Įtikinėjo eiti elgetauti

Pačioje kovo pradžioje į Klaipėdą iš Ukrainos Bila Cerkvos miesto atvyko dvi jaunos moterys.

Viena jų turi du vaikus, antroji – vieną. Vyriausiajam iš šių vaikučių tada buvo aštuoneri, jauniausiajam – devyni mėnesiai.

Gyvenimo Klaipėdoje pirmosios savaitės vos 25 ir 27 metų našlėms buvo sunki, jaunos moterys ne tik nesuprato kalbos, bet ir nežinojo, kaip išgyventi.

Pradžioje joms geranoris klaipėdietis užleido dviejų kambarių būstą bendrabutyje Minijos gatvėje.

Pabėgėlių centre sulaukusios patarimo kreiptis į paramos ir labdaros fondus šios moterys taip ir padarė ir po poros mėnesių sulaukė dviprasmiško pasiūlymo, kuris buvo panašus į skatinimą elgetauti.

Fondo vadovas davė pinigų gėlėms, kurias pabėgėlės turėjo dovanoti piniginę auką Ukrainai į dėžutę įmetusiems žmonėms.

Jaunos mamos atsisakė tokio darbo, juo labiau  kad į šią veiklą turėjo būti įtraukti ir jų vaikai.

Tuomet moterys sulaukė grasinimų susidorojimu ir kreipėsi į policiją.

Pareigūnai patarė neelgetauti, ėmėsi rinkti medžiagą, bet vėliau atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nes nenustatė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Padėjo savanoriai

Ši istorija buvo paviešinta ir pasiekė Klaipėdoje išrinktą Seimo narę Ligitą Girskienę. Ją labai sujaudino jaunų pabėgėlių padėtis ir klaipėdietė ėmėsi padėti ukrainietėms.

Priebėga: karo pabėgėlėms su vaikais neilgai teko gyventi apleistame bute, greitai butas buvo atnaujintas ir atvežti tinkami naudoti baldai. / Fondo "Artimas artimas" nuotr.

Seimo narės rūpesčiu joms buvo suteiktas apleistas socialinis būstas. L.Girskienė pati klijavo šiame bute tapetus, valė ir tvarkė siaubingai kažkokių degradavusių asmenų apleistas patalpas.

Ilgą laiką ukrainietės neturėjo kaip pergabenti savo mantos į naująjį būstą. Dirbo tik viena moterų, antroji prižiūrėjo ir iki šiol prižiūri visus tris vaikus.

Vežėjams pasisamdyti pinigų neužteko, prašyti naujų pažįstamų pagalbos jos nedrįso, kol atsirado savanoriai, parūpinę joms baldų ir pervežę į naują butą.

Virtuvė – be kriauklės

Tiesa, virtuvėje dar bene du mėnesius nebuvo nei kriauklės, nei čiaupo. Praustis ir plauti indus tekdavo vonioje.

Vieną dieną pro pratrūkusį vamzdį į butą plūstelėjo vanduo. Jis švirkštė fontanu. Iškviesti avarinės tarnybos darbuotojai išvalė vamzdyną, o vamzdį, pro kurį veržėsi vanduo, viso labo užvyniojo polietileno plėvele.

Vanduo pasiekė žemiau gyvenančių kaimynų lubas. Kilo konfliktas, kaimynai pamanė, kad tai ukrainietės užkimšo kanalizaciją mažylio sauskelnėmis.

Girdėdama garsiai reiškiamus priekaištus jauna mama tik tylėjo, vėliau sakė nenorėjusi prieštarauti kaimynei.

Besiaiškinant užliejimo priežastį, pabėgėlės išgirdo naujų priekaištų – esą vaikai pernelyg garsiai bėgioja, kaimynai negali ilsėtis. Dėl to kartą jie jau buvo iškvietę policiją.

Ryšiai su Ukraina – nuo seno

Apie šią ir kitas dviejų ukrainiečių bėdas sužinojo klaipėdiečių fondo "Artimas artimas" įkūrėjas Artūras Truš ir jo bičiuliai.

Vos po kelių dienų jaunos moterys virtuvėje jau turėjo plautuvę ir čiaupą, santechnikas sutvarkė vamzdyną.

Artūras Truš: mes neremiame karo, mes padedame žmonėms, kurie nukentėjo nuo karo. / Fondo "Artimas artimas" nuotr.

A.Truš tikino, kad nuo pat karo Ukrainoje pradžios ėmęsis padėti karo pabėgėliams spręsti tokias problemas.

Paramos ir labdaros fondas "Artimas artimas" įsteigtas gegužės mėnesį, bet jo įkūrėjas A.Truš su bičiuliais padėti karo pabėgėliams ėmėsi jau pirmosiomis dienomis, kai bėgantieji nuo siaubo ir grėsmės žūti atvyko į Klaipėdą.

A.Truš dar gerokai iki karo turėjo draugų Ukrainoje. Jis yra jūrininkus įdarbinantis verslininkas. Klaipėdietis darbo buvo radęs ir keliems ukrainiečiams jūreiviams, dar iki karo jiems padėjo uostamiestyje išsinuomoti butus.

Kai prasidėjo karas, jūrininkai paprašė padėti draugų šeimai, kuri atvyko į Lietuvą.

Remontavo avarinius butus

Vėliau klaipėdietis padėjo ir nepažįstamiems pabėgėliams.

Į Klaipėdą plūdo žmonės, kurių namai buvo susprogdinti. Kiekviena šeima – su savo siaubinga istorija.

Tarp jų buvo paminėtos ir tokios, kad prieš karą šeima gavo banko paskolą ir įsigijo butą, į kurį pataikė bomba ir neliko viso namo. Šeimos galva kariauja fronte, žmona su vaikais atvažiavo į Klaipėdą.

"Žmonės atvyko be daiktų, neturėjo pinigų, buvo praradę viltį kaip nors įsikurti. Nacionalinis savanorių pagalbos koordinavimo centras "Stiprūs kartu" nerado šiai šeimai būsto, tada pats ėmiausi ieškoti, kuo galiu padėti. Kreipiausi į valdininkus, jie pasiuntė mane į "Stiprūs kartu". Taip ratas užsidarė. Sulaukęs patarimo kreipiausi į tinkamus asmenis savivaldybėje ir sugebėjau gauti leidimą socialinį būstą suteikti pabėgėliams. Tokių avarinės būklės, siaubingai apleistų butų Klaipėdoje buvo apie 60. Teoriškai po remonto jie turėjo būti paskirti mūsų žmonėms. Į eilę gauti socialinį būstą įrašyti klaipėdiečiai laukė, kada šie butai bus suremontuoti savivaldybės lėšomis. Mes ėmėmės atsakomybės ten apgyvendinti pabėgėlius, bet buvo keliamos tam tikros sąlygos", – pasakojo A.Truš.

Buvę gyventojai – it gyvuliai

Tokiuose baisiuose socialiniuose butuose buvo galima apgyvendinti tik šeimas, kurių bent vienas narys turėjo oficialų darbą ir galėtų mokėti komunalinius mokesčius.

Pamatę pirmąjį tokį butą ir savanoriai, ir pabėgėliai pašiurpo. Tai buvo butas Debreceno gatvėje, jame tvyrojo nešvaros dvokas, tapetai karojo, tualete nebuvo klozeto, virtuvėje – nei kriauklės, nei viryklės. Vienintelis geras dalykas bute buvo plastikiniai langai.

Kyla net klausimas, kokie padarai anksčiau gyveno tuose savivaldybės geranoriškai suteiktuose butuose, kurie liko šitaip apleisti ir apiplėšti? Kur dingo tie klozetai, kriauklės ir viryklės? O gal tie asmenys čia taip ir gyveno?

Dar kitame socialiniame būste langai tebebuvo mediniai, nekeisti nuo sovietmečio, nes būstas, matyt, apskritai niekam nerūpėjo.

Teko iškuopti šiukšles

"Pirmuosius butus valėme ir remontavome savo jėgomis. Kiekvienai pabėgėlių šeimai turėjau labai smulkiai paaiškinti, kokius butus jie gauna, ką ten reikės daryti. Taip padėjau vienai, antrai šeimai ir pamačiau, kad tokių apleistų butų yra daug. Ne viename bute radome net kalnus šiukšlių, viską iškuopti teko patiems", – pasakojo A.Truš.

Kai suprato, kad tokiuose apleistuose ir savanorių suremontuotuose butuose būtų galima apgyvendinti daugiau šeimų, vyras parašė skelbimą socialiniuose tinkluose. Jis pakvietė atsiliepti neturinčius kur gyventi ukrainiečius.

Atsiliepė apie 15 šeimų. Toliau žinia pasklido iš lūpų į lūpas.

Taip iki gegužės pradžios savivaldybės socialiniuose būstuose apsigyveno 33 šeimos, dar devynioms jis su draugais rado nuomojamus butus.

Užgriuvo rūpesčių našta

Suremontuoti butą yra vienos problemos sprendimas, kita – aprūpinti atvykėlius baldais ir buitine technika. Žmonės neturėjo ant ko miegoti, kur pasidėti daiktų, kur laikyti maisto produktus, išsiskalbti rūbus.

Balandį A.Truš šeima pasipildė trečiuoju sūnumi, vyro pagalbos vis dažniau reikėjo ir namuose.

"Mano pečius užgulė du mokyklinio amžiaus vaikai, naujagimis, paties verslas ir kasdien pagalbos prašantys žmonės. Panaši padėtis – ir mano draugų, kurie su manimi ėmėsi pagalbos ukrainiečiams. Tada kilo mintis kurti fondą ir ieškoti rėmėjų, kad aukos ir savanoriai padėtų spręsti pabėgėlių problemas", – pasakojo A.Truš.

Į fondo vardu atidarytą banko sąskaitą ir verslininkai, ir šiaip pažįstami žmonės ėmė pervesti lėšas paramai.

Pinigų labai reikėjo, kad pabėgėliams būtų galima nupirkti būtiniausius daiktus. Itin daug kainuoja pasamdyti baldų vežėjus ir nešėjus, fondo savanoriai to daryti negali – žmonės dirba savo darbus, turi aprūpinti ir savo šeimas.

Kai pabėgėliams suteiktuose būstuose reikia išvalyti kanalizaciją ar ką nors pataisyti, prašoma pagalbos per socialinius tinklus.

Fondo nariai tikino: brangus – kiekvienas euras. Juk kartais žmonės parduoda veikiantį siurblį už 5 eurus, o aukotojas nė nesusimąsto, kad už tokią kuklią sumą galima laibai padėti pabėgėlių šeimoms.

Labiausiai trūksta būstų

A.Truš tikino, kad dabar pabėgėliams dar labiau nei pačioje karo pradžioje trūksta būstų. Juk vos atvykę čia žmonės gavo butus trumpam.

"Pastaruoju metu sulaukiu labai daug skambučių, ukrainiečiai tiesiog išprašomi iš butų, savininkai kelia nuomos kainas, o su naujai besiteiraujančiais pabėgėliais nė nekalba", – tikino fondo vadovas.

Daugelis nuomotojų vasarą pabėgėlius išprašė, norėjo uždirbti užleisdami butus poilsiautojams. Kai kurie sumanė savo butus parduoti. Be to, didžioji dalis savininkų nebenori nuomoti butų ukrainiečiams.

Labdaros ir paramos fondo žmonės tampa savotiškais vedliais pabėgėliams – padeda jiems rasti butus, tvarkyti ne tik buities klausimus bet ir reikalus valdiškose įstaigose.

Tokios organizacijos ar etatinių darbuotojų, į kuriuos pabėgėliai galėtų kreiptis bet kokiu klausimu, valdžios įstaigose kaip ir nėra.

Teigimas, kad per tris mėnesius jie turi apsiprasti ir išmokti patys čia gyventi, nėra adekvatus ir žmoniškas.

"Jiems viskas už dyką"

Fondo savanoriams teko tapti tarpininkais tarp butų savininkų ir ukrainiečių. Vienas būdų – tapti laiduotoju, tarsi darbdaviui, arba tapti trečiuoju asmeniu, kuris įtikina, kad būstas išnuomojamas patikimai šeimai.

Kiekvienu atveju savanoriai vertėjauja ir padeda būstų šeimininkams bei pabėgėliams susikalbėti.

A.Truš ir jo bendražygis Tomis Paulauskas nusprendė padėti ne dėl savo kaltės kaimynus užliejusioms ukrainietėms.

Pagalba: Katerinai (kairėje) suremontuoti apleistą butą padėjo jos draugė ir T.Paulauskas. / Fondo "Artimas artimas" nuotr.

Vyrai tikino, kad tai labai tipiška problema. Jiems neretai tenka bendrauti su karo pabėgėlių kaimynais, kurie reiškia pačias įvairiausias pretenzijas.

Faktas, kad moterys įsikraustė į butą, kurio vamzdynas nebuvo patikrintas. Kokia vandentiekio avarijos priežastis, galima tik spėti, bet ne kategoriškai teigti, kaip tai tyčia daro kaimynai.

Apie tokių žmonių požiūrį į situaciją byloja kartojamos frazės, kad ukrainiečiams čia viskas nemokamai, o, va, jiems patiems už viską reikia mokėti.

Su piktais kalbėtis sunku

Dar nemaloniau skamba seni ir įžeidūs naratyvai, paremti nacionaliniu pagrindu.

Savanoriai įsitikinę, kad su piktais kaimynais neverta skubėti kariauti, pirma dera ramiai ir taikiai pasikalbėti.

"Mūsų pozicija – ne ką nors ginti ar kaltinti. Mes tiesiog norime, kad žmonės neturėtų išankstinių nuostatų, kad sugyventų ir padėtų vieni kitiems. Tikra tiesa, kad kaimynai girdi, kaip bėgioja vaikai, tokia yra blokinių namų garso izoliacija. Ramiu, o ne piktu tonu bandome kalbėti tiek su viena, tiek su kita puse. Ir kitiems fondo globojamiems pabėgėliams teko susidurti su panašiomis bėdomis, čia nieko naujo", – patirtimi dalijosi A.Truš.

Kartais jam tenka išgirsti visiškų nesąmonių. Pavyzdžiui, priekaištą, esą savo fondo veikla remia karą.

"Mes neremiame karo, mes padedame žmonėms, kurie nukentėjo nuo karo. Dažniausiai  su piktais žmonėmis užtenka pasikalbėti. Tai nėra paprasta, žmonės neretai būna paveikti rusiškos smegenų plovyklos, todėl pokalbis su jais yra tikras iššūkis. Kalbėjimas padeda. Ir tai reikia daryti net tik su piktu kaimynu, bet ir plačiau. Matau, kad kiekvienas gyvename su savo nuostata, o kelio į kitaip mąstančių protus neieškoma", – pastebėjo nuoširdžiai ukrainiečiams padedantis klaipėdietis.