Garbaus amžiaus klaipėdietė Maja Raudienė – ypatingo likimo moteris. Jai buvo penkeri, kai kilo Antrasis pasaulinis karas ir maža mergaitė patyrė pragarą žemėje. Vėliau gyvenimas jos irgi neglostė. Stiprios valios moteris šiandien tikina, kad bet kokius nepriteklius įmanoma įveikti.
Našlaitės kančių keliai
– Iš kur esate kilusi?
– Gimiau Ukrainoje, netoli Kijevo esančios Kirovogrado srities, Bogdanovkos kaime. Mano abu tėveliai – žydų tautybės. Buvau jauniausia iš 5 vaikų, turėjau keturis vyresnius brolius. Tačiau, kai man buvo vos trys mėnesiai, nuo ūmaus meningito, būdamas 42 metų, mirė mano tėtis. Mama 30-ies liko našlė su penkiais vaikais, kurių vyriausiam – 12 metų.
Po penkerių metų prasidėjo karas. Prieš pat karą, nežinia už ką, stalinistai suėmė ir ištrėmė į Solovietskų salas mano vyriausią brolį Michailą, jam tada buvo 17 metų. Jo daugiau taip ir nebematėme. Liko nėščia jo mergina, kuri vėliau pagimdė mergaitę. Savo brolio dukrą aš radau tik po 40 metų. Ji gyvena Kazachstane.
– Kai prasidėjo karas, jums buvo penkeri, ką atsimenate iš tų laikų?
– Kai 1941 metais užėjo vokiečiai, mama, trimis metais vyresnis mano brolis Liova ir aš buvome Bogdanovkoje. Pamenu, kai mes ėjome su mama ir sutikome du ginkluotus vokiečių kareivius, ji kažką pasakė jiems vokiškai, jie tik suriko: "Juden, kaput", mama liepė man kuo skubiau bėgti, kad nenušautų. Bėgau, kiek galėjau. Buvo toks mūsų kaimynas dėdė Vania, jis paslėpė mane su broliu.
Mama tada irgi kažkaip išsisuko. Bet kaime buvo tokios seserys dvynės. Jos nuėjo pas vokiečius ir pasakė, kad mes esame žydai ir mus reikia sušaudyti. Taip prasidėjo mūsų košmaras, kuris truko, kol baigėsi karas. Beje, tos seserys, kurios siekė mūsų mirties, paskui pasiėmė iš mūsų namų indus, patalynę, kitus daiktus. Tačiau likimas susiklostė taip, kad abi jos žuvo netrukus po karo. Jas sutraiškė traukinys.
– Ar vokiečiai paliko jus ramybėje?
– Jokiu būdu, policininkas pasakė mamai, kad mes kitą dieną privalome ateiti į turgaus aikštę, nes ten jie mus turi sušaudyti. Egzekucija buvo numatyta ir baldų fabriko direktoriaus Feldmano šeimai. Kai pas dėdę Vanią vokiečiai atėjo mūsų išsivesti sušaudymui, jis pasakė, kad mano mama yra jo žmona, ji nebuvo panaši į žydę. Tačiau vėliau mamą vis tiek suėmė gestapas. O mus su broliu paslėpė pas kitus kaimynus rūsyje. Ten buvo baisi drėgmė ir daugybė rupūžių, tupėdavome tyliai, kad tik kas mūsų neišgirstų, nes tada nužudymas grėsė ir mūsų geradarių šeimai. Mūsų ieškojo visame kaime, bet nerado. Vėliau slapstėmės šiene.
Žiemą mus nusprendė paslėpti Kochanovkos kaime. Brolio kojos buvo supūliavusios, tai kaimynai supjaustė vokišką antklodę, aprišo jam kojas ir jis ėjo, o mane nešė ant rankų, nes man sniego buvo iki pažastų. Mus paslėpė pas gerus žmones, kurie prašė, kad tik mes neišsiduotume. Vienintelis mūsų drabužis buvo vatinukės ir daugiau nieko. Valgyti atnešdavo tik česnakinės žolės ir vandens, duonos neteko ragauti. Iš mūsų buvo telikę kaulai ir oda. Slėptuvėse su broliu išgulėjome dvejus metus ir aštuonis mėnesius. Kai vijo lauk vokiečius, pirmą kartą po beveik trejų metų pamatėme saulę.
– O kaip karą išgyveno kiti jūsų šeimos nariai?
– Brolis Michailas dingo be žinios Sibire, o Jakovas ir Sima žuvo. Mamą vokiečiai kalino gestape, ji jiems patarnaudavo, skalbė, valė, tvarkė. Tačiau ją nuolat mušdavo ir reikalavo pasakyti, kur jos vaikai. O ji pati nežinojo, kur mus geri žmonės slėpdavo. Kaimo vyrai baigiantis karui keturiems kaliniams, taip pat ir mano mamai suorganizavo pabėgimą. Kai ją atvedė pas mus, ji ištiesė rankas į mus su broliu, o mes jai sakome: senele, mes tavęs nepažįstame. Mamai buvo 42-eji. Jos kūnas buvo juodas nuo sumušimų, visi dantys išdaužyti. Ne taip seniai labai graži moteris tapo neatpažįstama senole.
Košmaras kaip filme
– Kaip pasikeitė gyvenimas po karo?
– Prasidėjo kitas baisus dalykas – beveik 4 metus trukęs badas. Brolis ieškojo kritusių šunų ar kačių, nulupdavo odą, mėsą ištrindavome akacijų žiedais, kad nedvoktų ir virdavome sriubą, bet organizmas tokio maisto nepriėmė, viską išvemdavome. Netoli buvo karinė bazė, kareiviai duodavo mums džiūvėsių, tik jie labai smirdėjo žibalu, bet vis tiek valgydavome, kad kažkaip išgyventume.
Iš bado buvau taip sutinusi, kad 32 dydžio mano kojos netilpo į 42 numerio batus. Netoli gyveno popas su šeima, jo žmona man vis įpildavo kažkokio viralo, parnešdavau namo mamai, bet ji nevalgydavo, sakė, kad yra soti, ji taip mus su broliu gelbėjo, norėjo, kad mes išgyventume. Ji labai greitai mirė nuo vėžio. Likome visiški našlaičiai.
– Papasakokite apie savo pačios pirmąją santuoką.
– Dukrelės susilaukiau, kai man buvo 17-a. Vyras už mane buvo vyresnis 6 metais. Mano visas kraitis buvo metalinis kibiras ir aliuminio lėkštė. Beviltiška pradžia. Gyvenome su vyru pas uošvius, jie buvo laikomi turtingi kaime, turėjo molinį namą. Vyro tėvas buvo aršus antisemitas, jis pasakė, kad "žydelka" čia vaikų negimdys.
Jis atėmė iš manęs mano trijų mėnesių mergytę ir kovo mėnesį padėjo pusnuogę prie atviro lango. Dukrytė per parą mirė nuo plaučių uždegimo. Po trejų metų susilaukiau sūnaus, supratau, kad ir jį gali nužudyti. Dirbau baldų fabrike pagalbine darbininke, į darbą eidavau 8 km, vaiką palikdavau namie su uošviais, kurie jo neprižiūrėdavo. Labai dėl vaiko bijojau. Mano ir vyro santykiai nesusiklostė, toliau taip gyventi nebegalėjau.
Pabėgimas į Lietuvą
– Mamos brolis, mano dėdė tuo metu gyveno Šiauliuose. Kai baigėsi karas, jis rašė laiškus į Ukrainą, ieškojo savo sesers – mano mamos, o rado mane, nes mama jau buvo mirusi. Supratau, kad man tai yra išsigelbėjimas. Brolis Liova atsiuntė pinigų kelionei ir aš su 8 mėnesių kūdikiu ant rankų bėgau iš to pragaro. Dėdė mane įdarbino mezgimo fabrike "Verpstas". Ilgainiui tapau mezgėja, apie mano pasiekimus rašė net sąjunginiuose laikraščiuose.
– Kai atvykote į Lietuvą juk nemokėjote lietuviškai, o dabar kalbate beveik be akcento, kaip jums tai pavyko?
– Kažkaip savaime, labai greitai išmokau. Pamenu, fabrike pamačiau lietuvišką užrašą ant vėliavėlės "Socialistinio darbo spartuolė", nesupratau, kuo tai susiję su sportu. Jie man paaiškino, ką tai reiškia. Gatvėje, turguje, darbe klausiausi, kaip kalba žmonės ir išmokau lietuviškai.
– Kaip susiklostė jūsų asmeninis gyvenimas?
– Ištekėjau už Vlado Raudžio, jis mokėsi Kauno politechnikos institute, vasarą važiuodavome uždarbiauti po kaimus, dažydavome vandentiekio bokštus. Paskui apsigyvenome Telšiuose, bet mano vyras neatsilaikė prieš alkoholį. Išsiskyrėme. Nusprendžiau išsikelti į Klaipėdą. Taip atsidūriau čia. Nėra gyvenime to, ko nesu mačiusi, patyrusi ir ištvėrusi, esu pasaulio vergė.
Šiandien esu kamuojama daugybės ligų, tačiau stengiuosi laikytis. Bet aš laiminga, kad esu čia, esu dėkingai Lietuvai. Tegul žmonės neverkia dėl nepriteklių. Kas nori, dirba ir čia gerai gyvena, pati tai išgyvenau, todėl žinau, kad nevalia skųstis. Dabar mano artimiausias bičiulis – šunelis, kurį priglaudžiau, tokio ištikimo draugo niekada neturėjau.
Vizitinė kortelė
Gimė 1936 m. gegužės 2 d. Bogdanovkos kaime, Kirovogrado srityje, Ukrainoje.
Mokyklą baigė Bogdanovkos kaime.
1958 m. iš Ukrainos išvyko gyventi į Šiaulius.
Dirbo mezgėja mezgimo fabrike "Verpstas".
Vėliau gyveno Telšiuose.
1974 m. persikėlė gyventi į Klaipėdą.
Našlė, sūnus Nikolajus – jūrininkas, gyvena Klaipėdoje, anūkas Nikolajus taip pat jūrininkas, gyvena JAV.
Naujausi komentarai