Neringiškius šiurpina užmojai iškirsti beveik pusę kažkada neliečiamais laikytų Kuršių nerijos miškų, – sostinės klerkai sumąstė, esą jų yra per daug. Tuomet ir vietos gyventojai užvirė pykčiu: kodėl tada aplinkosaugininkai stoja piestu prieš Nidos kelio praplatinimą, o dėl kelių pušų įstrigo Nidos oro uosto statyba?

Iškirs 40 proc. medžių

"Taip, nerijoje miškų yra per daug. Iškirsime", – paklausta, ar tiesa, kad per keletą metų Kuršių nerijoje neliks apie 40 proc. miškų, prisipažino Valstybės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) vadovė Rūta Baškytė.

R.Baškytės teigimu, kol kas "po pjūklu" gula tik invazine rūšimi vadinamos kalnapušės.

"Yra numatytas medynų keitimas. Kalnapušės buvo sodintos kaip pionierinis augalas, tačiau jos neatsikuria, jau yra peraugusios. Kur medžiai bus iškirsti, ten bus ir atsodinta", – aiškino R.Baškytė.

Tačiau neringiškius stebina tai, kad medkirčiai galanda kirvius net tose vietose, kur auga ne kalnapušės, o seni, subrendę pušynai.

"Juk mūsų vertybė ne tik kopagūbris ir medynai, bet ir atviros erdvės, vertingos buveinės. O jų yra per mažai. Sovietmečiu pamario palvė buvo užsodinta mišku. Mes praradome smiltynines pievas, kuriose yra unikalių bendrijų. Yra vietų, kur numatyta ją atkurti", – kodėl mišką pakeis pievos, paaiškino R.Baškytė.

Kuršių nerijos nacionalinio parko 9,4 tūkst. ha teritorijoje per tris dešimtmečius žadama iškirsti apie 3,9 tūkst. ha miškų.

Vietoj kalnapušių – pieva

O štai vietos gyventojai stebisi, kaip aplinkosaugininkai sugebės iš miško sukurti pievą, nes kol kas po medkirčių žygių įvairiose nerijos vietose plyti kirtimai su kyšančiais iš paklotės kelmais.

Įdomu, kiek reikės investuoti į tokį sumanymą, nes kol kas pievomis čia net nekvepia.

"Kyla kitas klausimas: kodėl pievomis užsispirta paversti alksnynus? Man tai nesuprantama. Juk išpjovus tris alksnio stiebus, kitąmet šioje vietoje reikės pjauti šešis. Ir iš kur tie pinigai?

Arba plane nurodoma išpjauti visą ragą, neva taip norima atidengti kraštovaizdį. Tačiau man tai atrodo šiek tiek dirbtina", – galvą kraipė buvęs ilgametis Kuršių nerijos nacionalinio parko miškininkas Viktoras Kolokšanskis.

Vietiniai įžvelgė keistų nurodymų ir spėliojo, kiek gali kainuoti utopija kvepiantys planai nuolat palaikyti buvusiuose miško kirtimuose pievų vaizdą. Pajamų esą iš to Kuršių nerijos nacionalinis parkas neturės, o privalės leisti milžiniškas lėšas tokiems darbams.

Drėgnose vietose, kur želia šermukšniai, šaltekšniai, spėjama, kraštovaizdžio formavimas gali virsti šimtų tūkstančių litų švaistymu į balą.

"Aš, kaip miškininkas, esu už kalnapušių kirtimą. Daugybę metų parko direkcijoje buvo stagnacija, todėl džiaugiuosi, kad kažkas pajudėjo. Tačiau projekte yra tokių vietų, kur abejočiau kirtimų nauda. Ties Pervalka norima iškirsti gerą, vos 80 metų mišką. Vietoje pušyno norima atkurti palvę", – stebėjosi V.Kolokšanskis.

Medieną išveža ir vėl atveža

Gyventojai svarstė, kur iškeliaus brandus miškas, iškirstas Kuršių nerijoje. Paaiškėjo, kad visa mediena vilkikais suka į žemyno pusę.

Alksnyniškiai per dvi dienas suskaičiavo 25 didelius sunkvežimius, pasukusius kelto link. Juose į žemyną parduoti išvežta susmulkinta mediena, kuri virs biokuru.
VSTT vadovė R.Baškytė ramino, kad parko direkcija iš medienos kirtimų neprasigyvens.

"Neringos savivaldybei nereikia medienos. Tikrai yra negerai, kad parke iškirsta mediena plaukia į žemyną, o į neringiškių katilines atplukdoma kita mediena. Tai neekonomiška ir nelogiška.

Tačiau vyko diskusijos su savivaldybe ir nebuvo noro surasti bendrą sprendimą. Buvo pasakyta, kad pati direkcija turėtų įsigyti medienos smulkintuvus. Tada esą bus perkamas biokuras, ir tai dar dempinguojant kainas", – aiškino R.Baškytė.

Liko traktorių vėžės

Neringos senbuvis Regimantas Drungilas taip pat dūsauja matydamas sunkiasvorę miško kirtėjų techniką.

"Man teko juos pamokyti. Kartą išvydau, kaip traktoriais buvo niokojamas kopagūbris. Nežinau, ar ir šį kartą neliks mums tik traktorių vėžės? Skauda širdį girdint, kad tokius plotus žadama iškirsti. Jei to reikėtų dideliems projektams, keliui, oro uostui, vandentiekiui, aš suprasčiau", – dūsavo R.Drungilas.

Vyras stebėjosi Kuršių nerijos miškotvarkos planu, kuriuo ketinama keisti net savaiminius miško plotų atžėlimus.

"Vienoje didžiosios gaisravietės vietų šiuo metu miškas jau pats pasisėjo. O čia numatyta plynė. Nejaugi savaiminiai sodinukai bus išraunami? Negaliu to suprasti", – prisipažino R.Drungilas.

Neringiškiai mestelėjo dar vieną akmenį į aplinkosaugininkų daržą – esą kirtimo darbai prasidėjo net nepasirūpinus naujais sodinukais. O tai reiškia, kad plyni plotai tuojau pat užsisės akacijomis.

"Aš pats fotografavau didelius akacijų plotus prie Preilos. Juk tai invazinė rūšis, augalas atėjūnas. Tuojau neliks pušynų, nerija virs akacijų plotais. Aš teiravausi ir neišgirdau, ką žadama daryti su šiuo augalu? Neišgirdau jokio atsakymo", – tvirtino R.Drungilas.

Droš kirvių kotus

Neringos meras Darius Jasaitis tuojau pat rėžė, kam būtų galima panaudoti liaudiškai akacijomis vadinamas baltažiedes robinijas.

"Tai gal statysime kirvių kotų drožimo gamyklėlę Neringoje?" – juokėsi meras.

D.Jasaitis taip pat stebėjosi, kokie vėjai įpūtė pokyčių Neringos miškuose.

"Atrodo, jog viskas daroma, kad tik žmogui nebūtų geriau. Dešimt metų kovota dėl kelio, tiek pat – dėl oro uosto. O čia štai – sprendimas iškirsti tokius miško masyvus. Prieš kelis metus aplinkosaugininkai už kelis medžius, išpjautus civilinių kapinių teritorijoje, grasino didžiulėmis baudomis. Ar ne absurdas?" – pečiais gūžčiojo D.Jasaitis.

Tuomet už 30 išpjautų medžių Nidos civilinėse kapinėse įmonei "Neringos komunalininkas" buvo pateiktas 60 tūkst. litų ieškinys. Tiek įvertinta padaryta žala gamtai.
Vėliau šią sumą teismuose pavyko sumažinti šešis kartus.

Keliui pagailo pušų

Neringiškiams antrina ir įmonės "Klaipėdos regiono keliai" direktorius Petras Kaučikas, prisiminęs vargus dėl Nidos kelio rekonstrukcijos.

"Mūšis buvo už kiekvieną kelio centimetrą. Saugomų tarnybų tarnyba laikėsi užsispyrusi savo argumentų. O ką tada reiškia žmogaus saugumas, grėsmė gyvybei? Baisus tabu nukirsti medį, jei tai liečia žmogaus saugumo poreikius", – stebėjosi P.Kaučikas.

Kelininkai iki šiol paskendę ginčuose su aplinkosaugininkais dėl kelių medžių šalia Juodkrantės.

"Prie pat kelio auga storiausi medžiai. Gal laukiama, kad kas nors tėkšis į tą medį, tuomet jau bus galima nupjauti? Per daug aplinkosaugos pareigūnai yra susireikšminę. Kelininkų pajėgos, matyt, per silpnos, kad įrodytų, jog saugumas yra svarbu", – kalbėjo P.Kaučikas.

Kol kas rekonstruojamas tik 9,6 kilometro kelio Preila–Nida ruožas.

"Kas dėsis, kai teks projektuoti kelią, kuris driekiasi per draustinius ir rezervatus, man net baisu įsivaizduoti. Reikėtų paaukoti vieną kitą medį, nei paskui skaičiuoti žmonių aukas", – šiurpo P.Kaučikas.

R.Baškytė aiškino, jog Nidos kelio vertybė yra ta, kad jis yra siauras.

"O kur rasti tokį unikalumą, kai virš kelio susilieja augmenijos lapija? Nejau tokioje teritorijoje norima matyti autostradą?" – stebėjosi R.Baškytė.

Prie oro uosto – šventa vieta?

Kuršių nerijos miškuose girdint medkirčių pjūklų blerbesį ryškėja ne tik kelininkų ambicijos.

Vietiniai stebėjosi, kad didžiausia ašaka gerklėje aplinkosaugininkams buvo kelios pušys prie Nidos, kai buvo svarstomas oro uosto įrengimo klausimas.

"Pažiūrėjus į gamtosaugininkų sprendimus, nei šis, nei tas – jiems miško gaila keliui, gaila oro uostui. Lyg žmonės čia negyventų. Mišką saugoti reikia, bet į Nidos oro uostą yra įdėtos nemažos investicijos. Visur kertamas miškas, išskyrus tą vietą, kuri kilimo–tūpimo tako prieigose. Ar galima sakyti, kad miškas yra šventas tik toje vietoje?" – piktinosi Lietuvos aeroklubo prezidentas Jonas Mažintas.

Jo manymu, visas puses tenkinančio sprendimo nenorima priimti dėl sklandančių fobijų.

"Gal bijoma, kad norima statyti didžiulį oro uostą? Bet tai juk neprotinga imtis tokio projekto, kai šalia yra Palangos oro uostas. Apsistojome prie ultralengvųjų, sportinės aviacijos lėktuvų oro uosto idėjos", – priminė J.Mažintas.

Vyriškis stebėjosi, kad nepasitikima net tokio oro uosto idėja. O dėl to kenčia ir Nidos sklandymo mokykla.

"Nejaugi vien tik aplinkosaugininkai gali kalbėti valstybės vardu? O kokį žodį tuomet turi šios valstybės piliečiai? Didžiausia bėda yra fobijos ir nepasitikėjimas. Kiek tai gali tęstis?" – klausė J.Mažintas.