Legendinio kino teatro istorija: nostalgijos vardas – „Vaiva“

Beveik prieš 60 metų Herkaus Manto gatvėje buvo baigiamas statyti vienas didžiausių ir moderniausių tuo metu Klaipėdoje kino teatras "Vaiva". Jame nuo pirmos iki paskutinės dienos dirbo dailininkas Alfonsas Tamošauskas. Šiandien šį jo gyvenimo etapą primena trys dideli albumai, pilni paties tapytų filmų afišų nuotraukų. Tačiau ne tik buvusiam dailininkui "Vaiva" kelia nostalgiją.

Gintarą pakeitė akmenukais

Herkaus Manto gatvėje buvusio kino teatro pastate veikia prekybos centras.

Apie buvusią šio statinio šlovę ir senąją paskirtį liudija tik stilizuotas užrašas "Vaiva" ant fasado.

Būtent čia sovietmečiu veikė vienas moderniausių kino teatrų Klaipėdoje. Jame tilpo net 800 žiūrovų.

Oficialiai kino teatras "Vaiva" duris atvėrė 1962-ųjų vasarį. Tačiau jo direktorius Petras Ignotas (1924–2014) į šias pareigas buvo paskirtas prieš beveik du mėnesius iki tol.

Ekspertas: kino mechaniku "Vaivoje", o vėliau – kino teatre "Vaidila" daugybę metų dirbęs A.Strockis pelnytai vadinamas geriausiu to laikotarpio kino filmų žinovu. (Antano Strockio asmeninio archyvo nuotr.)

Įsakymą pasirašė tuometis Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Kultūros skyriaus vedėjas V.Vasiliūnas.

P.Ignoto dukra Violeta Beresnevičienė tada buvo pradinukė, bet ji pamena, kad tėtis sakęs, jog kino teatras "Vaiva" bent simboliškai turėtų būti lietuviškas.

Kai po 9 metų atidarė "Vaidilą", visi galvojo, kad "Vaiva" bus pasmerkta, ir vis dėlto "Vaiva" veikė ilgiau už "Vaidilą".

"Pati šito neprisimenu, tėtis apie tai pasakojo jau vėliau, kad jis po kino teatro atidarymo iš Kaliningrado srities parsivežė daug smulkaus gintaro, kurio pripylė į lovelius tarp gėlių vazonų kino teatro antrojo aukšto fojė. Kaip ir reikėjo tikėtis, tas gintaras kaip suvenyrai per porą mėnesių "sukrito" į lankytojų kišenes. Tada jau važiavo kino teatro darbuotojai į Girulių pajūrį rinkti akmenukų, kurie ir pakeitė dingusį gintarą tarp gėlių. Tėtis visada labai norėjo, kad tas kino teatras būtų gražus ir modernus", – pasakojo V.Beresnevičienė.

Kaip tik tuo metu, kai buvo statomas kino teatras, P.Ignoto šeimoje gimė jaunesnioji dukra, kuriai dar prieš gimimą tėvai buvo išrinkę Vaivos vardą.

Tačiau, kai paaiškėjo, kad taip vadinsis naujasis kino teatras, kuriam P.Ignotas pats dar ir vadovaus, mergaitę pavadino Loreta.

Užtarė garsus architektas

Nuo "Vaivos" atidarymo dienos ir iki pat jos uždarymo čia dirbo dailininkas Alfonsas Tamošauskas.

Vadovas: pirmuoju modernaus tada kino teatro "Vaiva" direktoriumi paskirtas P.Ignotas, kuris dėjo dideles pastangas, kad šį kino teatrą pamėgtų klaipėdiečiai. (Violetos Beresnevičienės asmeninio archyvo nuotr.)

Neseniai 90-metį atšventęs klaipėdietis pamena, jog į šį darbą jį pasiūlė žinomas miesto architektas Petras Lapė (1924–2012) ir esą jis neretai apsilankydavo pasidomėti, kaip sekasi darbuotis jo savotiškam protežė.

A.Tamošauskas, kilęs iš Telšių apskrities, piešti mokėsi tuometėje Telšių amatų mokykloje, dabar tai Vilniaus dailės akademijos fakultetas.

"Buvo likę keli mėnesiai iki baigimo, kai mus išgrūdo į kariuomenę. Ir nebepabaigiau mokslų, labai gaila. O kol kariuomenėje buvau, tėvus į Sibirą išvežė. Pats tremties tik todėl ir išvengiau. Tik sulaukęs laiško iš Sibiro sužinojau, kas nutiko tėvams", – pasakojo 30 metų kino teatre dirbęs dailininkas.

Liudijimas: P.Ignoto dukra V.Beresnevičienė šeimos archyve išsaugojo tėčio darbo knygelę, kurioje įrašyta, kada jis buvo priimtas į darbą kino teatre "Vaiva". (Violetos Beresnevičienės asmeninio archyvo nuotr.)

Tad P.Lapės rekomendacija tuokart, priimant į darbą kino teatre tremtinio sūnų, buvo labai svari parama A.Tamošauskui. Tai jis pamena ir labai vertina iki šiol.

Darbai liko tik nuotraukose

Darbo tempas buvo itin intensyvus. Ant gana didelių drobių (2x1,8 m) A.Tamošauskas piešdavo kino afišas. Vienai afišai pagaminti laiko turėjo vidutiniškai dvi dienas.

Per 30 darbo metų jam teko nupiešti net kelis tūkstančius kino reklamų.

"Kino reklamos klausimas buvo išspręstas labai gerai. Dešinėje kino teatro vitrinoje buvo tą savaitę rodomi filmai, o kairėje – pasirodysiantys kitą savaitę. A.Tamošauskas tą reklamą turėdavo pakeisti kas savaitę. Matydavau, kaip jis susibraižo tą drobę kvadratais ir piešia. Mane, vaiką, žavėjo jo darbas. Tada kitų technologijų gi ir nebuvo", – prisiminė V.Beresnevičienė.

Mohikanas: bene vienintelis kino teatre "Vaiva" nuo pirmos iki paskutinės dienos dirbo dailininkas A.Tamošauskas. (Vytauto Liaudankskio nuotr.)

Visos afišos būdavo spalvotos. A.Tamošauskas turėjo keturias ant medinio rėmo užtemptas drobes, tiksliau – brezentą, ant kurio piešdavo.

Kai reikalavo piešti naują, seną reklamą tiesiog nuplaudavo vandeniu, prieš tai ją įamžinęs fotoaparatu.

Taip susikaupė trys dideli albumai su kino afišų nuotraukomis.

Kiek jų yra, nežino ir pats dailininkas. Sako, niekada neskaičiavęs.

"Nė viena mano pagaminta kino reklama nebuvo uždrausta ar išbrokuota valdžios. Šita sritis buvo gana liberali. Kaip įsivaizdavau, taip ir piešdavau. Klaipėdoje tada veikė penki kino teatrai. Kiekviename buvo savo dailininkas. Ar visus filmus mačiau, kuriems gaminau reklamas? Turbūt ne. Praslysdavo ir nematytų. Tiesa, buvo sugalvoję, jog dailininkai privalo sėdėti anonsinėse peržiūrose, kad lengviau būtų dirbti. Bet ne visada taip būdavo", – prisiminė A.Tamošauskas.

Vaikščiojanti enciklopedija

Kartu su A.Tamošausku kino teatre "Vaiva" darbavosi ir kino mechanikas Antanas Strockis, kuris uostamiesčio kino teatruose dirbo 30 metų.

Į "Vaivą" A.Strockis atėjo dirbti 1973-iaisiais. Paskui perėjo į kino teatrą "Žemaitija", kur darbavosi iki jo uždarymo.

A.Strockis nuo vaikystės svajojo dirbti kino teatre. Tad dar paauglystėje, vos sulaukęs 15-os, įsidarbino savo svajonių darbe.

 

Reklama: kino teatro dailininkas A.Tamošauskas darbavosi itin įtemptai, vienos didelės afišos piešimui jis turėdavo daugiausia dvi dienas. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Pirmoji mano darbovietė ir buvo kino teatras "Vaiva". Pradžioje dirbau mokiniu, paskui – pulto operatoriumi, vėliau išvykau mokytis į Kauną kino mechaniku, kai grįžau, man jau vietą laikė", – pasakojo Antanas.

Savo profesijos entuziastas neabejotinai – vaikščiojanti filmų enciklopedija, nes apie tuo metu rodytus filmus ir apie tarybinių laikų kino teatrų specifiką žino beveik viską.

"Vaivą" atidarė 1962 m. vasario 19 dieną, buvo pirmadienis. Pirmasis filmas, kurį ten rodė, buvo lietuviška kino juosta "Svetimi" su Broniumi Babkausku ir Gražina Balandyte, režisierius – Marijonas Giedrys. Salė buvo pilna. Tada "Vaiva" buvo didžiausias ir moderniausias kino teatras Klaipėdoje. Bet, kai po 9 metų atidarė "Vaidilą", visi galvojo, kad "Vaiva" bus pasmerkta, ir vis dėlto "Vaiva" dirbo ilgiau už "Vaidilą", žmonėms ten patiko", – prisiminė A.Strockis.

Tik sovietiniai filmai

Kai buvo atidarytas dar vienas modernus kino teatras "Vaidila", miesto nomenklatūriniai strategai sumąstė, kad "Vaidiloje" bus rodomi užsienio gamybos filmai, o "Vaivoje" – tik tarybiniai.

Palikimas: A.Tamošauskas per savo darbo praktiką nupiešė kelis tūkstančius filmų afišų, kurias visas nufotografavo ir išsaugojo savo archyve. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Galvojome, kas gi eis į tuos sovietinius filmus? O per dieną planas buvo surinkti 800 rublių. Bilieto kaina – 25 kapeikos. Kad surinktume tokią sumą, reikėjo labai gero filmo. Sovietmečiu kino teatruose ir taip dominavo tarybiniai ar socialistinių šalių kūrėjų filmai. Nemažai jų – menkaverčiai, tačiau pasitaikydavo ir labai gerų, pavyzdžiui, "Maskva netiki ašaromis", "Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją", "Taboras žengia į dangų", "XX amžiaus piratai". Tai buvo filmai, kai žiūrovai tiesiog grumdavosi dėl bilietų, kad įkištų ranką su pinigais pro kasos langelį", – pabrėžė kino mechanikas.

Tačiau teko rodyti ir visai kitokius filmus. Antanas su šypsena pasakojo apie tarybinį "pramoninį epą" – "Karščiausias mėnuo".

Ten dvi serijas lydė plieną ir retsykiais posėdžiaudavo partiniuose susirinkimuose.

"Arba dar baisiau – filmas "Premija". Visą filmą sėdėjo statybiniame vagonėlyje ir svarstė, kodėl jiems davė premiją, jei jie jos nenusipelnė. Žmones tokie epai juokindavo, jie eidavo lauk iš salės. Juk visi matė, kad karalius nuogas, kokia neteisybė aplinkui ir kokį melą rodo ekranuose – ten kambariai – didžiausi, virtuvės – erdvios. O žmonės gyveno mažuose butukuose su bendra virtuve", – pasakojo A.Strockis.

A.Tarkovskis nesudomino

Pasak kino mechaniko, iki 1984 m. kino teatrai sekmadieniais būdavo pilnutėliai, nors intelektualūs filmai Klaipėdoje didelės paklausos tada neturėdavo.

Pasaulinio garso žvaigždės, režisieriaus Andrejaus Tarkovskio "Andrejų Rubliovą" vis dėlto rodė Klaipėdoje, "Vaidiloje", bet tas filmas buvo labai iškarpytas, labai sutrumpintas.

Paskirtis: pagal sovietinių strategų sumanymą kino teatras "Vaiva" turėjo būti skirtas išimtinai tarybinių filmų demonstravimui. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

"Klaipėdos žiūrovai jo nesuprato. Bet ir paskui, kai režisierius išgarsėjo, kai pasirodė jo "Stalkeris", "Soliaris", Klaipėdoje šie filmai irgi žiūrovų nesulaukė. Šie filmai net nebuvo rodomi "Vaivoje", nes į juos niekas nebūtų ėjęs. Todėl šitas juostas demonstravo kino teatrai "Baltija" ir "Švyturys". Kiek žinau, Vilniuje į šiuos filmus bilietų nebuvo galima gauti, o čia jais niekas nesusidomėjo. Žiūrovams jis taip ir liko neįkandamas, bent jau tada", – apgailestavo A.Strockis.

Nomenklatūrininkai išsigando?

V.Beresnevičienė pamena, kad, kol tėtis P.Ignotas dirbo kino teatro direktoriumi, jiems labai dažnai į namus skambindavo įvairūs žmonės, dažniausiai nomenklatūrininkai, ir vis prašydavo bilietų tai į vieną, tai į kitą kino filmo seansą.

"Visada salėje buvo palikta laisvų vietų Darbo žmonių deputatų tarybos atstovams. Tos vietos beveik visada būdavo tuščios. Kai prasidėdavo filmas, aš, dar visai maža, tyliai įslinkdavau ir ten atsisėsdavau", – prisiminusi šypsojosi V.Beresnevičienė.

A.Strockis prisiminė kuriozinį atvejį, kai 1990 m. pavasarį "Vaidiloje" rodė japonų režisieriaus N.Ošimos "Jausmų imperiją". To meto anonsuose buvo rašoma, jog tai pats geriausias visų laikų erotinis filmas.

"Neįsivaizduojate, koks buvo ažiotažas. Tada dirbau "Žemaitijoje", netilo telefonas su prašymais, kad gaučiau bilietų. Skambinau į "Vaidilą", o ten telefonas išjungtas. Paskambinau į aparatinę kolegoms, tai tie sakė, kad kasininkės užsirakino, telefono ragelį nukėlė, nes žmonių prie kino teatro buvo kaip per Jūros šventę", – juokėsi Antanas.

Jis pats irgi nuėjo, kolegos praleido be eilės ir be bilieto, nes, kaip paaiškėjo, visi tos dienos bilietai buvo parduoti.

"Įeinu į salę, o salėje tik pusė žiūrovų. Nesupratau, kodėl. Paskui paaiškėjo, kad kino teatro administracija sugalvojo palikti rezervą bilietų Vykdomojo komiteto funkcionieriams. Kas atsitiko, nežinau, bet tuometis miesto elitas į taip visų trokštamą filmą neatėjo. Įsivaizduojate, buvo palikta per 400 tuščių vietų", – stebėjosi A.Strockis.

Galima tik spėti, gal nomenklatūrininkams "iš aukščiau" buvo griežtai uždrausta net koją kelti į kino salę žiūrėti, kaip tada įvardyta, šio pornografinio šlamšto.

"Jausmų imperija" tąkart buvo demonstruojama prancūzų kalba. Originalus filmo garsas buvo prislopintas, o vertėjas per garsiakalbį vertė filmą į rusų kalbą.

"Tai buvo neeilinis filmas tuo metu, nedaug dar kas buvo matęs "Kaligulą" ar "Emanuelę". Tačiau pamenu, kai pradėjo rodyti erotines scenas, daug žiūrovų paliko salę", – prisiminė klaipėdietis.

J.Bondas – tabu

Pasak A.Strockio, filmas amerikietiška legenda "Vėjo nublokšti" iki tarybinių žiūrovų "ėjo" 50 metų.

Amerikiečiai esą specialiai už tokias juostas užprašydavo didesnę sumą, nei sovietai galėjo sumokėti.

"Buvo, kai nutraukdavo vakarietiškų filmų demonstravimą po kelių seansų. Taip nutiko ir filmo "Visas tas džiazas" atveju. Po kelių seansų filmą nustojo rodyti, nes žiūrovams jis neva buvo per sunkus. Taip nutiko ir su B.Bertolucci filmu "Konformistas", nupirko 1972-aisiais, o parodė tik po ketverių metų. Ir taip iškarpė, kad juosta tapo sunkiai suprantama", – prisiminė A.Strockis.

O vadinamoji bondiada tarybinės šalies žiūrovų nepasiekė. Esą, jo net vardas buvo tabu.

"Net J.Bondo vardo negalėjome minėti. Žinojome, kad toks yra, bet su kuo jis "valgomas", tada nenutuokėme. O dabar, kai tuos filmus per televiziją rodo kiekvieną savaitgalį, sunku suvokti, kodėl juos draudė. Filmai gana naivūs, morališkai pasenę, tada juos reikėjo rodyti, o ne dabar", – įsitikinęs A.Strockis.

Senoji era baigėsi

Antanas pasakojo, kad prieš kiekvieną seansą būdavo rodomi kino žurnalai – "Tarybų Lietuva", "Dienos naujienos" ir "Fitilis".

Tačiau pastarąjį satyrinį kino žurnalą gaudavo tik tuomet aukščiausios kategorijos kino teatras Klaipėdoje – "Vaidila".

"Fitilis" buvo labai populiarus, nes tai – vienintelis tarybinis kino žurnalas, kuris kritikuodavo neūkiškumą, netvarką šalyje.

"O labiausiai žiūrovai nemėgdavo "Dienos naujienų", ten rodė tik politiką. Pirmasis siužetas paprastai nufilmuotas Kremliuje – L.Brežnevas susitinka su kokia nors delegacija. Neįdomu. O dar baisiau, kai tas žurnalas būdavo dviejų dalių, kur rodė to paties L.Brežnevo kalbą iš kokio nors partijos suvažiavimo. Tokie dalykai buvo įtraukiami į planą", – teigė A.Srockis.

Kadangi salėje būdavo 800 vietų, pasitaikydavo tokių pelningų dienų, kai per dieną kino teatras "Vaiva" uždirbdavo zaporožiečiui.

"Vaidila" turėjo prestižinį repertuarą, jam ir filmus geriausius duodavo, ir įdomesnius kino žurnalus. Ten kino bilietai kainuodavo brangiausiai – 70 kapeikų.

"Vaidila" ir "Vaiva" sugebėdavo išsilaikyti. O "Baltija" ir "Žemaitija" tarybiniais laikais būdavo nuostolingi, jie nesugebėdavo uždirbti, bet gaudavo valstybės dotaciją.

"Galiausiai atėjo laikas, kai galėjome rodyti bet ką, tačiau žiūrovai jau nebėjo, nes salės buvo nutriušusios, prasidėjo vaizdajuosčių nuomos laikai. Tik vienintelė "Žemaitija" 1999-aisiais pakilo kaip feniksas, džiaugėmės, bet paskui, kai vėl krito, nebepadėjo niekas. Taip baigėsi senųjų kino teatrų era", – liudijo A.Strockis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jonė

Jonė portretas
O kai Vaidiloje žiūrėjome "Muzikos garsus" - koks vaizdas, atrodė, kad skrendi virš kalnų. Įspūdinga buvo, o dabar jau viskas įprasta...

Lana Nowak

Lana Nowak portretas
Nоrite susіrasti mеrginą viеnai nаkčiai? Svеiki аtvykę - www.ujeb.se/lana22

16devizion

16devizion portretas
zinonaspriukudiskis po stalu sedejo ir eileje lauke...
VISI KOMENTARAI 28
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių