Palangoje dirbantys ir ten gyvenantys žmonės neslepia – gyvenimą kurorte ištverti gali ne bet kas. Mažas miestas turi savas nerašytas pinigų dauginimo taisykles. Ten intrigos verda kiekviename užkampyje. Tad patys palangiškiai neretai prasitaria – čia tikras Tvin Pyksas.

Pjautynės dėl kiemo

17 metų Palangos prokuratūrai vadovavusi klaipėdietė Nijolė Požarskienė prisiminė, kai ji pasiryžo dirbti kurorte, ją nedviprasmiškai įspėjo.

"Manęs paklausė, ar aš žinau, kad ten – Tvin Pyksas. Iš karto tuo nepatikėjau. Paskui teko bendrauti su Druskininkų meru ir prokuroru, pasiteiravau, ar pas juos irgi tas pats. Jie tikino, kad jų žmonės kitokie nei palangiškiai. Palangoje gyvuoja fetišizmas. Čia garbinami pinigai, daiktai ir žemės, kitokių vertybių ten nėra", – tikino buvusi kurorto vyriausioji prokurorė.

N.Požarskienė teigė, kad ją gelbėjo tik tai, kad ji ten negyveno. Antraip esą būtų buvę labai sudėtinga.

"Ten gyvena išskirtiniai žmonės, tegul jie ant manęs nepyksta, bet per tą 17 metų aš juos tikrai perpratau. Tradiciškai visi pešėsi dėl turto", – neslėpė N.Požarskienė.

Buvusi prokurorė pasakojo atvejį, kai vienas kaunietis nusipirko Palangoje namą ir nuolat pykosi su savo kaimynais.

"Skundus į prokuratūrą rašė ir vieni, ir kiti. Nepasidalydavo kiemu, veranda. Tas betikslis, absurdiškas karas truko gal 6 metus", – prisiminė N.Požarskienė.

Žmogus žmogui – vilkas

N.Požarskienė pastebėjo išskirtinį palangiškių bruožą, kuris, beje, būdingas ir daugeliui kitų šalies gyventojų. Tai – polinkis skųsti.

"Mes esame ypatingi tuo, kad labai jau vienas kito nemylime. Tos priežastys kartais – banalios. Kad tik kitam nebūtų geriau nei man", – mano N.Požarskienė.
Buvusi prokurorė pasakojo, kad pats pirmas susidūrimas su tikrosiomis "palangiškių vertybėmis" buvo, kai pas ją atėjo vienas kurorto psichiatras ir pareikalavo "pasodinti" jo tikrą tėvą.

"Pamenu, toks pyktis jame virė, kai pasakojo. Dar pagalvojau: kaip jis gali teikti pagalbą pacientams. O reikalavo, kad "pasodinčiau" tėvą, nes jie takelyje prie namų neprasilenkia", – pasakojo buvusi prokurorė.

Pasak N.Požarskienės, iki Nepriklausomybės atkūrimo Palangoje visi dar buvo daugmaž vienodi. Tačiau viskas prasidėjo, kai atsirado galimybė atgauti kokį nors turtą, užsidirbti pinigų.

"Kai kišenės tapo prikimštos pinigų, tai žmogus į savo artimą ar draugą jau žiūrėdavo nuo visureigio laiptelio. Mane tokie dalykai labai stebino", – teigė N.Požarskienė.

Esą ne veltui Palangoje kone kasmet keičiasi ir vyriausieji miesto architektai. Neslepiama, kad interesų laukas kurorte labai platus – žemės, statybos, kiti dalykai.

"Įsivaizduoju, kad architektui daromas milžiniškas spaudimas ir, aišku, jei jis nesugeba visiems įtikti, daromi žingsniai, kad jo ten nebeliktų ir vietoj jo ateitų kitas, labiau sukalbamas. Sudėtinga situacija", – mano N.Požarskienė.

Žemės savininko sindromas

Palangos tarpukario šviesuolių Liudo ir Stasės Vaineikių anūkei Rūsnai Vaineikytei tarybiniais laikais teko dirbti Vykdomojo komiteto Architektūros skyriuje. Tada palangiškiai nesidraskydavo dėl kelių centimetrų žemės, nes visa ji buvo valstybinė. Bet viskas pasikeitė, kai prasidėjo turto grąžinimas.

"Tas nuosavybės atkūrimas buvo pats bjauriausias, pats šlykščiausias laikas. Tada brolis broliui kibo į gerklę. Juk sumos buvo milžiniškos. Truputį kas ne taip, ir – į teismą. Bylinėdavosi be galo, susipykdavo. Žmonės baisiai susipriešino, nutolo vieni nuo kitų ir lig šiol vieni kitų bijo", – įsitikinusi R.Vaineikytė.
Gyvuoja nuostata " aš turiu, o tu nematyk, ką aš turiu". Jaunosios Palangos kartos perspektyvas šiame kurorte R.Vaineikytė vertina atsargiai.

"Atvirai tariant, džiaugiuosi, kad mano vaikai negyvena Palangoje, nes ta bendroji gyventojų masė labai smulkmeniška, turi pavydo jausmą. Nemanau, kad Palangoje smagu gyventi jauniems žmonėms. Na, ką čia galima nuveikti? Galiu konstatuoti tik vieną faktą – anksčiau žmonės buvo tikrai geresni", – mano kurorto senbuvė.

Pokariu buvo geresni

Palangoje senbuvių jau beveik nebeliko. Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje prasidėjo antrojo būsto pirkimas Palangoje, kai kurie pardavė dalį namo, kai kurie pasistatė naują namą. Tada į kurortą nuolat gyventi atsikėlė dalis žmonių iš kitų miestų.

"Šitų žmonių negalima traktuoti kaip tikrųjų palangiškių. Tikrieji, dar iki šitų atsikėlėlių, buvo tvirti, užgrūdinti, bet geros širdies. Kalbu apie tą aplinką, kurią pati pažinau. Po karo buvo labai daug elgetų, tai Palangoje nebuvo nė vienų namų, kur jie neužeidavo, ir ten jiems suteikdavo maisto ir nakvynę", – prisiminė R.Vaineikytė.

Palangos senbuvės teigimu, visi vietiniai žinojo, kad miestelyje yra keli žmonės, kurie neturi namų, todėl juos bendruomenė vieningai šelpdavo.

"Pokariu Palangoje tikrai gyveno geri žmonės. Pamenu, mano klasėje mokėsi mergaitė iš šeimos, kurioje mama viena augino keturias dukras, tai kaimynė mano klasės draugei batelius nupirko, suknelę. Žmonės tada nebuvo abejingi kitų vargui. Viskas pasikeitė, kai atsirado poilsiautojai ir prasidėjo lengvas uždarbis", – teigė palangiškė.

Palangiškius sugadino pinigai

"Bijau to žodžio "sužvėrėjo". Žmonės tapo savanaudiški, kai poilsiautojų buvo ypač daug, jie gyveno kiekviename sandėliuke, kiekviename garažiuke. Tas noras kuo daugiau uždirbti turbūt ir išginė tas gerąsias palangiškių savybes", – samprotavo R.Vaineikytė.

Senųjų palangiškių jau ir nebėra, jie išmirę, o jų vaikai – kitokie. Esą Palangos gyventojų vasarą neįmanoma prisivilioti darbams į poilsio namus, ten daugiausia dirba atvykėliai iš Kretingos ar kitų miestelių.

"Yra toks požiūris: o kam dirbti, jei per vasarą iš nuomos poilsiautojams galima susirinkti tiek, kad užteks per visą žiemą", – pasakojo R.Vaineikytė.

Kitas Palangoje gerbiamas žmogus, nepanoręs viešumo, teigė, kad dauguma kurorto gyventojų yra didžiuliai savanaudžiai. Esą bendruomenės Palangoje nėra, tik – individai.

"Pavyzdžiui, gyvena vienas šalia kito kaimynai, bet jie vienas su kitu nebendrauja, kiekvienas turi savo savininkiškų siekių. Manau, kad tai nutiko dėl lengvai iš poilsiautojų uždirbamų pinigų. Lengvi pinigai morališkai tvirkina žmones", – antrino Palangos gyventojas.

Krauju dvelkianti išdavystė

Palangoje apie 1970 m. buvo įvykis, kai trys jauni žmonės ant vieno kurorto kamino iškėlė trispalvę. Galima įsivaizduoti, kas grėsė už tokį akibrokštą giliu sovietmečiu. Saugumiečiams nereikėjo daug pastangų, aiškinantis, kas tai padarė.
Labai greitai paaiškėjo tiesa. Vienas šios istorijos herojus – palangiškis Antanas Vaišnoras po viso to save pasmerkė savanoriškai tremčiai, nelaukdamas, kol bus ištremtas priverstinai. Jis jau daugiau nei 40 metų gyvena Jakutijoje. Tąkart Antaną išdavė labai artimi žmonės.

"Antanas žino, kas tada jį išdavė. Po to jo gyvenimas Lietuvoje tapo nebeįmanomas ir jis buvo priverstas išvažiuoti į Sibirą savo noru. Jau atgavus Nepriklausomybę, A.Vaišnoro mama paklausė buvusio KGB darbuotojo, kas tai padarė. Jis jai pasakė pavardę. Tai buvo vienas artimiausių Antanui žmonių", – pasakojo Palangos bibliotekos vadovas Kęstutis Rudys.
Negalima teigti, kad Palangoje klestėjo vien niekšybės. Išdavystės buvo apėmusios visą Lietuvą, tačiau Palangoje tai buvo daroma ypač uoliai.

Blogas garsas

Vieno Klaipėdos verslininko, kuriam tenka darbo reikalais nuolat lankytis Palangoje, paprašius apibūdinti tipišką kolegą iš Palangos, jis atsakė vienu žodžiu. Apibūdinimas nepatiktų kurorto gyventojams.

"Jie gyvena nuo sezono iki sezono, per tą laiką taip sukelia kainas, kad pigiau yra pavalgyti Paryžiaus ar Londono kavinėse. Jie nieko nedaro, kad tas sezonas sutrumpėtų. Ir įdomiausia tai, kad oficialiai jų pajamos juokingai mažos. Pasidomėkite, kokius pelnus Mokesčių inspekcijai deklaruoja sėkmingai veikiančios populiaraus bulvaro kavinės. Nustebsite, nes jie siekia vos kelis tūkstančius litų per metus. Tai kaip reikėtų pavadinti tokius "verslininkus"?" – klausė klaipėdietis.

Paskendo bendroje masėje

Paradoksalu, bet visame šiame lengvų pinigų ir žemių dalybų fone Palanga garsėja šviesuoliais. Jų ir šiandien kurorte yra nemažai, vien dailininkų ir liaudies meistrų yra per 100, tačiau jie paskęsta bendroje pinigus siurbiančioje masėje.

Vis dėlto teigiama, kad atgavus Nepriklausomybę, palangiškiai beveik ir neturėjo kitos išeities, kaip tik susivilioti lengvais pinigais, gaunamais iš lovų nuomos poilsiautojams.

"Juk prisiminkite, kiek gydyklų, baseinų ir visokių sanatorijų bei poilsio namų Palangoje veikė tarybiniais metais. Dabar viso to nebėra. O ką žmonės turėjo daryti, juk reikėjo jiems kažkaip gyventi?" – kurorto gyventojus mėgino teisinti K.Rudys.

Tačiau viskas turi savo kainą. Godumas iškreipė žmoniškąsias vertybes ir pamažu išstūmė iš Palangos bendruomenės geraširdžio, svetingo ir atviro kurorto gyventojo įvaizdį. Jį susigrąžinti prireiks laiko.