė 1976 m. Plungėje.

1995–2002 m. Plungės rajono policijos komisariate dirbo jaunesniuoju inspektoriumi, vėliau – tardytoju.

2000-aisiais Lietuvos teisės universitete įgijo teisės bakalauro, o po poros metų ten pat ir teisės magistro laipsnį.

2002–2008 m. dirbo Klaipėdos miesto prokuratūroje.

2008–2014 m. dirbo Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju.

Nuo 2014 m. dirba teisėju Klaipėdos apygardos teisme.

Nuo 2019 liepos 1 d. – šio teismo pirmininkas.