Nepavydėtina karjeros pradžia

Jis buvo Baltijos vokiečių, kurie dar XII a. apsigyveno dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, palikuonis. Rusijoje tapo žinomas Fiodoro Petrovičiaus Litkės vardu. Pasak jo amžininkų, visą gyvenimą kalbėjo rusiškai su vokišku akcentu ir buvo praktikuojantis liuteronas. Tą jis paveldėjo iš šeimos. Senelis buvo liuteronų pastorius.

Sėkminga vokiečio F.Litkės karjera Rusijoje nuo našlaičio iki admirolo ir Peterburgo mokslų akademijos prezidento nebuvo išskirtinė. Pareigingi ir sąžiningi baltvokiečiai carinėje Rusijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais. Daugybė Rusijos imperijos ministrų, generolų ir admirolų buvo vokiečių kilmės. Jie nemažai nuveikė Rusijos labui ir ne visi surusėjo.

Dauguma išlaikė europietiškas ir liuteroniškas vertybes. F. Litkės vaikystė buvo skurdi. Motina mirė jį gimdydama, tėvas parsivedė piktoką pamotę, netrukus ir pats mirė. Berniuką, kad jam netektų mirti iš bado, pasiėmė dėdė. „Likau be jokios priežiūros, neturėjau nė vieno mokytojo“, – vėliau atsiminimuose rašė F. Litkė. Mokyklą jam atstojo turtinga dėdės biblioteka.

Viskas pasikeitė, kai jo vyresnioji sesuo ištekėjo už jūrų karininko Ivano Sulmenevo. Šis nuoširdžiai pamilo žmonos brolį. Jo dėka jaunasis F. Litkė ne tik pirmą kartą pamatė jūrą, bet ir išplaukė laivu. Tai jį sužavėjo, nusprendė tapti jūrininku.

Jūrininkas: grafas F. Litkė jaunystėje. / Redakcijos archyvo nuotr.

16-mečiui F. Litkei jau buvo per vėlu eiti į Jūrų kadetų korpusą. Globėjas nusamdė privačius mokytojus. Sėkmingai išlaikius egzaminus, Rusijos jūrų ministras markizas de Traverse 1813 m. balandžio 23 d. pateikė imperatoriui peticiją ir pranešė, kad 17 m. bajoras F. Litkė, išlaikęs reikiamus egzaminus, prašo priimamas į laivyno tarnybą. Caras patenkino prašymą ir jau gegužės 9 d. F. Litkė išplaukė į jūrą su burinių-irklinių laivų flotile, kuriai vadovavo jo globėjas I. Sulmenevas.

Flotilės kelionė nusidriekė per Revelį (Talinas), Monzundo sąsiaurį, Rygą, Irbės sąsiaurį, Kolkos kyšulį, Libavą (Liepoja), Mėmelį (Klaipėda), Piliavą (Baltijskas) iki pat Dancigo. Pirmas jūrinis krikštas praėjo sėkmingai.

Su „Kamčiatka“ aplink pasaulį

1816 m. pavasarį I. Sulmenevas rekomendavo vaikiną garsiam rusų jūrininkui Vasilijui Golovninui, kuris ruošėsi keliauti aplink pasaulį ir vadovauti kariniam šliupui „Kamčiatka“. Tarp F. Litkės bendražygių buvo Ferdinandas Vrangelis ir Fiodoras Matjuškinas, vėliau tapę admirolais, poliarinių jūrų tyrinėtojais.

„Kamčiatka“ buvo pastatyta specialiai šiai kelionei, per kurią turėjo pristatyti atsargas rusų įguloms Kamčiatkoje ir apžiūrėti anksčiau netyrinėtas salas prie Aliaskos. Kelionė, prasidėjusi 1817 m. rugpjūčio 26 d. Kronštate, truko dvejus metus. Per tą laiką „Kamčiatka“ kirto Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno kyšulį, per Ramųjį vandenyną pasiekė Kamčiatką. Aplankė visas Rusijos kolonijas Šiaurės Amerikoje, Havajų, Marianų ir Malukų salas, kirto Indijos vandenyną, aplenkė Gerosios Vilties kyšulį ir 1819 m. rugsėjo 5 d. grįžo į Kronštatą.

Gyvenimas: F. Litkės dvaras Estijoje. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po dvejų metų kelionės jūromis ir vandenynais, pasak F. Litkės, jis grįžo tapęs „tikru jūreiviu“. Buvo pakeltas į leitenantus ir apdovanotas šv. Anos III laipsnio ordinu. Kelionės metu F. Litkė surinko išsamią hidrografinę, geografinę ir etnografinę informaciją, kuri turėjo mokslinę vertę.

Keturios kelionės Šiaurėje

Grįžęs į nuolatinės tarnybos vietą Revelyje, F. Litkė ir toliau svajojo apie tolimas jūrų keliones. Netrukus jo svajonė išsipildė.

V. Golovninui rekomenduojant, 23 m. leitenantas F.Litkė buvo paskirtas naujo dviejų stiebų brigo „Novaja Zemlia“ vadu. Laivas buvo pastatytas specialiai Baltosios, Barenco ir Karos jūrų, o ypač Naujosios Žemės salyno tyrinėjimams. Jo korpusas buvo storesnis nei įprastai, povandeninė dalis apkalta variu. Laivo ilgis siekė 24,4 m, plotis apie 6 m, grimzlė neviršijo pusantro metro.

Tokių gabaritų laivas buvo tinkamas plaukioti mažai ištirtuose vandenyse. F. Litkė nebuvo labai patenkintas naujuoju laivu. Jo primygtiniu prašymu buvo pakeisti stiebai, pastorinti bortai, ant denio pastatytos dvi ketinės krosnys. Ypač atsargiai F. Litkė rinkosi įgulą. Pirmenybę teikė jūreiviams, žinantiems vietines plaukiojimo sąlygas. Kadangi laivas buvo statomas Archangelske, tai ir didžiąją įgulos dalį sudarė vietiniai jūreiviai.

Į pirmąją kelionę „Novaja Zemlia“, turinti 43 žmonių įgulą, išplaukė 1821 m. liepos 15 d. Baltoji jūra keliautojus pasitiko ledo lytimis, rūkais ir audringu oru. Paaiškėjo, kad turimi jūrlapiai neatitiko tikrovės. Siaurame sąsiauryje, jungiančiame Baltąją ir Barenco jūras, laivas užplaukė ant seklumos ir pradėjo svirti ant šono. Įgula staigiai ėmėsi jį ramstyti turimais rąstais, bet šie, neatlaikę svorio, lūžinėjo. Dar šiek tiek – ir laivas būtų apsivertęs, bet prasidėjęs potvynis išvadavo jį iš netikėtų spąstų. Anksčiau nežinoma sekluma iš karto buvo pažymėta jūrlapyje ir iki šiol vadinama Litkės vardu.

Su laivu „Novaja Zemlia“ F. Litkė 1821–1824 m. atliko keturias keliones Arkties vandenyne. Jis aprašė Naujosios Žemės krantus ir nemažai naujų geografinių objektų, nustatė farvaterių gelmes, pažymėjo pavojingas seklumas. Šių kelionių aprašymai sugulė į knygą „Keturios kelionės per Arkties šiaurės vandenyną“, kuri jam atnešė šlovę ir pripažinimą mokslo pasaulyje. Didžiąją šios knygos dalį užima F. Litkės dienoraščiai, kuriuose gyvai ir patraukliai aprašyti kelionėje patirti nuotykiai. Juos galima pasiskaityti internete rusų ir vokiečių kalbomis.

Tarp žymiausių keliautojų

Po šių kelionių F. Litkei buvo suteiktas kapitono laipsnis, o visi ekspedicijų dalyviai gavo vienkartinę išmoką, prilygstančią jų metiniam atlyginimui.

1826 m. F. Litkė išvyko į naują kelionę aplink pasaulį, vadovaudamas 27 m ilgio kariniam šliupui „Seniavin“. F.Litkei buvo įsakyta atlikti įvairius geografinius tyrimus.

Ekspedicijos metu buvo ištirti Rusijos Amerikos krantai, Kamčiatka, Čiukotka, Ochotsko jūra, Karolinos salos Ramiajame vandenyne. 1829 m. rugpjūčio 25 d. iš kelionės grįžęs šliupas „Seniavin“ Kronštate buvo sutiktas patrankų salve. Iš viso kelionė truko 3 metus ir 5 dienas. Per šį laiką iš 62 įgulos narių žuvo tik vienas jūreivis, nukritęs iš stiebo. F. Litkės kelionė „Seniavinu“ tapo viena rezultatyviausių to meto ekspedicijų. Po šios kelionės F.Litkė buvo priskirtas prie žymiausių XIX a. keliautojų ir jūrininkų.

Įamžinta: brigas „Naujoji žemė“ pagal E. Voišilos piešinį. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po visų išgarsinusių kelionių F. Litkė daugelį metų ėjo įvairias pareigas, susijusias su Rusijos karo laivynu, tapo admirolu, tačiau veiklos prioritetu visada laikė visuomeninę-mokslinę veiklą. Jo iniciatyva buvo įkurta Rusijos geografų draugija. Už mokslinę veiklą jis buvo išrinktas Londono karališkosios geografų draugijos nariu, tapo Prancūzijos mokslų akademijos korespondentu geografijos ir navigacijos skyriuje, daugelis universitetų suteikė jam garbės profesoriaus vardą.

Gyvenimo saulėlydyje F. Litkė įsigijo dvarą dabartinės Estijos Viru apskrities teritorijoje. Dvaro rūmai, kaip istorinis paminklas, dabar saugomi valstybės. 1972 m., minint F. Litkės 175 gimimo metines, prie dvaro rūmų sienos buvo pritvirtinta jo atminimui skirta lenta, kuri tikriausiai kabo iki šiol.