Pasirodo, kad lietuviškai tuščiaviduriais žvaigždinais vadinamų grybų šalies miškuose randa ne vienas grybautojas.

Jų dažniausiai aptinkama lapuočių miškuose, po eglėmis, ant supuvusių spyglių, tačiau šių keistų grybų galima rasti ir parkuose.

Šie grybai auga tiek vasarą, tiek rudenį. Vienintelė sąlyga jų dygimui, kaip ir visiems grybams – pakankamas drėgmės kiekis.

Pagal tai, kiek vaisiakūnis turi skiaučių, galima spėti, kokiai rūšiai jis priklauso. Dažniausiai randami aštuonių skiaučių grybai.

Vaisiakūniai rutuliški, apie 2–3 cm, seni — sutrūkinėja, išsiplečia iki 4–8 cm skersmens, ochrinės, geltonai rudos spalvos.

Įvairių rūšių žvaigždinų egzoperidis sutrūkinėja į skirtingą skaičių dalių: tik į 4 dalis suskyla keturskiaučio žvaigždino (lot. Geastrum quadrifidum) egzoperidis, rudojo žvaigždino (lot. Geastrum rufescens) – į 6–7 skiautes, tuščiavidurio žvaigždino (lot. Geastrum fimbriatum) – į 6–8 skiautes.

Rudojo žvaigždino tik sutrūkinėjęs egzoperidis būna rožinio atspalvio.

Žvaigždinai yra saprotrofiniai grybai. Jų vaisiakūniai vienamečiai, nevalgomi.

Lietuvoje kol kas žinoma 13 žvaigždinų rūšių, vieni atrodo lyg vorai, pasiruošę sprukti, o kiti atvirkščiai – lyg peržydėjusios, sudžiūvusios, išblukusios orchidėjos.