Profesorius Kazys Kšanas šiandien ilsėtis neturi kada. Jo laukia ne tik repeticijos su "Klaipėdos" choru, kuriam vadovauja kone pusę savo gyvenimo, bet ir mėgstamo krepšinio varžybos, sodas, keturi anūkai. Savo muzikinės veiklos metu klaipėdietis yra dirigavęs apie tūkstantį koncertų ir muzikinių spektaklių, pastatė dešimt operų. Ir šiuo metu, kaip pats sakė, formą palaiko repetuodamas ir kurdamas naujus muzikinius užmojus. Jo žodžiais, prabėgę 50 metų uostamiestyje buvo tarsi avantiūra, todėl turi kuo pasidalyti.

Blynų – į eilę

– Gimėte Dievogaloje. Atsimenate šią vietą?

– Tai miestelis Raseinių rajone, čia gimiau per pačias Kalėdas. Pats jo neatsimenu, mane dar mažą, vos kelių mėnesių, išsivežė tėvai. Brolis šią vasarą buvo nuvykęs, sakė, kad visai nieko kaimelis. Šeimoje aš esu vyriausias tarp dešimties seserų ir brolių. Dabar su šypsena ir apmaudu prisimenu – kai mama kepdavo blynus, man jų paragauti tekdavo paskutiniam. Ačiū Dievui, visiems užtekdavo. Gūdžiame kaime Grinkiškyje, kur vėliau su šeima persikėlėme, gyvenimas lengvas nebuvo. Mama rūpinosi vaikais ir buitimi, o tėvas dirbo kaimo siuvėju, vėliau – buhalteriu. Nepaisant sudėtingo gyvenimo, mama sulaukė net 91-erių ir iki pat mirties išliko labai geros formos.

– Tėvai nebuvo muzikai?

– Nebuvo. Nors abu turėjo klausą, dainavo, ypač tėvas: eiles kūrė ir mandolina pats išmoko groti. Jis ir paskatino mane išvažiuoti mokytis. Pamenu, užsodino mane, mažo ūgio keturiolikmetį, ant dviračio, nuvežė į Gudžiūnus, iš ten traukiniu – į Kauną. Stoti mokytis į J.Gruodžio muzikos mokyklą. Pasisekė, patekau, todėl namo grįžau tik pavasarį. Mašinų juk nebuvo, tai namo iš stoties 22 kilometrus pėdinau visą naktį, paryčiais jau buvau vietoje. Mama vos pažino – pasirodo, per tuos metus išstypau, net ūsiukai pradėjo želti. O šiaip mūsų giminė muzikuoja, sesuo yra choro dirigentė Vilniuje, dukra – koncertmeisterė. Grinkiškyje gyvenę mano dėdės Kšanai turėjo nedidelius orkestrus, kapelas, grojo pučiamaisiais ir styginiais. Grynas netikėtumas, kad dabar mano anūkas groja senu dėdės Antano Kšano smuiku.

– O kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

– Į Klaipėdą atvykau lygiai prieš 50 metų, baigęs konservatoriją. Tik atlikęs tarnybą tarybinės kariuomenės orkestre, kuriame grojau trimitu. Tuomet visiems tarnyba buvo privaloma. Kadangi jau buvau susipažinęs su kai kuriais instrumentais, man buvo lengva susikalbėti su uostamiesčio orkestrantais, kuriuos visus reikėjo surinkti į krūvą.

Vadžių nepaleidžia

–  Ir kaip sekėsi?

– Mane sužavėjo kartą Kauno muzikiniame teatre dideliam chorui su orkestru dirigavęs profesorius Klemensas Griauzdė. Iškart nuvažiavau į Vilnių ir parašiau pareiškimą studijuoti būtent pas jį. Taip profesorius tapo mano mokytoju. Kaip tik prieš kelias dienas buvau Vilniuje, jo ir Kondrato Kavecko 110-ųjų metinių minėjime. Kai baigiau akademiją, profesorius paskyrė mane Liaudies operos vyriausiuoju dirigentu. Šias pareigas ėjau per 20 metų. Iki pat Muzikinio teatro įkūrimo pradžios. Pastačiau dešimt operų. Tuo pat metu dirbau S.Šimkaus muzikos mokykloje. Gyvenimas buvo savotiška avantiūra.

– Kuo tai pasireiškė?

– Tuomet Liaudies operos teatras buvo vienintelis Pabaltijyje, tačiau iš jo buvo likęs tik pavadinimas, visi vadovai išsivažinėję arba nenorėjo dirbti. Taigi teko viską kurti iš naujo. Įsivaizduokite, operos statomos be atlygio. Kaip motyvuoti orkestro narius? Stengiausi daug bendrauti su komanda. Svarbus ne tik kūrybinis užsidegimas ir juodas darbas, bet ir meilė savo kolektyvo nariams, kantrybė. Pastatėme kelis spektaklius, pradėjome kviesti garsius Lietuvos muzikus. Ne tik Vilniaus, bet ir Maskvos, Talino profesionalai apsilankė uostamiestyje. Ir patiems teko išnaršyti daug užsienio šalių, pabendrauti su įdomiais žmonėmis. Buvome ištroškę naujų įspūdžių. Net ir dabar kirba minčių vasarį nuskristi į Floridą. Galima pasidžiaugti, kad Liaudies opera baigėsi nauja pradžia – Muzikinio teatro įkūrimu.

– O kokiu keliu pasukote jūs?

– Panirau į akademinį gyvenimą, dėsčiau Klaipėdos universiteto studentams choro dirigavimą, kurį laiką buvau katedros vedėjas, fakulteto tarybos pirmininkas, senato ir tarybos narys. Bet įdomiausia buvo vadovauti Operos studijai. Menų fakulteto, dabartinės akademijos studentai mokosi dainavimo ir šioje studijoje stato spektaklius ar scenas iš operos ir operečių. Kadangi tai buvo panašu į darbą Liaudies operoje, buvo malonu jiems padėti. Tik neseniai baigėsi mano kadencija. Taip pat nuo 1965-ųjų vadovauju chorui "Klaipėda". Tiek metų praleista vienoje vietoje. Dar iki šiol jame yra žmonių, atėjusių kartu su manimi. Šiam kolektyvui ir man jame rudenį suėjo pusšimtis metų.

– Chorui – tai daug ar mažai?

– Daug. Ir apskritai darbui vienoje vietoje tai solidus laiko tarpas. Išsilaikyti ir tuo pat metu neįgristi, matyt, yra svarbiausias uždavinys.

"Neptūnas" ir "Žalgiris"

– O ką chorui reiškia dirigentas?

– Dirigentas yra viskas. Tiesa, choro vadovui padeda taryba – aktyvių žmonių grupė, kurią išrenka choro nariai. Aš pats mėgstu viską tvirtai laikyti savo rankose. Nors klausiu savo choristų nuomonės, bet jie žino, kad vis tiek padarysiu savaip. Renkamės kelis kartus per savaitę. Su profesionalais dirbti paprasčiau, bet ne taip įdomu. Būdavau kviečiamas diriguoti Muzikiniame teatre, tai pamenu – ateinu į dirigento kambarį, muzikantai jau susirinkę, aš pasitvarkau peteliškę, patikrinu, ar turiu lazdelę, ir laukiu, kol kažkas orkestre tars: "Girtų nėra, esame pasiruošę".

– O koks šiuo metu yra choras "Klaipėda"?

– Labai įvairus. Jį sudaro ne tik profesionalai. Nors dabar padėti ateina ir muzikantai, tačiau apskritai visi jam priklausantys 40 žmonių – labai įvairių specialybių. Pavyzdžiui, anksčiau ateidavo uosto krovikas – labai geras dainininkas, tik užsiėmęs, todėl ne visada galėdavo atvykti į repeticijas, šiuo metu dainuoja žavus vyrukas iš Karo policijos. Jis turi muzikinį išsilavinimą, tačiau taip susiklostė, kad dirba kariniame laive. Yra ir inžinierių, gydytojų, mokytojų, darželio auklėtojų, kitų specialybių atstovų. Dėl to bendravimas tik įdomesnis, ilgai nesimatę vieni kitų pasiilgstame. Žmonės įvairaus – nuo 35 iki 80 metų amžiaus. Vyriausiam mūsų solistui šiuo metu – 83-eji. Galiu drąsiai teigti, kad jis yra pats aktyviausias ir žvaliausias choro narys. Neseniai koncertavome Druskininkuose, tai jo kartu su dainininke atlikta komiška scena iš operos susilaukė nepaprastai daug plojimų. Tokie pavyzdžiai motyvuoja ir mane. Nors kartais pagalvoju, ar man dar to reikia?

– O ką gi veiktumėte be muzikos?

– Yra sodas, labai mėgstu vaikštinėti pajūriu, mišku, stebėti aplinką, skaityti. O viena naujausių aistrų – žiūrėti krepšinį. Jei anksčiau pykdavau ant choristų, kurie dėl sporto rungtynių neateidavo į repeticijas, tai dabar kartais pats vos ne pakeičiu repeticijos laiką dėl svarbių varžybų.

– Kokių komandų gerbėjas esate?

– "Žalgirio" ir "Neptūno", žinoma. Juk už savo miestą neįmanoma nesisieloti. O Kaunas – mano jaunystės miestas, į kurį pirmiausia išvykau studijuoti. Laisvės alėja sukelia savotiškus sentimentus, ten turėjau daug draugų. Ir kai susivokiu, kad tų draugų, su kuriais mokiausi, jau nėra, apima keistas jausmas. Tiesiog lieki vienišesnis. Nieko nepadarysi. Sulaukiau tokio amžiaus, kai sutiktų pažįstamų dažniausiai užduodamas klausiamas: "Ar dar dirbi?"

– Kaip dabar atsakote į šį klausimą?

– Ką tik su choru grįžome iš koncerto ir jau organizuoju kitus. Nepaisant to, kad vadovavimas chorui yra mano pomėgis, kartu tai ir juodas bei sunkus darbas. Turiu būti pasitempęs, įdomus, rodyti pavyzdį, tam reikia jėgų. Oficialiai nedirbu, o iš tikrųjų – visu tempu. Jei neinu tą dieną į repeticiją, vis tiek galvoju, kankina mintys, kaip ir ką reikės padaryti. O tai yra sunkiausia. Apskritai man visuomet būdavo didžiausias uždavinys nuspręsti, ką statyti.

Scenoje – su žmona ir dukra

– Ko gero, ši veikla ir leidžia jums išlikti jaunatviškam.

– Taip, mąstymas padeda gyventi. Bet aš sau priekaištauju, kad per mažai tai darau, uždelsiu. Kai paklausiu savo kolegų pensininkų, kaip jie laikosi, mane nustebina atsakymas: "Neblogai, bet nėra laiko". Šito aš niekaip nesuprantu. Ką jie veikia? Laiko yra.

– Ką veikia jūsų vaikai, žmona?

– Turiu du vaikus ir keturis anūkus. Malonu, kad per koncertus orkestro fortepijono partiją atlieka mano dukra koncertmeisterė Miglė. Ir su jos sūnumi kartu pagrojame smuiku, o kitas jos sūnus yra vadybininkas. Mano sūnus, Miglės brolis, turi dvi dukras. Jis dirba Vilniuje, yra Santariškių klinikos neurochirurgas, atlieka sudėtingas operacijas. Jo penkiametė dukra ir šoka, ir dainuoja. Kita, vyresnė anūkė, mokėsi Menų fakultete režisūros. Na, o mums su žmona kitąmet bus 50 metų bendro gyvenimo. Ji yra be galo veikli, parašė daug knygų, universiteto senato pirmininkė, emeritė. Kartais taip nutinka, kad žmona veda koncertą, dukra groja, o aš diriguoju.

– Ar žinote savo pavardės kilmę?

– Įsivaizduokite, kartą ateinu pas profesorių Klemensą Griauzdę į pamoką šiek tiek vėliau nei įprasta, o jis sako: "Krienai, kodėl pavėlavai?". Paaiškėjo, kad lenkiškai "krienas" yra "kšan". Gal tėvo tolimoje praeityje yra kitų tautybių šaknų, būtų labai įdomu pasiaiškinti.

Vizitinė kortelė

Gimė 1939 m. 26 d. Dievogalos kaime Raseinių rajone.

Grinkiškio vidurinėje mokykloje baigė devynias klases.

1954–1959 m. mokėsi Kauno J.Gruodžio muzikos mokykloje.

1959–1964 m. studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

1983 m. stažavosi Rygos J.Vytuolio valstybinėje konservatorijoje.

1988 m. Leningrado N.Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijoje.

1965–1971 m. Klaipėdos S.Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas.

1966–1986 m. Klaipėdos liaudies operos meno vadovas ir vyr. dirigentas.

1977 m. buvo suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas.

1987 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

Nuo 1992 m. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto profesorius.

1995 m. tapo Klaipėdos universiteto Operos studijos vadovu.

1997 m. tapo Klaipėdos universiteto senato nariu, yra magistrantūros komiteto narys.

2006 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas.