Nors daugeliui iš pirmo žvilgsnio kūno rengybos (fitneso) trenerio Mindaugo Petrausko išvaizda sukuria griežto ir grėsmingo žmogaus įspūdį, iš tiesų jis – visiška priešingybė,  jautri, gilaus mąstymo ir išgyvenimų asmenybė.

– Jau daug metų dirbate įvairiuose sporto klubuose treneriu, kodėl pasirinkote tokią profesiją?

– Atsakyti į šį klausimą vienareikšmiškai per sunku. Taip atsitiko savaime. Dar jaunystėje man daug teko padėti profesionaliems sportininkams, būti šalia jų, teko treniruoti celebriniu paralyžiumi sergančius bei stuburo išvaržas turinčius žmones, tad palaipsniui pats net nepastebėjau, kaip tapau treneriu. To net nepavadinčiau darbu, man tai – pomėgis. Žinoma, šioje terpėje atsidūriau neatsitiktinai – nuo pat darželio laikų intensyviai domėjausi įvairiomis sporto šakomis, kasdien daugybę valandų treniruodavausi. Vėliau supratau, kad be sporto savo gyvenimo nebeįsivaizduoju.

– Kaip jūsų tėvai reagavo į neišblėstantį norą sportuoti?

– Geriau būtumėte manęs šito ir neklaususi. Mano tėvai inteligentai, turbūt tai viską ir pasako. Jie beprotiškai norėjo, kad aš šokčiau. Tiesa, jie tai buvo ir pasiekę – gana ilgai lankiau šokių būrelį. Bet man šokiai buvo tikra kančia, tad vieną dieną spjoviau į viską ir grįžau prie savo pomėgių. Ilgą laiką tėvams sakydavau, kad einu į šokių pamokas, o iš tiesų dumdavau į dziudo arba imtynių salę. Žinoma, kai tėvai tai sužinojo, namuose kilo didžiulis skandalas, tačiau geriau to neprisiminti. Visgi vėliau su mano noru sportuoti jie susitaikė, o kas beliko daryti – prieš mano skorpionišką charakterį jie buvo bejėgiai.

– Ar turite pasiekimų sporto srityje?

– Aš esu iš tokio tipo žmonių, kurie, jei jaučiasi, kad nėra pasiruošę ar subrendę eiti į kažkokias varžybas, negali peržengti per save ir to daryti. Esu maksimalistas, noriu pasiekti viską iškart, todėl dabar intensyviai ruošiuosi rimtoms kultūrizmo varžyboms. Tačiau jei nepajusiu, kad jau esu tiek psichologiškai, tiek fiziškai subrendęs jose dalyvauti, artimiausiose manęs neišvysite. Aš noriu ateiti su trenksmu – pasiekti kiek įmanoma daugiau ir išėjus užtrenkti duris. Kai jausiu, kad tai galiu įgyvendinti – dalyvausiu. Žinoma, jaunystėje daug kur rungiausiu, esu ir laimėjęs, tačiau tik neseniai supratau, kad tai, ką dariau, buvo neteisinga...

– Tam tikru gyvenimo laikotarpiu dirbote Jūrų muziejuje, treniravote jūrų liūtą, kodėl metėte šį darbą?

– Jūrų liūtas visada sukeldavo man baimę, o gamtoje taip jau yra: jei žengi žingsnį atgal, tuomet jau viskas – plėšrus žvėris su tavimi daugiau niekada nebesiskaitys ir būsi nugalėtas. Būtent dėl to man teko iš tos srities pasitraukti – kartais aš jo bijodavau. Kas be ko, dabar aš gailiuosi, kad neišdrįsau eiti iki galo, bet gal tai tik į gerą, nes iš tiesų – tai itin pavojingas darbas, juk jūrų liūtas plėšriausias žinduolis.

– Galbūt ateityje ryšitės treniruoti kitus, mažiau plėšrius gyvūnus?

– Greičiausiai, kad ne. Tai būtų tik žingsnis atgal. Jei neturėčiau šeimos, tuomet galėčiau dirbti tokį darbą, nes ten reikia itin daug savęs atiduoti, tačiau per daug myliu visus savo artimuosius, kad leisčiau sau tai dirbti. Be to, pats turiu šunį, kurį vedu į treniruotes ir, kai pamatau, kiek reikia jėgų norint jį išdresuoti, suprantu, kad esu niekam tikęs treneris.

– Jei nenorite žengti žingsnio atgal, vadinasi, jau esate atradęs tikrąjį save?

– Be abejonės. Šiuo metu esu visiškai patenkintas ir tuo, ką gyvenime veikiu, ir artimais žmonėmis bei draugais, kurie mane supa. Beje, toks užtikrintas ir visiškai viskuo patenkintas pasijutau tik neseniai. Iki tol mano gyvenimas buvo labai banguotas, su dideliais pakilimais bei giliais nuosmukiais, lygios vietos beveik nebuvo. Laimės bandžiau ieškoti ir svetur – metus gyvenau Vokietijoje, dar vienus – Olandijoje, bet nebuvau aš ten laimingas. Svečiose šalyse žmogus jautiesi niekam nereikalingas, todėl noras būti ne nieku, o kažkuo paskatino sugrįžti į tėvynę.

– Ar dar turite tikslų, ar taip ir gyvensite sėslų ir harmoningą gyvenimą?

Svajoju kada nors parašyti knygą, kurioje turėčiau ką papasakoti. Aš esu labai daug patyręs ir šilto, ir šalto, ir karšto. Į mano iki šiol išgyvento gyvenimo laikotarpį, manau, jau dabar tilptų kokių trijų žmonių gyvenimo istorijos, o kiek visko dar laukia... Bet jaučiu, kad dar neatėjo tas laikas, kai jausčiausi jau subrendęs ją rašyti. Būna, kad kyla minčių, prisėdu prie kompiuterio, surenku kelis sakinius ir sakau sau stop, dar ne laikas. Bet šitų užfiksuotų minčių neištrinu, jas išsaugau ateičiai. Kai parašysiu tokią knygą, kokią jau dabar įsivaizduoju, jausiuosi išties prasmingai  nugyvenęs man skirtą laiką.

– Kokiems skaitytojams ši knyga būtų skiriama?

– Visiems... Aš esu labai susižavėjęs Zigmo Stankaus knyga "Kaip tampama albinosais". Net nebesuskaičiuoju, kiek sykių ją jau perskaičiau, bet kiekvieną kartą ją skaitydamas jaučiu, kad knyga parašyta tarsi apie mane. Skiriasi tik tai, kad tarnavau ne Afganistane, kaip aprašyta knygoje, o kitur... dar žiauresnėje aplinkoje.

– Kaip suprantu, tarnaudamas armijoje daug patyrėte? Ar jūs galėtumėte pritarti teiginiui, kad armija vaikiną paverčia vyru?

– Iš tiesų armijoje prabėgo vienas sunkiausių mano gyvenimo etapų, kurio dabar nelabai norėčiau prisiminti. Taip pat nenoriu atskleisti ir kur tarnavau... Manyčiau, kad tokia armija ne vyrais padaro, o priešingai – suluošina. Savo sūnaus ten niekada neleisčiau, nieko, ką ten patyriau, jam ir nepasakojau. Tikiuosi ateityje, kai jis jau bus pakankamai subrendęs, apie mano patirtus išgyvenimus jis galės perskaityti knygoje.

–Dabar esate laimingas žmogus...

– Be abejonės. Kaip žmogus gali būti nelaimingas, kai jis turi per daug rūpestingą mamą, sūnų, su kuriuo galėtų vykti gyventi net į negyvenamą salą, ir beprotiškai mylimą moterį, už kurią galėtų atiduoti net savo gyvybę. Po sunkių išgyvenimų dviejų žmonių santykių srityje pagaliau prieš trejus metus radau žmogų, kurio ilgai ieškojau, su kuriuo man be proto gera ir be kurio savo gyvenimo nebeįsivaizduoju.

– Nepasisekė sukurti gražios meilės istorijos?

– Taip, turėjau šeimą, kuri vieną dieną ėmė ir subyrėjo. Buvusi sutuoktinė išvyko gyventi svetur, kartu su savimi išsivežė ir dukrą, o sūnų paliko man. Gaila, bet mūsų santykiai po to susiklostė ne taip, kaip norėjau – aš nebendrauju su dukra, sūnus nebendrauja nei su mama, nei su seserimi. Skaudu... Bet taip jau yra, nežinau, ką iš tiesų sūnus jaučia ar išgyvena, bet tikiuosi, kad dabar jis yra laimingas. Iš pradžių mums buvo labai sunku, tam tikrais momentais man net nebesinorėjo gyventi.

– Tačiau sūnų užauginote. Esate juo patenkintas?

– Didžiuojuosi savo sūnumi, tačiau esu griežtas tėvas, kartais net per daug, bet, nepaisant to, abu puikiai sutariame. Tik man šiek tiek gaila, kad jis nesidomi sportu, jam rūpi kažkokie modernūs šokiai, kurių subtilybių dabar mokosi. Tad džiaugiuosi, kad bent jis iš dalies įgyvendino mano tėvų, kurie norėjo, kad šokčiau, svajonę. Dabar šoka vaikaitis.

– Kas jums padeda gyvenime?

– Tikėjimas į Dievą. Aš labai dažnai prisimenu vieną istoriją. Po mirties žmogus kalbėjosi su Dievu ir jam priekaištavo sakydamas: "Matai šia dykuma ėjo dviejų žmonių pėdos, ėjo, ėjo, o kai buvo sunku, liko tik vienos jų. Kodėl, kai man buvo sunkiausia gyvenime, mane palikdavai?", o Dievas jam atsakė: "Ne, žmogau, aš tavęs nepalikdavau, priešingai, kai tau būdavo sunku, aš tave ant rankų nešdavau". Tad aš tikrai žinau, kad niekada Dievui negalėčiau papriekaištauti, aš tikiu, kad kai man sunku – jis man padeda. Viduje jaučiu didelę drąsą, kai žinau, kad turiu kuo tikėti...