A. Nikolajevienė: mano misija – padėti vaikams

Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktorė Aušra Nikolajevienė – dar viena Metų klaipėdietės konkurso finalininkė. Našlaičių namams vadovaujančią medikę šiuose rinkimuose aktyviai palaikė ir jos pasiaukojantį darbą įvertino daugybė miestiečių.

Apie darbą

Pagal profesiją esu medikė. Savo darbo karjerą pradėjau Klaipėdos tuberkuliozės dispanseryje, ten trejus metus dirbau su vaikais. Kai tą skyrių uždarė remontui, nusprendžiau nelaukti, kol situacija pasikeis. Atsirado vieta Psichiatrijos ligoninėje, todėl nuėjau dirbti ten. Šiai gydymo įstaigai atidaviau 22 gyvenimo metus. Tačiau ties šiuo darbu nesustojau. Visada kažko siekiau, o kai buvo paskelbtas konkursas į Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų direktoriaus vietą, nusprendžiau pabandyti laimę.

Čia dirbu jau trečius metus. Nutuokiau, koks darbas laukia, bet išgąsčio nebuvo. Žinojau, kokias pareigas eisiu ir kokią atsakomybę turėsiu prisiimti. Šis darbas kėlė visokių pamąstymų, nes mūsų visuomenės požiūris į kūdikių namus, globos įstaigas yra pakankamai skeptiškas. Esu pati girdėjusi, kad esą "našlaityne" vaikai skriaudžiami, nekaip gyvena.

Bet čia ateidama turėjau viltį, kad negali viskas būti taip blogai – privalo egzistuoti ir gerų dalykų. Didžiausią džiaugsmą man sukelia, kai matau, kad čia būdami vaikai yra laimingi. Ir kai kuris jų pasako, kad čia yra geresnis darželis nei tas, kuriame jis buvo iki tol, tiek man, tiek darbuotojams tai yra pats geriausias įvertinimas. Tai kelia vidinį pasitenkinimą. Vadinasi, vaikas įstaigoje nesijaučia blogai.

Tačiau kiek liūdina visuomenės požiūris, kad kūdikių namai vis dėlto esą yra blogis. Čia augantys vaikai yra dar mažyčiai, neretai su pažeista vystymosi raida. Tačiau esu tikra, kad tą raidą jiems pažeidžia ne kūdikių namuose. Įstaigoje dirbantys specialistai – labai atsidavę mažyliams. Darbuotojos jiems yra tarsi mamos, jų labui daro viską, ką gali. Džiugu, kad į kitus globos namus išeina labai mažai vaikų. Per metus turime vos kelis tokius atvejus, dažniausiai mažyliai yra įvaikinami ar sugrąžinami į biologines šeimas. Kasmet pavyksta įvaikinti keliolika vaikučių, pernai į biologines šeimas sugrįžo 17 mažylių.

Negalime smerkti žmonių, kuriems likimas susiklosto ne itin dėkingai. Galbūt kai kuriose gyvenimo situacijose jie nesugebėjo priimti tam tikrų sprendimų, todėl ir esame mes, kad padėtume jų vaikui. Yra centrai, kurie gelbsti šeimoms, ir jei jos sugeba atsitiesti, mes grąžiname vaikutį. Tada džiaugiasi širdis. Bet būna atvejų, kai šeimai nepavyksta susitvarkyti ir jie vėl paslysta, tada mažyliai vėl grįžta pas mus.

Nežinau, ar ateis toks laikas, kai kūdikių namų Lietuvoje ir Klaipėdoje nebereikės. Sunku tai prognozuoti. Pavyzdžiui, per pirmuosius pusantro šių metų mėnesių mes apgyvendinome jau 12 vaikučių. Nedrįstu svarstyti, kaip bus ateityje, bet šiandien šie namai labai reikalingi. Įstaigoje vaikai gali išbūti iki septynerių metų, tačiau retai kada taip nutinka, nes paprastai stengiamės jiems surasti  globėjus.

Apie šeimą

Man šeima – didžiausias turtas, vertybė, meilė, gėris, supratimas ir begalinis džiaugsmas būti kartu. Kartu su vyru darniai išgyvenome jau 28 metus, užauginome dvi dukras, kurios jau "išskrido", ir dabar esame dviese.

Šeimoje svarbiausia yra vienas kito pajautimas, geranoriškumas ir vienas kito palaikymas. Kai būna sudėtingos gyvenimo situacijos, palaikantis petys būtinas šalia, kaip būtinas ir supratingas žodis. Šie dalykai stiprina šeimą ir suteikia galimybę gyvenimo keliu eiti pirmyn.

Apie pomėgius

Paskutinius dvejus metus esu labai pasinėrusi į darbą, todėl laisvo laiko yra mažiau. Tačiau kai jo atrandu, skaitau knygas, mezgu, mėgstu aktyviai leisti laisvalaikį. Kartu su vyru surandame laiko išvažiuoti su dviračiais, bent kartą per metus numiname iki Juodkrantės, plaukiojame baidarėmis. Mums tai teikia didelį džiaugsmą. Tokios išvykos labai atpalaiduoja nuo kasdieninių rūpesčių.

Apie Klaipėdą

Aš esu klaipėdietė, gyvenu čia nuo vienerių metų. Uostamiestyje užaugau, sutikau savo gyvenimo žmogų, čia gimė ir užaugo mūsų dukros. Klaipėdoje man žinomi visi miesto kampeliai, gatvelės. Augau aš, augo ir Klaipėda. Ji tada dar nebuvo tokia didelė, kaip dabar. Keitėsi gatvės, pastatai, žmonės. Niekada nepalikau Klaipėdos, todėl šis miestas man labai artimas ir mielas. Iš kur begrįžčiau, tik įvažiavusi į miestą nusišypsau ir tariu, kad pagaliau esu namie.

Gyvenimo credo

Mano gyvenimo credo yra niekada nesakyk niekada. Man šis pasakymas jau daugybę kartu pasitvirtino. Kartais netikėtai kažką prasitari, ir greitai viskas apsigręžia priešingai.

Apie Metų klaipėdietę

Metų klaipėdietės konkursu domiuosi ir kiekvienais metais seku rinkimus. Visada labai džiaugiuosi, kad miestiečiai pagerbia iškilias Klaipėdos moteris, pati aktyviai balsuoju už savo favoritę. Šiais metais buvau tiesiog priblokšta, kad pati patekau į kandidačių sąrašą. Man tai buvo sensacija, buvau labai sujaudinta, pradėjau galvoti, ką tokio padariau, kad žmonės mane įvertino.

Darbuotojos mane labai sveikino, pamenu, atbėgo į kabinetą su dienraščiu rankose ir sako – direktore, jūs pakliuvote tarp 40-ies moterų Metų klaipėdietės rinkimuose. Kai balsavimas dėl finalininkių baigėsi, pažiūrėjau į tinklalapį, buvau 10-a. Pamaniau, ne taip ir prastai mane žmonės įvertino ir palaikė. Ir tikrai nesitikėjau, kad pakliūsiu į finalinį septynetuką. Buvau labai nustebusi.