Kretingiškė Janina dažnai lanko senąsias Kretingos kapines. Skuba prie J. A. Pabrėžos kapo. Dabar, būdama 85-erių, prašo sveikatos, taip sako, kad nuo vaikystės įpratusi čia melsti užtarimo.
„Būdavo toks gražus smėlis ir šliauždavome keliais. Bet kokia nelaimė – akį susižeidei, greitai bėgame vaikai melstis. Ne pas gydytoją, bet čia, jau ir būdavo geriau. Suskaudo dantį – taip pat bėgame“, – pasakojo kretingiškė Janina Becker.
Kretingiškė prisimena, kad prie J. A. Pabrėžos kapo ją tėvelis ant kupros nešė ir tada, kai per karą minos skeveldra sužeidė koją.
„Buvau sužeista. Nešdavo čia – o gal padės. Nors kreivomis kojomis, bet vaikštau. Būna ir sveikiems blogiau nei man“, – sakė J. Becker.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Melsti užtarimo nuo ligų ir nelaimių kretingiškiai čia eina beveik du šimtmečius.
„Kiekvieną sekmadienį meldžiamės čia, prašome Dievo stebuklų, kad parodytų. Yra daug atgarsių, kad žmonės pagyja. Labai daug čia pritraukia žmonių“, – teigė pasaulietis pranciškonas Arvydas Bružas.
Muziejininkė teigia, kad vien tarpukario spaudoje buvo paviešinta apie 30 žmonių liudijimų apie patirtą J. A. Pabrėžos malonę. Pasak jos, vienuoliai pranciškonai tarpukariu turėjo knygą, į kurią buvo surinkta daug liudijimų apie prie J. A. Pabrėžos kapo patirtus stebuklus, tačiau ji dingo. Dabar tenka iš naujo užrašyti liudijimus.
„Man didžiausias stebuklas yra tas, kad po mirties praėjo daugiau nei 170 metų, o žmonės vis dar ateina. Ir dar vyksta tie stebuklai“, – sakė muziejininkė Jolanta Klietkutė.
Užtarti ir keisti likimus žmonės prašo maldomis. Už patirtą malonę dėkoja žvakėmis, gėlėmis, o kai kas palieka angelą su užrašu.
„Ant jo kojyčių jau nusitrynė – markeriu buvo užrašyta: prašau tinkamo ir gero darbo. Ir man smalsu, ar tas žmogus darbą rado, ar ne. Turiu viltį, nes ir aš už jį meldžiausi, kad rado darbą“, – pasakojo J. Klietkutė.
J. A. Pabrėža – XIX amžiaus pirmos pusės kunigas pranciškonas, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvis, pirmasis Lietuvos floros tyrinėtojas ir liaudies gydytojas. Tačiau, anot muziejininkės, jis žolelėmis gydė ne tik kūną, bet ir sielą, išklausydamas kiekvieną.
„Prie vienuolyno sėdėdavo ilgiausia eilė moterų ar vyrų, kurie galėjo ateiti į antrą aukštą į vienuolyną ir laukdavo, kada J. A. Pabrėža juos priims. Ir kai 1884-aisiais J. A. Pabrėža mirė, žmonėms neliko kur eiti. Ir ką darė – jie ėjo prie kapo“, – teigė J. Klietkutė.
Vatikanas leido pradėti beatifikacijos, arba mirusiojo pripažinimo buvus palaimintuoju, procesą J. A. Pabrėžai.
„Tai dar nėra jo skelbimas palaimintuoju, tik oficiali to proceso, kuris atveda prie beatifikacijos, pradžia. Jis jau galės būti skelbiamas Dievo tarnu arba Garbinguoju“, – aiškino pranciškonų kunigas Kazimieras Kasparavičius.
Tačiau pirmosios istorijoje Lietuvos pranciškono beatifikacijos bylos apie J. A. Pabrėžos gyvenimą ir dorybes tyrimas gali užtrukti, o kelias iki šventumo pripažinimo – dar ilgesnis. Nors kretingiškių J. A. Pabrėža jau seniai vadinamas šventuoju.
„Yra stebuklų ir nepastebimų. Žmogus jautė. Man padeda, esu jau 95 metų, o vaikštau dar“, – sakė senjorė.
„Žmonės tikėjo ir labai dvasiškai palaikė“, – pasakojo moteris.
„Jį laikome ir taip šventuoju. O jeigu jis bus įformintas – visa Lietuva žinos. Ne tik Lietuva. Jeigu palaimintasis – tai stebuklai bus atrasti, o jų yra“, – teigė J. Becker.
(be temos)